Klasikinio stiliaus sedanas akį traukia ne tik ryškiai raudona spalva, bet ir skoningai atliktomis modifikacijomis.
Nurodyta, kad 1998 metais pagaminto automobilio rida – 55 tūkst. kilometrų.
Atstumas, kurį „Lada“ nuvažiavo su nauju pagal užsakymą surinktu varikliu gerokai mažesnė – 5 tūkst. kilometrų.
Už neįprastą pasivažinėjimams savaitgaliams skirtą transporto priemonę savininkas prašo 4200 eurų.
Įdomaus projekto idėjos autorius Stanislovas Mickus (38 m.) sakė, kad pastaraisiais metais gyvena tarp Lietuvos ir Rusijos.
Daugiausiai laiko praleidžia Sankt Peterburge – čia su sukūrė ir šeimą. Šiame mieste kol kas yra ir rusiškus registracijos dokumentus bei numerius turinti „Lada“.
Vyras pasakojo, kad automobiliai buvo jo hobis dar tada, kai neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Vėliau garaže buvo įvairių egzotiškų sportinių modelių, o perdarytų mašinų taip pat ne viena.
Savininką nustebino „Lada“ skelbimo populiarumas. Transporto skelbimų portale jis jau buvo peržiūrėtas daugiau nei 61 tūkst. kartų.
Automobilį ruošė Rusijoje
Dabartinis projektas, anot pašnekovo, gimė Rusijoje – šioje šalyje tiesiog lengviau yra gauti vietos technikai skirtų detalių.
Kai dalis galima įsigyti greitai ir nemokant papildomų muitų, darbai į priekį juda daug greičiau.
Vyro manymu, to būtų galima imtis ir pas mus, tačiau būtų šiek tiek sudėtingiau.
„Įdomu tai, kad rimtas „Žigulių“ modifikavimas prasidėjo Lietuvoje – su VFTS produkcija Stasio Brundzos laikais pirmieji sportuoti pradėjo lietuviai“, – pažymėjo S. Mickus.
VAZ–2106 į šalį, kurioje buvo pagamintas, sugrįžo iš Azerbaidžano. Automobilį varžyboms buvo pradėję ruošti šonalysdžio entuziastai, tačiau tuomet jį įsigijo dabartinis savininkas.
„Jaunuoliai neva bandė sportuoti – vos nesudaužė automobilio. Aš dar spėjau nupirkti jį laiku ir panaikinti visą tą kaimietišką „tiuningą“, – prisiminė S. Mickus.
Vyras pasakojo, kad daugumą projektui reikalingų detalių jam pavyko įsigyti Toljatyje.
Šiame mieste įsikūrusios ne tik didžiosios gamyklos, bet ir nestandartines dalis bei įvairius aksesuarus rusiškiems automobiliams gaminančios privačios kompanijos.
Varikliams skirtų detalių pasirinkimas ten – itin platus.
Variklyje – nieko standartinio
S. Mickaus automobilio variklyje neliko nieko standartinio.
Netgi cilindrų blokas buvo paimtas iš „Niva“ visureigio, o jo darbinis tūris padidintas nuo 1,7 iki 1,8 litro. Dabartinis cilindro skersmuo 84 milimetrai, o eiga – 80.
„Lada“ savininkas aiškino, kad tokių rusiškų variklių privalumas – ties žemais sūkiais pasiekiamas didelis sukimo momentas.
Anot pašnekovo, jo šeštuko motoras galėtų suktis iki 8000 aps./min., tačiau stengiasi taip variklio nekankinti.
„Viskas buvo pakeista – specialiai užsakiau lengvus švaistiklius ir stūmoklius. Viskas buvo surinktas ir subalansuota, kaip pridera“, – kalbėjo S. Mickus.
Vietoje karbiuratoriaus sumontuota netiesioginio įpurškimo sistema. Jos veikimą kontroliuoja rusų kompanijos pagamintas programuojamas valdymo blokas.
Efektingai atrodo ir iš „Toyota“ paskolintos keturios droselio sklendės – po vieną kiekvienam cilindrui.
