– Vaidotai, kada išmokote vairuoti?
– Jei kokiame pobūvyje yra akordeonas, aš jį paimu ir pradedu groti, nors niekada to nesimokiau ir neturiu klausos. Bet man buvo įdomu, tad savarankiškai pramokau groti keletą kūrinių.
Taip ir dėl vairavimo. Vairuoti pradėjau 11-os. Augau Skuode, kuris garsėjo motobolo sportu. Tad motobolo stadione tėtis leido pabandyti vairuoti. Kai atsibodo sukti ratus, įkalbėjau tėtį išvažiuoti į kelią ir – jo nuostabai – be problemų pradėjau junginėti pavaras. Tėvas negalėjo atsitokėti: „Iš kur tu moki vairuoti?“ Aš ir pats nežinau. Tiesiog stebėjau, kaip vairuoja kiti.
Sakyčiau, kad vairavimo įgūdžiai man persidavė su genais. Tėvas nuo jaunystės važinėjo motociklu, abu mano seneliai buvo viską sugebantys auksarankiai kalviai, tad ir aš nuo mažumės krapštinėjausi prie technikos.
Vidaus degimo variklis man – kaip simfoninis orkestras, galiu nuolat klausytis jo garso ir suprantu viską, kas jame vyksta. Man apmaudu, kad automobilius su vidaus degimo varikliu bando išstumti elektriniai.
– Koks buvo jūsų pirmasis automobilis?
– „Moskvič 401“. Jį įsigijau už savus pinigus – 350 rublių. Tas moskvičius buvo nevažiuojantis, bet pats jį atgaivinau, kurį laiką važinėjau, o po kelerių metų pardaviau už 800 rublių.
Jau nuo dešimtos klasės buvau finansiškai nepriklausomas nuo tėvų – per vasaros atostogas dirbdavau melioracijoje ir pakankamai uždirbdavau.
Net, pamenu, kai tėvai pirko žigulius, pridėjau 500 rublių iš savo santaupų.
O pirmoji mano transporto priemonė su varikliu buvo motorinis dviratis. Buvau 11-os, kai kažkas atidavė motorinį dviratį su sugedusiu varikliu. Tai buvo eilinis dviratis, tik turėjo variklį. Iš pradžių tik myniau pedalus, kol vieną nulaužiau ir nusprendžiau sutaisyti variklį.
Pasikrapščiau garaže ir variklį atgaivinau. Nuo tada turėjau daug reikalų su tuomečiais milicininkais, nes buvau per jaunas važinėtis motoriniu dviračiu. Kartą milicininkai net išsuko mano dviračio ventilius, kad tik nebevažiuočiau.
Tačiau dažniausiai milicininkai manęs su motoriniu dviračiu nepagaudavo.
Vos sulaukiau tinkamo amžiaus, iškart išsilaikiau vairavimo egzaminus, kad galėčiau vairuoti legaliai.
– Kas jus išmokė remontuoti automobilius?
– To išmokau savarankiškai. Pradėjau nuo paprastų mažų transporto priemonių variklių. Automobiliuose tie varikliai sudėtingesni, bet jų veikimo principai tokie pat. Dabartinis jaunimas turi įgimtą gebėjimą naudotis kompiuteriais, o man visiškai aiškūs bet kurio mechanizmo veikimo principai.
Per karinio parengimo pamoką mokykloje, kai kalbėjomės apie automobilius, pasakojau aš, o ne mokytojas, mat žinojau gerokai daugiau.
– Ar jūsų sūnus devynerių metų Vytautas irgi domisi automobiliais?
– Su juo nuolat važinėjame kartais. Iki šiol jis važinėjo vaikišku gokartu, o aš sūnui truputį nusileisdavau.
Prieš kelias dienas Vytautas persėdo į normalų gokartą ir, turiu prisipažinti, jo jau nepavijau. Žmona Vaiva negali žiūrėti, kaip lenktyniaujame, nes sūnaus gokarte net nematyti, tik šalmas kyšo.
– Kokį automobilį dabar vairuojate?
– Ketvirtus metus – „Toyota Land Cruiser“. Yra žmonių, kurie mėgsta visureigiu pasivažinėti laisvalaikiu. Aš neturiu laisvalaikio. Mano visas gyvenimas neatsiejamas nuo darbo, o drauge – ir pomėgio vairuoti. Man nesvarbu darbo valandos ar savaitės dienos, nes visą laiką dirbu.
Važiuodamas visureigiu, nesvarbu, koks kelionės tikslas – kad ir vaiką nuvežti į kartingo trasą – visada padarau lankstą ieškodamas įdomesnio kelio. Jei tokį randu, įtraukiu į maršrutus, kuriuos parduodu ir iš to valgau duoną.
