– Marijau, galimybė keliauti net ir šalies viduje dabar dažnai būna suvaržyta. Ar turite galimybę išvykti į kitą miestą, o gal sukiojate ratus sostinės gatvėse ir rajonuose?
– Taip, turiu galimybę važiuoti į Dzūkiją, tad su šeima vykstame ten. Kažkada dėl darbo reikalų turėjau galimybę nuvažiuoti į Kauną, bet dabar mano pagrindinis maršrutas yra Vilnius–Dzūkija, į Merkinės pusę.
– Jūs juk mėgstate keliauti automobiliu. Praėjusią vasarą, pasibaigus karantinui, išleidote hitą „Ši vasara“, kuriame dainavote apie kelionių alkį.
– Taip, esu iš tų vairuotojų, kuriems patinka vairuoti. Nebent būnu parą nemigęs, gal tada būna sunkiau, bet visada važiuoju, jei tik galiu, ir pakeleivių pavežu.
– Turite Lietuvoje mėgstamiausius maršrutus?
– Nebūsiu originalus – man gražus panemunės kelias, graži ir mūsų automagistralė Vilnius–Kaunas, tik kartais ja važiuoti būna nuobodu, todėl pasirenku įdomesnius maršrutus.
Yra gražių vietų aplink Molėtus, Dzūkijoje. Gal geriau išskirčiau miestus, kuriuose nemėgstu vairuoti, pavyzdžiui, Vilniuje.
– Kodėl nepatinka sostinė?
– Man šiame mieste ne taip gražu. Nemėgstu Antakalnio gatvės – ten siaubingai daug šviesoforų, ji siauroka, į gatvę amžinai lenda pėstieji, prigrūsta visuomeninio transporto.
Nemėgstu ir Kalvarijų gatvės, važiuoti pro Šnipiškes. Daug kas ten galėtų būti kur kas moderniau. Yra tokių vietų, kurias, jeigu tik galiu, aplenkiu, važiuoju kitu keliu.
– Sostinės valdžia dar ir eismo tvarką pakeitė Senamiestyje, o kilpinį eismą keikia ne vienas miesto gyventojas.
– Išgyvensiu be miesto centro, jei idėja tokia, kad jį reikia palikti ten gyvenantiems ir pėstiesiems. Aš su tuo susitaikysiu, bet į centrą automobiliu pradėjau važiuoti kur kas rečiau, o tai reiškia, kad ir pats rečiau ten lankausi.
Kai ten nuvažiuoju, pasiklystu, neatsimenu, kaip veikia nauja eismo sistema. Važiuojant reikia gerai pagalvoti, kaip įvažiuoti, o vėliau tenka sukti galvą, kaip išvažiuoti.
Taigi jei tikslas buvo atbaidyti automobilininkus nuo centro – jie mane atbaidė. Ar centrui nuo to geriau, nežinau. Jei miestiečiai mano, kad geriau, – sutinku su jų strategija.
– Ar dažnai nusižengiate Kelių eismo taisyklėms?
– Daugiau baudų gaunu dėl automobilio statymo. Turiu blogą galvą ir kartais pastatęs automobilį mokamoje vietoje pamirštu įjungti programėlę, o jei įjungiu, vėliau pamirštu ją išjungti ir taip visą dieną kapsi pinigai.
O pastarąją baudą gavau praėjusių metų rugpjūtį už tai, kad vairavau automobilį, kurio techninės apžiūros galiojimas buvo pasibaigęs.
Tiesiog pamiršau, maniau, kad per karantiną gal niekas nevažiuoja jos atlikti. Bet akyli Alytaus policininkai sustabdė ir nubaudė.
– Sklando gandai, kad Dzūkijos „keliukai“ – griežčiausi Lietuvoje.
– Pasakysiu sąžiningai – Alytuje nesu dažnas svečias, bet šiame mieste mane jau yra nubaudę tris kartus, o Vilniuje per visą gyvenimą – irgi tiek pat kartų. Tai daug pasako apie Alytaus policijos pareigūnų griežtumą.
Gal jie gauna geresnes algas ir geriau dirba? Už greičio viršijimą taip pat esu sulaukęs baudų, bet dabar jau mažiau, nes ir automobilis ne toks, kuriuo būtų galima lakstyti, ir su šeima juk nelėksi. Anksčiau baudų sulaukdavau daugiau.
– Koks apskritai jūsų požiūris į Lietuvos policijos pareigūnus? Pasitikėjimo jais reitingai gerokai išaugę, atrodo, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius daug kas pasikeitė į gera.
