Dešimt išrinktų įmonių, kol tik gyvuos, ims rinkliavą už automobilių patikrą ir spręs, kurie jų gali važinėti mūsų šalies keliais, o kuriems reikia keliauti į remonto dirbtuves.
Nors pagrindiniai teisės aktai draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, techninė apžiūra be jokių laiko apribojimų Lietuvoje yra atiduota į privačias rankas.
Kas tai – gudriai suregztas planas sukti pelningą verslą ar būdas užtikrinti, kad keliais riedėtų tiktai techniškai sutvarkyti automobiliai?
Keli Seimo nariai neseniai vėl pasiūlė, kad atsirastų daugiau vietų, kuriose būtų tikrinama automobilių techninė būklė, tačiau toks siūlymas buvo atmestas. Dar 1993 metais sukurta techninės apžiūros centrų sistema, atrodo, yra nepajudinama.
Nors kiekvienos kadencijos Seime vis bandoma sustabarėjusią sistemą keisti, tokios idėjos nukeliauja į šiukšliadėžę, o pataisų sumanytojai sulaukia netikėtų svečių ir siūlymų paremti.
Į defektus – pro pirštus
Tiems, kurie nori keisti techninės apžiūros sistemą, atkertama, kad rinkoje gali prasidėti nešvarūs žaidimai ir gatvėmis ims važinėti dar daugiau techniškai nesutvarkytų automobilių, tinkamų tik metalo laužui.
O tokios transporto priemonės – viena dažniausių tragiškų avarijų priežasčių.
Tačiau sukūrus monopolį nepavyko apsisaugoti nuo nesąžiningų jo darbuotojų. Apie techninės apžiūros centruose klestinčią korupciją viešai kalbėta dar 2006 metais.
Tada pasaulinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ atliktas tyrimas parodė, kad daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų techninės apžiūros centrus įvertino kaip iš dalies arba labai korumpuotus.
Per dešimtmetį techninės apžiūros centruose sugriežtėjo darbuotojų kontrolė, nes konkursą iki gyvos galvos laimėjusios įmonės bijojo prarasti licencijas.
Tačiau pažaboti kyšininkavimo vis tiek nepavyko. „Lietuvos ryto“ kalbinti vairuotojai tikino, kad į tai yra įsipainioję ir paprasti šių įmonių specialistai, ir vadovai.
„Eiliniai techninės apžiūros darbuotojai moka savo viršininkams duoklę, kad galėtų dirbti“, – tvirtino vienas pašnekovas.
Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“ vienija dešimt privačių bendrovių skirtingose šalies apskrityse. Korupcijos schemos jose veikia vienodai.
Šiek tiek skiriasi tik mokestis, kurį vairuotojai moka atlaidžiau į tam tikrus defektus žiūrinčiam tikrintojui.
Mažesniuose rajonų centruose dar neseniai jis siekė 50 papildomų litų (apie 15 eurų). Pastaruoju metu vairuotojai nesąžiningam techninės apžiūros specialistui moka jau 30–60 eurų.
Dėl užmokesčio, techninės apžiūros atlikimo laiko centrų darbuotojai tariasi iš anksto tiktai su tais vairuotojais, kuriuos pažįsta ar kuriuos rekomendavo draugai.
„Lietuvos ryto“ kalbinti vairuotojai pasakojo, kaip sutartu laiku jie atvyko į techninės apžiūros centrus ir susirado darbuotoją, su kuriuo sutarta. Šis pats pasirūpino, kad būtent jis apžiūrėtų automobilį.
Užmokestį vairuotojai palieka automobilio peleninėje arba tarp priekinių sėdynių, o techninės apžiūros centro darbuotojas jį paima tuomet, kai pats sėda prie tikrinamo automobilio vairo. Privačios transporto priemonės viduje kameros juk nefilmuoja.
Nuvairuoja ne po vieną mašiną
„Lietuvos rytas“ kalbino du patyrusius, varžybose dalyvaujančius vairuotojus – techninės apžiūros centrų klientus.
Vienas jų, bekelės varžybų dalyvis, gyvena didmiestyje, kur yra keli techninės apžiūros centrai. Jis yra jų nuolatinis klientas – į juos nuvairuoja ne tik visureigius, kuriais dalyvauja varžybose, bet ir savo įmonių lengvuosius automobilius ar mažuosius autobusus.
Kitas vairuotojas gyvena provincijos mieste, kur yra vienas techninės apžiūros centras. Prie jo nuolat nutįsusi patikros laukiančių automobilių eilė.
Šis vairuotojas mėgsta klasikinį ralį, pats kartais dalyvauja šonaslydžio varžybose, o laisvalaikį dažnai leidžia remontuodamas ir tobulindamas nuosavus bei draugų automobilius.