Kolektorių teko gaminti pagal užsakymą, kaip ir visą išmetimo sistemą. 4–2–1 tipo išmetimo kolektorių sudaro dvi dalys.
Surinkto variklio suspaudimo laipsnis yra didesnis nei 11:1, todėl reikalingas 98–ojo oktaninio skaičiaus benzinas.
Kokybė vis tiek atsilieka
Sunkiausia, anot pašnekovo, buvo rasti pavarų dėžę. Seniesiems motorams jų pasirinkimas netgi Rusijoje nėra didelis, o vyras norėjo, kad perdavimo skaičiai būtų arti vienas kito.
„Radau dvi reikiamas pavarų dėžes pas senus ralistus. Visas reikiamas dalis nusiunčiau vienos kompanijos specialistams, kurie jas surinko į vieną.
Taip gavau R1 tipo penkių laipsnių pavarų dėžę“, – dėstė jis.
Turbinos montuoti „Lada“ savininkas nenorėjo.
Sako, kad tuomet būtų didesnė apkrova kitiems mazgams – pavarų dėžei, diferencialui ir kitiems, o automobilis būtų ne toks subalansuotas.
„Gali išgauti daug galios, bet tai nebus gerai.
Juk automobilis iš gamyklos išvažiavo visai ne toks – viskas turi būti apskaičiuota ir parinkta taip, kad jis galėtų ne tik įsibėgėti, bet ir sustoti.
Taip pat, kad būtų gerai valdomas“, – pažymėjo S. Mickus.
„Lada“ gavo naujus amortizatorius, kitas priekinės pakabos svirtis. Visgi pašnekovas priminė, kad tai vis tiek senos konstrukcijos automobilis, o ne sportinis bolidas.
Vyras atkreipė dėmesį, kad rusiška technika ypatinga kokybe nepasižymi. Anot jo, toks automobilis niekada neatrodys taip gerai, kaip „Mercedes–Benz“ ar BMW.
„Pavyzdžiui, nudažyta neįspūdingai gerai.
Taip, kėbulas blizga, bet labiau todėl, kad prieš fotografuodamas nuvariau ir jį man nušveitė su specialiu vašku“, – juokavo savininkas.
Įdomu ir tai, kad priekinis ir galinis oro aptakai prie kėbulo tvirtinami savisriegiais varžtais.
Galios – ne per daug
Nors vyras šonalydžiu neužsiima, mašinoje yra hidraulinis rankinis stabdis. S. Mickus sakė, kad tai ankstesnių savininkų patobulinimas, kurį jis tiesiog paliko vietoje.
Gale taip pat sumontuotas ribotos trinties diferencialas. Anot pašnekovo, šį mazgą taip pat pagamino rusų kompanija.
„Šiuo metu nustatyta jo įvarža – 7 kilogramai. Be to, tai yra vadinamasis „1,5 way“ tipo reduktorius – spaudžiant akceleratorių užsiblokuoja, o atleidus pedalą – atsiblokuoja.
Taip pat ratus „sukabina“ ir intensyviai stabdant“, – aiškino S. Mickus.
VAZ–2106 sveria apie 1000 kilogramų, o sumontuoto variklio galia siekia 164 AG.
„Važinėjimui Klaipėdoje tai galbūt netgi per greitas automobilis, bet Sankt Peterburge, ar Maskvoje, kur visas eismas juda 100–120 km/val. greičiu – tikrai ne.
Kai viena kryptimi yra penkios eismo juostos, tai ir dar galingesnio reikia“, – komentavo pašnekovas.
Parduos tik lietuviams
Anot savininko, raudonoji „Lada“ turi savo charakterį. Vyrui labiausiai patinka variklio skleidžiamas garsas.
Salone pateikimai minimalūs – sumontuotas patogesnis vairas ir geresnį šoninį prilaikymą suteikiančios „Recaro“ sėdynės.
S. Mickus automobilį parduoti bando tik Lietuvoje.
Vyras sakė, kad jeigu niekas iš tautiečių neįsigys, pasiliks sau. Susidomėjusius lietuvius jis nuramino, kad muito mokestis būtų nedidelis – maždaug 350 eurų.