– Manau, kad mes devynmyliais žingsniais nutolome į gerąją pusę. Priklausau tai kartai, kuri gali palyginti, kaip yra dabar ir kaip buvo vos atgavus nepriklausomybę, taigi galiu sąžiningai pasakyti – per pastaruosius 10–15 metų Lietuvos policija absoliučiai išsivalė nuo visų įmanomų pakyšių.
Nežinau, gal dar kur nors pasitaiko, bet tikrai gerokai rečiau.
Dar prieš 15–20 metų policininkui siūlyti kyšį buvo visiškai normalu. Savo gėdai pripažįstu, kad irgi esu davęs...
Anksčiau pareigūnai prisidurdavo prie algos nelegaliais būdais, ir tai būdavo labai akivaizdu. Palyginti su tais laikais, dabar nieko tokio nematai, pasikeitė kultūra ir korektiškumas, policininkai vis mažiau linkę auklėti žmones, taigi policijos garbei nukelčiau kepurę.
Nežinau, kas darė įtaką tam apsivalymui, bet akivaizdu, kad palikome už nugaros tai, kas dar yra pas kai kuriuos mūsų artimiausius kaimynus Rytuose, ir dideliais žingsniais keliaujame į Vakarus.
– Pamenu, prieš dešimtmetį, kai nusipirkote naujutėlaitį automobilį iš salono, nuogąstavote, kad galite būti apkaltintas prabanga ir sulaukti keistų žvilgsnių. Ar dabar tas požiūris pasikeitė?
– Man šis klausimas natūraliai nunyko, nes tam automobiliui, kuris tada buvo naujas, dabar jau dešimt metų. Aš vis dar važinėju juo ir dėl to nekvaršinu sau galvos.
Tai „Toyota Land Cruiser“, ir mes senstame kartu su juo, nes jį įsigijau, kai man buvo 40 metų, o tuoj švęsiu penkiasdešimtmetį. Draugai tuomet sakė: Marka, tau 40 metų – pasidovanok sau ką nors gero, jei tik gali. Tuomet įsigijau šį automobilį ir esu labai patenkintas.
Prieš jį turėjau „Nissan Xterra“ – šį automobilį irgi labai mėgau. Jis net turėjo šūkį: „Viskas, ko reikia, ir nieko, ko nereikia.“ Tuo metu žiūrėjau serialą „Sopranai“ ir pagrindinis veikėjas Antonis Soprano būtent tokį automobilį padovanojo savo sūnui.
Aš savąjį „Nissan Xterra“ įsigijau sostinės Gariūnų turguje, jis buvo atvežtas iš Amerikos. Žinoma, dėl to turėjau bėdų, nes kai vagys išdauždavo lango stiklą, visas svarbesnes detales reikėdavo siųstis iš Amerikos ir ilgokai laukti.
Bet apskritai man ta mašina nepaprastai patiko. Žinoma, gal kiek kietoka, bet jaunam į tai buvo visiškai nusispjauti. Tiesa, vėliau automobilis pradėjo byrėti ir jį pardaviau vienam medžiotojui. Tada įsigijau „Toyota Land Cruiser“.
Turėjau minčių keisti automobilį, bet priprantu prie mašinų ir nesu tas, kuris nuolat vaikosi naujų modelių, – net tingiu apie tai galvoti. Gal tai įprotis, bet visus savo automobilius tiesiog pribaigdavau, važiuodavau tol, kol jie mirdavo arba padarydavau avariją.
Klausiau draugo, ar man pribaigti ir šį automobilį, o jis patikino: sunkiai tu jį pribaigsi. Tai gana tvirti automobiliai, tad dar nežinau, kaip pasielgti.
Lietuviai automobiliuose praleidžia didelę savo gyvenimo dalį – jei žmonių pajamos leidžia nusipirkti tą automobilį, kurio jie trokšta, jie jį ir nusiperka, tai visiškai normalu.
Didžiąją dalį mūsų automobilių ūkio sudaro ekonominės klasės mašinos. Tai atspindi ir visos visuomenės būtį ir buitį – kokie mes esame ir kaip gyvename.
Žinoma, nelabai suprantu, kai žmonės perka „Lamborghini“ ar „Ferrari“, nors tam netinkamas mūsų klimatas ir keliai. Tiesą sakant, man tai atrodo prabangos dalykas, bet jei tai yra žmogaus svajonė ir jis taip save įprasmina, galiu suprasti jo norus.
– Kokio automobilio niekada nepirktumėte?