Buvo laikas, kai mano kieme stovėjo šeši visureigiai „Nissan Patrol“. Bet pastebėjau, kad per daug laiko praleidžiu dirbtuvėse juos taisydamas, tad visus pardaviau.
Žmona Vaiva vairuoja nediduką „Renault Captur“, kurį vadiname Pipete. Prie jo vairo ir pats kartais sėdu, pavyzdžiui, ryte važiuodamas bandelių prie kavos.
Visi mano automobiliai turėjo pravardes, tik dabartinei „Toyota“ jokia nelimpa.
Prieš tai turėjau „Land Rover“, jį vadinau Siurbliu. Man įstrigo viena frazė, kai, rodos, filme „Kaukazo belaisvė“ vienas veikėjas, įsėdęs į neužsivedantį automobilį, pasakė: „Tebus prakeikta ta diena, kai sėdau prie šito siurblio vairo.“
Maniškis „Land Rover“ iš pradžių irgi nuolat gedo – tai tas, tai anas. Ilgainiui tas bėdas išsprendžiau ir jis tapo mielu automobiliu – išsiskyriau su šiokiu tokiu širdagraužiu.
– Esate visureigių judėjimo Lietuvoje pradininkas, nepriklausomybės pradžioje įkūręs Vilniaus visureigių klubą. Vėliau buvote vienas klubo N40 steigėjų, kuris irgi vienijo visureigių vairuotojus. Kodėl kilo poreikis steigti tokius klubus?
– Bekelės mėgėjų judėjimas Lietuvoje gimė iš netradicinės šeimos – dviejų tėvų. Ramūnas Kliunka turėjo visureigį ir į automobilių žurnalą, kuriam vadovavo legendinis Virginijus Martišauskas, įdėjo skelbimą, kad jei kas dar turite visureigį, susitinkame pasivažinėti. Aš atsiliepiau, radome bendrą kalbą ir galiausiai įsteigėme Vilniaus visureigių klubą.
Visada smagiau, kai išvažiavęs į purvyną turi užnugarį ir gali pasidalyti emocijomis. Žmonės tam ir buriasi į klubus, kad turėtų bendraminčių.
Paskui įsteigėme automobilių klubą N40, į kurį būrėsi gyvenimo pamatą jau turintys keturiasdešimtmetį perkopę vairuojantys žmonės. Buvo smagu – keliaudavome, dalyvaudavome ralio ar šonaslydžio varžybose.
Bet tokiuose klubuose reikia dirbti. Kai tik liaujiesi tai daryti, jų veikla baigiasi. Tai – natūralus procesas.
Mane vis dar persekioja praeities šleifas ir daug visureigininkų vis dar mano, kad aš ir toliau su visureigiu murdausi purvynuose. Jie siunčia man savo nuotraukas, istorijas, prašo patarimų, nors grioviuose aš jau seniausiai nesimaudau.
Dabar ieškau įdomių, mažai žinomų kelių, visuotinai dar neatrastų objektų.
Visureigiu važinėju dar ir dėl to, kad bet kur galiu privažiuoti pačiais įdomiausiais keliais: nuo vieno objekto važiuoti iki kito neieškodamas apvažiavimo ir maršrutą su įspūdingomis vietomis lyg šašlyką suverti ant iešmo.
Nors mano maršrutai skirti bet kokiam automobiliui, važiuodamas vadinamuoju SUV – didesnio pravažumo automobiliu – tuos šašlykus jau ne visada gali suverti ant iešmo, mat kartais reikia grįžti, kartais ką nors apvažiuoti ar praleisti. O važiuojant lengvuoju automobiliu turistavimo ir patyrimo džiaugsmo galimybės nepalyginamai mažesnės, nei sėdint prie visureigio vairo.
Mano maršrutai skirti tiems, kuriems vairavimas yra malonumas. Man, pavyzdžiui, vairuoti nestandartiniu keliu daug įdomiau. Į Palangą iš Vilniaus dažnai vykstu Panemune arba senuoju Žemaičių plentu.
Autostradoje iš nuobodulio gali užmigti – aplink nieko nėra, be kelių pakelės kavinių.
Žemaičių plentas atsirado istorinio kelio, kuris vedė per gyvenvietes, sodybas, vietoje. Man itin nepatinka dabartinis požiūris, kai koks miesčionis, įsigijęs sodybą, per kurią veda senasis kelias, jį užtveria, o į pravažiuojančius mėto akmenis, mat jie neva drumsčia ramybę.
Seniau toks kelias buvo privalumas: žmogus, važiuodamas iš miesto, tame kieme sustodavo, gandus iš turgaus ar bažnyčios perpasakodavo.
