– Robertai, ne vienas sporto aistruolis ir jūsų aplinkos žmogus žino, kad esate užkietėjęs automobilių aistruolis, savo garaže laikęs ir labai prabangių mašinų. Iš kur ši aistra?
– Tėtis visuomet turėjo automobilį – žigulius „penktuką“, „tryliktuką“ ir kitus. Kai mažas lankydavausi pas krikšto tėtį Prienuose, žvyrkeliu duodavo pavairuoti savo automobilį – taip ir prasidėjo mano vairavimas.
Labiau domėtis mašinomis ėmiau tuomet, kai jau galėjau sau leisti jas įsigyti.
Interneto tada dar nelabai buvo, todėl dažnai vartydavau automobilių žurnalus, peržiūrėdavau skelbimus.
– Kaip ir kada įsigijote pirmąjį automobilį?
– Iš pradžių važinėjau tėčio „Audi 200“. Man tai buvo kažkoks kosmosas – su automatine pavarų dėže, kondicionieriumi.
Kurį laiką praleidau Amerikoje, o 2000-aisiais grįžęs į Lietuvą įsigijau tokią pirmąją savo mašiną, kokios gyvenime neįsivaizdavau, kad galėčiau pirkti.
Iš pradžių su tėčiu nuvažiavome į turgų, nieko tinkamo neradome, o aš buvau užsiėmęs krepšiniu – tuomet žaidžiau Vilniaus „Lietuvos ryte“. Gavęs pirmus du atlyginimus tėčiui padaviau pinigus ir paprašiau, kad nupirktų man kokį nors automobilį savo nuožiūra.
Dairėmės „Audi“, BMW – tais laikais jos mums buvo geriausios.
Galiausiai tėtis vieną dieną paskambino ir pasakė, kad Radviliškyje nupirko... „Saab 9-5“!
Aš jo dar perklausiau nustebęs: „Saab“? Iš pradžių buvo keista, nes apie tokią mašiną tuomet nieko nebuvau girdėjęs. Bet kai tą tamsiai žalios spalvos „Saab 9-5“ atvairavo į Vilnių, likau labai patenkintas, nes mašina buvo geros būklės, puikiai riedėjo. Šiuo automobiliu važinėjau gal net ketverius metus.
– Kokie buvo kiti jūsų pirkiniai?
– Didėjant uždarbiui norėjau įsigyti kitų automobilių, pradėjau jais labiau domėtis.
Kartą su komandos draugu „Lietuvos ryte“ Ramūnu Šiškausku nuvažiavome į automobilių saloną ir abu įsigijome po „Nissan Patrol“ visureigį.
Tai buvo didžiulis automobilis – tuomet jis mums atrodė kaip monstras. Abu su Ramūnu į savuosius „Nissan Patrol“ sudėjome visą įmanomą įrangą: jis juokavo, kad mūsų automobiliai – kaip surenkamieji Alytaus nameliai.
Galima sakyti, kad tuomet ir prasidėjo didžioji aistra automobiliams, tačiau niekada nebuvau vienos markės gerbėjas.
Vėliau turėjau „Mercedes-Benz 500 Coupe“, „Infinity FX35“, BMW M6.
Pastarojo automobilio net gyvai nebuvau matęs – tiktai žurnale ir internete. Užsisakiau ir net nežinojau, ar į jį tilpsiu...
Krepšininkai daug automobilių negali vairuoti, nes į juos paprasčiausiai netelpa. Aišku, jei mašina labai patinka, galima kažkiek ir pakentėti, bet vairuoti vis tiek nebus patogu. Apskritai sportiniai automobiliai niekada nėra patogūs, bet kažkiek komforto turi jausti.
BMW M6 vairavau septynerius metus, buvau jį net pagražinęs, tačiau tik išorę – niekada nelįsdavau į turimų automobilių variklius.
Taip pat turėjau „Range Rover“, kurį įsigijau iš žmogaus, vėliau tapusio geru draugu, – atvažiavau ir pasakiau, kad iškart perku jo mašiną.
Praėjus kiek laiko įsigijau „Porsche Cayenne“ – tiek pirmąjį, tiek antrąjį vairavome su žmona po septynerius metus.
Tai buvo neeiliniai automobiliai, niekada nebuvo sugedę.
Dar vėliau iš krepšininko Lino Kleizos įsigijau „Porsche 911 Turbo S“, bet juo pavažinėjau gal keturis mėnesius ir pardaviau.
Net nesupratau, ar man patiko tą mašiną vairuoti, – mažai vietos, tinkama tik vasaros sezonui.
Tuomet turėjau kitą „Porsche 911 Turbo S“, su ja dalyvavau ir 1000 km lenktynėse. Dar buvau įsigijęs G klasės „Mercedes-Benz“ visureigį, „Audi“.
Daug automobilių esu pirkęs, bet ne visi atitiko mano poreikius.
– Gal vairuoti prabangius automobilius tada buvo krepšininkų mada?
– Man automobiliai labiau raudavo stogą nei kitiems. Turėti gerą automobilį ne visiems būdavo aktualu, o aš tam negailėdavau pinigų.
Tiesa, bėgant metams sukūriau didelę šeimą, pasikeitė poreikiai, finansai ir atsakomybė. Aistra mašinoms išliko, bet nebekeičiu jų taip dažnai.
– Ar Lietuvos keliai tinkami sportiniams automobiliams?
– Mūsų kelių būklė tikrai nebloga – žinoma, daug kas priklauso nuo automobilio.
Pažemintos mašinos gal ne tiek pritaikytos, tačiau daugeliu kitų Lietuvoje tikrai galima važinėti.
– O kaip klasikiniai automobiliai? Ar jie traukia akį?