Vairuotojai nepažįsta vienas kito, o jų gyvenamąją vietą skiria keli šimtai kilometrų. Tačiau jie pasakojo apie panašią techninės apžiūros centruose veikiančią korupcijos schemą. Be to, jie abu savanoriškai papildomai moka už patikrą.
Abu „Lietuvos ryto“ pašnekovai tikino, kad jiems svarbus automobilio saugumas. O kyšius jie moka esą norėdami išvengti priekabių ir sutaupyti laiko.
Nepastebėjo rimtų gedimų
Techninės apžiūros centrų vadovai tikina, kad nesąžiningiems darbuotojams kelią užkerta įrengtos vaizdo kameros ir kompiuteriai – automobilio patikros duomenys patenka tiesiai į sistemą ir jų esą neįmanoma suklastoti.
„Nežinau visų niuansų, bet ten dirbantys specialistai žino, kaip apgauti sistemą. Pavyzdžiui, prie manęs naudojo tokį triuką: koja palenkė aparatą taip, kad jis fiksuotų tinkamą šviesų aukščio lygį. Dėl kai kurių kitų bėdų parašė, kad neturi techninės galimybės pamatuoti.
Kai iš anksto susitariu dėl apžiūros, specialistas paklausia, kokios problemos, ir žino, kaip jų „nepamatyti“, – pasakojo didmiestyje gyvenantis vairuotojas.
Lengviausia esą nepastebėti važiuoklės trūkumų, mat jie paprastai vertinami iš akies.
Tikrinant išmetimo sistemą aparatui apgauti greičio pamina spaudžiama silpniau, nei reikėtų.
„Įdomu, kad techninės apžiūros centrų specialistai, net ir dirbami sąžiningai, nepamato rimtų transporto priemonės defektų. Jie linkę kabinėtis prie smulkmenų, o nepastebi tokių trūkumų, kurie realiai kelia grėsmę saugumui kelyje“, – tvirtino pašnekovas.
Jam antrino vairuotojas iš rajono centro: „Po techninės apžiūros teko nuvairuoti automobilį į remonto dirbtuves pašalinti nedidelių gedimų.
Kai pasakydavau, kad problemų dėl važiuoklės tikrai nėra, nes ką tik buvo atlikta techninė apžiūra, meistrai tik nusijuokdavo. Techninės apžiūros centro specialistai mato toli gražu ne viską.“
Pavyzdžiui, yra tokių techninės apžiūros centrų, kurie neturi galimybės nustatyti kai kurių automobilių stabdžių efektyvumo. Mat yra tokių dvi varomąsias ašis turinčių visureigių, kurių tarpašinis diferencialas blokuojamas nuo praslydimo.
Kai ant staklių užtempiami, pavyzdžiui, priekiniai ratai, automatiškai suktis pradėję ir galiniai nustumia mašiną pirmyn, nes užsiblokuoja tarpašinis reduktorius. Todėl stabdžių efektyvumo patikrinti neįmanoma.
Vienas „Lietuvos ryto“ pašnekovų pastaruoju metu net du kartus patyrė, kad techninės apžiūros centro specialistai nepastebėjo rimtų gedimų tikrindami jo mažąjį autobusą, o į apžiūrų lapą pažymėjo aibę nedidelių trūkumų. Vienąsyk buvo visiškai sudilę abu apatiniai priekiniai lankstai, o kitą kartą – vienas jų.
Kuo lankstas labiau sudilęs, tuo didesnė tikimybė, kad jis nutrūks. Automobiliui gerai trinktelėjus į duobę, dėl to gali ir ratas nulėkti. Pasekmės gali būti tragiškos.
Remontui išleido nemažai
Abu kartus, kai techninės apžiūros centro darbuotojas nepastebėjo visiškai sudilusių lankstų, vairuotojas transporto priemonę nuvairavo nepasiūlęs kyšio.
„Tąsyk net apsipykau su centro specialistu, nes jis kabinėjosi prie smulkmenų.
Pavyzdžiui, aptiko rūdžių ir įskilusį posūkio sistemos stikliuką. Teoriškai jis buvo teisus – lyg ir turėtų fiksuoti tokius menkus trūkumus, tačiau tikrai didelių bėdų nepastebėjo.
Kad pakeisčiau vos įtrūkusį stikliuką, turėjau keisti visą posūkio sistemą. Dėl tų nedidelių bėdų, kurias privalėjau pašalinti, automobilio remontas man kainavo beveik 500 eurų. O galėjau papildomai sumokėti „į kišenę“ 30 eurų“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, nenaujos transporto priemonės turi didesnių ar mažesnių bėdų, todėl vairuotojai verčiau linkę sumokėti papildomai, bet į techninės apžiūros centrą važiuoti tik kartą.