Man itin apmaudu, kad keičiami net kaimų keliai, – asfaltuojami, grindžiami trinkelėmis. Tie keliai praranda savastį. Viena mėgstamų mano pramogų – senuose žemėlapiuose ieškoti senų kelių ir bandyti jais pravažiuoti. Dažnai tie keliai užžėlę, mat vedė į kokią jau nunykusią sodybą ar fermą, bet mačete pakapoju ir atrandu senąjį kelią.
Manau, kad seni keliai yra toks pat mūsų kultūrinis paveldas kaip ir kokia pilis ar dvaras. Dingstant keliui dingsta ir dalis mūsų istorijos.
Anglijoje yra asociacija, kuri saugo senus servitutinius kelius, neleidžia jų arti, jiems užželti. Lietuvoje nėra nieko panašaus.
– Esate vairavęs išties įspūdingų transporto priemonių. Dakaro ralio legenda lenktynininkas Antanas Juknevičius yra pasakojęs, kad išvydęs jūsų juodą kaukolėmis dekoruotą „Nissan Patrol“ ir pats panūdo įsigyti visureigį. Kokie įspūdingiausi jūsų turėti automobiliai?
– Apmaudu, kad pas mus draudžiama bet kokia techninė kūryba. Amerikoje automobiliui užtenka šviesų ir stabdžių ir jis laikomas tinkamu gatvėms, o mano visi automobiliai, kuriuos buvau perdaręs, nuėjo į užmarštį vien dėl to, kad jais negalima legaliai važiuoti gatvėmis. Net po miškus dabar nelegalu važinėti. Su įstatymais pyktis nesinori, tad kūryba ir nuėjo niekais.
Kartą kelių policiją net padaviau į teismą, mat policininkai bandė įrodyti, kad „Hummer H2“, kurį vairavau, yra sunkvežimis, tad juo galima važiuoti tik 70 km per valandą greičiu. Teismas nusprendė, kad tai išties sunkvežimis, bet juo galima važiuoti tokiu pat greičiu kaip ir lengvuoju automobiliu.
O įspūdingiausias automobilis buvo, kai sukryžminau sunkvežimį GAZ-66 ir „Nissan Patrol“. Jį nupirko rusai. Buvo keista, kai pirkdami jie klausė, kokiu didžiausiu greičiu tas automobilis gali važiuoti, mat ne greitis buvo jo pranašumas. Kaip vėliau sužinojau, tuo automobiliu rusai vežė kontrabandines cigaretes. Juos pagavo, apšaudė.
Tuo automobiliu Lietuvoje negalėjau legaliai važinėti, nes mūsų įstatymai draudžia keisti automobilio gamyklinę konstrukciją. Nuolat galvoju, kad jei įstatymai būtų kitokie, kiek žmonių mažiau gertų, mažiau nesąmonių darytų, o sėdėtų garažuose ir kurtų.
– Esate minėjęs, kad nemėgstate išorinių automobilio pakeitimų, puošybos. Vis dėlto ar tobulinate savo automobilius?
– Puošybą skirstau į dvi dalis. Yra tikroji ir dekoratyvinė puošyba. Tikrosios puošybos beveik nematyti: gali įdėti papildomą blokiruotę, pakeisti amortizatorius, padangas, spyruokles.
O dekoratyvinė puošyba yra tai, kai, pavyzdžiui, užsiklijuoji ant visureigio durų lipduką 4x4, nors dažnas nežino, kad jo automobilis toks nėra. Tikras 4x4 visureigis – tik tas, kuris turi priekinę, galinę ir tarpašinę blokiruotę. Tada vienu metu varo visi keturi visureigio ratai.
Tačiau dažnas visureigis yra eilinis 4x2, nes vienu metu varo tik du ratai.
Dabar madinga ant buferio uždėti nikeliuotus vamzdžius, kurie neva apsaugos nuo smūgių. Bet užtektų su tokia apsauga nuvažiuoti į labiau raižytą vietovę ir tas vamzdis užsikabins už krūmo, mat jis pablogina geometrinį pravažumą, nusilups, o drauge ir apgadins buferį, kurį turėtų saugoti.
Anksčiau visureigių vairuotojai išties buvo bendraminčiai. O dabar pilnas miestas visureigių, bet kurį jų matėte bekelėje? Visureigis tapo lyg aksesuaru, pabrėžiančiu padėtį visuomenėje.
Žmonės už 100 tūkstančių nusiperka „Land Rover Range Rover“ ir važinėja po miestą vargdami, kai ieško vietos jam pastatyti, ar liedami ašaras, kai miške užkliudo šakelę, mat ji visureigį gali subraižyti.
Kai mieste važinėji Pipete, o miške – visureigiu, kurio negaila subraižyti, tada jautiesi laimingas.