– Kadaise buvau įsigijęs rusiškos „Pobeda“ kėbulą, maniau, kad restauruosiu tą automobilį, bet ši aistra tokia vienadienė.
Turiu kitą rusišką mašiną UAZ – kadaise įsigijau ir laikiau, kol draugai nusprendė restauruoti.
Nors išoriškai šis automobilis atrodo kaip naujas, juo sodyboje gal tris ar keturis kartus teko pasivažinėti ir kaskart reikėdavo parsitempti.
Nežinau, ar malonu turėti automobilį, jei nežinai, ar neteks namo pareiti pėsčiomis. Pažįstamas kolekcionuoja retro automobilius, o man jais įdomu pasivažinėti, bet nedegu noru jų turėti.
– Koks automobilis jums labiausiai tinkamas šiuo metu?
– Laikui bėgant pasikeitė pomėgiai: man labai patinka gamta, miškas, sodyba, medžioklė ir žvejyba. Laisvu laiku visuomet važinėju visureigiu.
Šiandien man reikia tokio automobilio, kuriuo galėčiau patogiai važiuoti su šeima.
Komforto vairuoti sportines mašinas nebejaučiu, nes paskausta nugarą – pasenau. Gal kada nors ateityje vėl tokią įsigysiu, kai užaugs vaikai ir bus daugiau laiko.
Žinoma, mėgau važinėti su lenktynininkais, kurie duodavo naudingų patarimų. Esame nuvykę ir į Niurburgringo trasą Vokietijoje – tikrai patiko, bet tam reikia laiko ir daug investicijų.
Kuo daugiau turi automobilių, tuo daugiau galvos skausmo. Svarstai, kuriuo važiuoti, be to, juos reikia prižiūrėti, žiemą nuo visų valyti sniegą. Taigi nutariau važinėti vienu automobiliu.
Dabar vairuoju „Volkswagen Amarok“. Niekada nemaniau, kad man patiks pikapai, nors kadaise esu turėjęs „Nissan Navara“.
„Volkswagen Amarok“ patinka važiuoti ir į darbą, ir į sodybą ar medžioklę, žvejybą. Tiesą sakant, negaliu net išsiskirti su šiuo automobiliu: jis tenkina visus mano poreikius.
– Gal turite kokių nors daiktų, kuriuos visuomet vežiojatės su savimi?
– Talismanų neturiu, bet kadangi važinėju pikapu, jame yra nuo prožektoriaus iki kirvio. Visko automobilyje turiu, galiu pasakyti, kad esu pasiruošęs net karui!
– 2002-ieji jums buvo paženklinti skaudžia motociklo avarija, kurią lydėjo ilgas reabilitacijos kelias. Ar dar sėdate ant motociklo?
– Kol žaidžiau krepšinį, nevažinėjau – būtų buvę pernelyg neatsakinga. Dabar retsykiais pamąstau apie motociklą, bet jam, kaip ir sportiniams automobiliams, nebeturiu laiko ir pirkti neplanuoju. Sodyboje yra tik keturračiai. Jais kartais pasivažinėjame, tačiau ir juos dažniau naudoju ūkinei veiklai.
– Esate nuriedėjęs šimtus tūkstančių kilometrų. Kokių įsimintinų nutikimų patyrėte prie vairo?
– Eismo kultūra Lietuvoje tikrai pagerėjusi, ir tai labai džiugina. Bet man yra nutikę ir nemalonių incidentų.
2020-ųjų vasarą įsigijau elektrinį paspirtuką ir juo riedant manęs vos nepartrenkė automobilis, kuris išsuko iš šalutinio kelio.
Automobilis tąsyk užvažiavo ant paspirtuko, aš nuo jo nušokau ir iškviečiau policiją. Pamenu, kad nulaužiau ir tos mašinos veidrodėlį. Nemalonu prisiminti.
Galiausiai supratau, kad paspirtukas man nereikalingas, vairuotojai dažnai jų tiesiog nepastebi...
O praėjus porai savaičių nemalonus atsitikimas įvyko automagistralėje Vilnius–Kaunas. Aš niekada nebuvau ir nesu agresyvus vairuotojas, nemirkčioju šviesomis, kad kas nors pasitrauktų iš kelio.
Prisimenu, tąsyk važiavau antrąja eismo juosta ir laukiau, kol priešais mane riedantis automobilis pasitrauks į pirmąją ir atlaisvins kelią.
Bet jis staiga kirto per stabdžius, ir taip darė ne vieną kartą.
Pamaniau, kad žmogui gal kas nors negerai, bet galiausiai jis pasitraukė į pirmąją juostą, o aš aplenkiau ir nuvažiavau. Greitis tikrai nebuvo didelis – apskritai jei ir viršiju kada nors, ne daugiau kaip 10 km per val.
Vis dėlto netrukus tas vairuotojas mane pasivijo ir ėmė rodyti, kad sustočiau kelkraštyje. O tada pribėgo ir puolė mane.
Net nesupratau, kas įvyko, nes jau ne tie laikai, kad reikėtų išbandyti spidometrus, lenktyniauti, muštis kelyje... Jis net nepažiūrėjo, ar aš važiuoju vienas, ar su šeima.
Kaip viskas baigėsi? Tiesiog nunešiau tą žmogų iki jo automobilio, kuriame rėkė jo žmona. Tada pagalvojau: kaip turi susisukti galva, kad sustabdytum kitą vairuotoją, atbėgtum ir muštumeisi vidury automagistralės... Labai keistas sprendimas.
Roberto Javtoko automobilis
Modelis: „Volkswagen Amarok“
Kėbulo tipas: pikapas
Amžius: 2 metai
Variklis: V6 dyzelinis 3 l