– Kai kurie dalykai man atrodo netinkami, pavyzdžiui, kai sportinių automobilių gamintojai pradeda gaminti visureigius. Aš tada svarstau: jei nori turėti „Porsche“, reikia turėti tą, kuris greitas ir birbia, o kai iš „Porsche“ padaro visureigį, tada galvoji, kam to reikia, jei yra tų, kurie visada gamino visureigius ir jie yra geri.
Gal mąstau neteisingai, esu senosios kartos atstovas. Suprantu gamintojų norą įtikti visiems, bet tai yra tas pat, kaip eiti į „McDonald’s“ mėsainio, bet ten pradėjo kepti blynus ir gaminti ledus. Tada galvoji, kad tas pasaulis, kuriuo mėgavaisi, po truputį iškrypsta.
– BBC žvaigždė ir automobilių entuziastas Jeremy Clarksonas save įvardijo kaip benzingalvį. Ar jūs taip pat mieliau vairuojate tokį automobilį, o gal svarstote įsigyti elektromobilį?
– Man patinka benzino kvapas ir tepalai. Gal tai ir nėra ekologiška, bet man automobilis turi labiau priminti mechanines dirbtuves, o ne modeliuką su baterijomis. Todėl, matyt, esu kaip Jeremy.
– Ar norėjote kada nors vairuoti sportinį automobilį, o gal turėjote kokį galingesnį bolidą?
– Pirmas mano automobilis buvo BMW 318. Jį įsigijau Kauno automobilių turguje, kai dar dirbau televizijoje Lapėse ir dažnai lankydavausi laikinojoje sostinėje. Pamenu, kad dalį pinigų davė tėvai, nes pats tiek neturėjau. Tai buvo automobilis, kurį labai mėgau, draskiau tol, kol nuplėšiau duslintuvus ir su juo padariau avariją, tada jis mirė.
Vėliau Vilniuje įsigijau sportinę „Mazda RX-7“ su rotoriniu varikliu. Šį automobilį daug negalvodamas nusipirkau vieną rytą nuvykęs į turgų tiesiai iš vakarėlio. Bet vėliau turėjau problemų su šiuo automobiliu, nes pradėjo gesti.
Kai nuveždavau jį pas meistrus, jie žiūrėdavo į variklį ir sakydavo: „Teoriškai žinome, bet praktiškai nieko nedarėme.“ Iki tol tokio tipo variklis buvo naudojamas sraigtasparniuose ir su juo buvo bėdų, bet jaučiausi labai kietai, nes mašina gerai rovė, buvo greita. Su šiuo automobiliu tikrai nestabdydavau.
Vis dėlto kartą atvažiavus aplankyti tėvų man jis nebeužsivedė. Galiausiai jį surado toks vaikinas, kuris buvo visas išsipaišęs tepalu, supratau, kad domisi automobiliais. Jis labai norėjo to automobilio, žadėjo įdėti naują variklį. Mačiau, kaip dega jo akys, ir atidaviau jam tą automobilį pusvelčiui.
Tada iš Arūno Valinsko nusipirkau galingą „Opel“. Tai buvo įspūdingas automobilis su prabangesnės klasės odiniu salonu ir daug elektronikos. Spidometras rodė 320 km/val. greitį – žvėris, o ne automobilis. Kai žiemą juo važiuodavau Gedimino prospektu ir būdavo slidoka, net ir ramiai važiuojant mėtydavo subinę, nes prasisukdavo ratai – tokia galinga mašina buvo.
Kalbant apie svajones, jei tik leis galimybės, norėčiau įsigyti seną 1969-ųjų „Ford Mustang Mach 1“, kokį vairavo trilerio herojus Džonas Vikas.
– Gal tais laikais inžinieriai daugiau galvojo apie būsimą mašinos šeimininką, o automobiliai būdavo kuriami ilgam. Dabar mašinos keičiamos taip dažnai kaip mobilieji telefonai.
– Galbūt pasikeitė žmonių estetikos supratimas, gal labiau žiūrima ne į dizainą, o paisoma visokių aerodinaminių savybių. Stiprus ir ekonominis veiksnys, kad rytų kuo mažiau degalų.
Pasikeitė ir taršos reikalavimai, technologijos, medžiagos, iš kurių gaminama. Juk ir dabar galima įsigyti „Dodge Challenger“ ar „Ford Mustang“, bet jų formos ir dizainas nebe tokie jaukūs ir geri kaip kurtų anuomet. Galiausiai ir patys žmonės pradėjo ieškoti patogumo, o ne gražių sprendimų.