Techninės apžiūros centrus prižiūrinčios Valstybinės kelių transporto inspekcijos Technikos skyriaus patarėjas Olegas Pauliukovas tvirtino, kad prie smulkmenų kabinėjamasi vis mažiau. Tačiau „Lietuvos ryto“ kalbinti vairuotojai su tuo nesutiko.
Jie pritarė tik tam, kad tikrai didelių trūkumų turintys automobiliai, vadinami „grabais“, nebeturi galimybių pereiti techninės apžiūros net ir tuomet, kai kam nors už tai pasiūlomi nemaži pinigai.
Įmonės buvo sukurtos specialiai
Leidimai atlikti kelių transporto priemonių valstybinę techninę apžiūrą išdalyti 1994 m. Laimėtojus rinko tuometė Susisiekimo ministerija (ministras – Jonas Biržiškis). Specialiai šiam verslui buvo sukurta ne viena dabar techninę apžiūrą Lietuvoje atliekanti įmonė.
Viena tokių įmonių – UAB „Tuvlita“, kurios direktoriumi tapo ilgametis Susisiekimo ministerijos tarnautojas Povilas Imbrasas. „Tuvlita“ techninę apžiūrą atlieka Vilniuje, Nemenčinėje, Aukštadvaryje, Elektrėnuose, Ukmergėje, Širvintose, Šalčininkuose.
Alytuje „Tuvlita“ susikooperavo su statybos bendrove „Skirnuva“ – taip įsteigta UAB „Skirlita“, kurios akcijos steigėjams padalytos per pusę.
Pagal tą pačią schemą sukurtas Telšių techninių apžiūrų centras.
Tauragės techninių apžiūrų centras yra antrinė „Tuvlitos“ įmonė.
Techninę apžiūrą Lietuvoje dar atlieka Kauno techninės apžiūros centras, Marijampolės techninės apžiūros centras, Klaipėdos įmonė UAB „Transkona“, Šiaulių techninių apžiūrų centras, Panevėžio techninės apžiūros centras, Utenos techninių apžiūrų centras.
Vaizdo įrašas paslaptingai dingo
Nors techninės apžiūros centrų vadovai tvirtina, kad dabartinė sistema veikia nepriekaištingai, tikros istorijos liudija ką kita.
Pernai rugpjūtį Šiauliuose atlikti techninės apžiūros atvyko Aleksandras Solovjovas. Jo automobilis „Citroën C4“ iš techninės apžiūros įmonės išriedėjo sugadintas, remontui teko išleisti 4,5 tūkst. litų (1300 eurų) iš savo kišenės.
Šiaulietis įsitikinęs, kad mašinos variklis buvo sugadintas dėl techninę apžiūrą atlikusio kontrolieriaus aplaidumo. Tokią jo versiją sustiprino ir tai, kad nebuvo išsaugotas vaizdo įrašas.
„Specialistas šį darbą atliko be perstojo kalbėdamas telefonu“, – pasakojo A.Solovjovas.
Kontrolierius testą atliko dukart. Antruoju bandymu jis ilgai spaudė akceleratoriaus paminą, variklis riaumote riaumojo, kol pasigirdo sprogimas ir pasirodė juodi dūmai.
„Patikrą atlikęs specialistas skubiai išjungė variklį ir išsigandęs pradėjo kolegos klausinėti, kas nutiko. Galiausiai nuėjo prie kompiuterio ir išdavė lapą, kad mano mašina neišlaikė dūmingumo testo“, – aiškino A.Solovjovas.
Automobilių remonto dirbtuvėse per pirminę apžiūrą nustatyta, kad sugadinta „Citroën C4“ turbina, viename variklio cilindre nėra kompresijos, o tepalo kiekis dukart viršija normą.
Šiaulietis kitą dieną su žmona nuvažiavo į Šiaulių techninių apžiūrų centrą, pateikė šią išvadą ir paprašė parodyti vaizdo įrašą, kaip buvo atliekama jo automobilio apžiūra. Įrašą buvo atsisakyta parodyti. Iškart nepavyko gauti ir atlikto variklio testo duomenų. Šis lapas buvo išduotas tik kitą dieną, bet jame nesutapo laikas, todėl įtarimų kilo dar daugiau.
Pretenziją parašęs A.Solovjovas tikėjosi, kad bus kompensuota jo automobiliui padaryta žala. Tačiau niekas neketino atlyginti nuostolių, o įrašas buvo ištrintas.