– Visureigiu apkeliavote nemažai pasaulio, buvote žygio žirgais iki Juodosios jūros „2000 km istorijos“ ir ekspedicijos aplink Baikalo ežerą bei per Mongoliją ieškant tremtinių takų automobilių ūkio vadas, su bendraminčiu Šarūnu Palioku antram gyvenimui prikėlėte VAZ-2104 ir taip pat nuvažiavote iki Mongolijos. Kokių įspūdingiausių nuotykių kelyje patyrėte?
– Mano visas gyvenimas susijęs su technika, tad daug bėdų, kurios ne tokiam patyrusiam keliautojui būtų itin didelės, man lengvai išsisprendžia. Nesu uolus katalikas, kuris nuolat vaikšto į bažnyčią, bet tikiu, kad kažkas aukščiau mus veda keliu, kuriuo reikia, ir ten, kur reikia.
Pavyzdžiui, dėl vieno neatsakingo vairuotojo, kuris moka vairuoti, bet neturi klausos ir įgimto pajutimo, tad per daug paspaudė greičio pedalą ir pramušė variklio tarpiklį, buvo nebeįmanoma toliau važiuoti. Rusijoje buvome priversti neplanuotai sustoti Syzranėje. Ten radome puikių meistrų, bet net ir po remonto automobilis kėlė bėdų – važiuojant Lenos upės pakrante pradėjo bėgti aušinimo skystis.
Tvarkėmės kažkokio kaimo garaže, o šamanas mūsų automobilį palaimino. Nuo to laiko dingo ir visos bėdos. O jei jų pasitaikydavo, lengvai išsispręsdavo.
Tarkime, Mongolijoje lūžo vairo trauklė, o už kelių šimtų metrų mongolai kažką virino ir mums tą trauklę suvirino. Jeigu tai būtų nutikę kitą dieną, nesu tikras, ar 500 km atstumu būtume radę kokį suvirintoją. Tad tikiu, kad Kelio dievas tikrai yra.
Rusijoje buvau įsigijęs nedidelę ikoną su trimis keliautojų globėjais. Kol ta ikona buvo mašinoje, tol ji mane kelyje saugojo.
Pavyzdžiui, esu susidūręs su briedžiu. Mano nuostoliai – sudaužytas pažibintis už 10 eurų, bet turėjau kalną mėsos, kurią pasidalijome su vietos medžiotojais.
– Esate ekstremalaus vairavimo instruktorius. Ar bet kas gali išmokti vairuoti ekstremaliai?
– Ekstremalus vairavimas – kai sudėtingoje situacijoje negalvoji, ką daryti, o suveikia išugdyti refleksai ir padarai tai, ką reikia.
Tik po to pagalvoji: kodėl spaudžiau greičio pedalą, o ne stabdžio, kodėl vairą pasukau taip, o ne kitaip? Bet juk taip ir reikėjo!
Ekstremalioje situacijoje sprendimą turi priimti per sekundės dalį, tad tai turi būti tavo refleksai. Turi jausti, kaip dirba variklis, kuris ratas kimba, o kuris ne, jausti net padangų slėgį.
– Kaip vertinate vairuojančias moteris?
– Moterys mėgsta akis draskyti, kad vairuoja geriau nei vyrai. O ar sutikote nors vieną vyrą, kuris aiškintų, kad geriau tvarkosi namuose ir geriau prižiūri vaiką: užpakaliukas neiššutęs, vystyklai išlyginti.
Man šis ginčas, kas geriau vairuoja, apskritai yra keistas. Juk nuo vaikystės mergaitės žaidžia su lėlėmis, berniukai – mašinėlėmis. Jei nuo kūdikystės žaidei su mašina, normalu, kad ta mašina tau yra arčiau kūno.
Dabar nereikia profesionalių vairuotojų, kuriuos anksčiau vadindavome „šoferiais“, užtenka tik mokėti vairuoti, nebereikia fotografų, užtenka fotografuoti telefonu. Su tokiu požiūriu taip ir vairuojame – bet kaip.
Tikras vairuotojas ne tik vairuoja – jis mato aplinką ir niekada nesustos vidury sankryžos parašyti žinutės.
Tačiau nenoriu nieko absoliutinti – yra visokių ir vyrų, ir moterų. Ir vieni, ir kiti gali labai gerai vairuoti arba kelyje būti žiopliai.
– Ar nesulaukiate žaliųjų priekaištų, kad vairuojate galingą automobilį?
– Pas mus gaji nuostata, kad visureigis yra blogis. Aš neradau nė vieno išsamaus mokslinio darbo, kuris įvertintų automobilių su vidaus degimo varikliu ir elektromobilių visas gyvavimo stadijas – gamybą, eksploataciją ir utilizavimą – ir atsakytų į klausimą, kuris iš jų daugiau teršia gamtą.
Frazė „atsinaujinantys energijos šaltiniai“ skamba gražiai, bet, pavyzdžiui, ar buvo įvertinta, kiek žalos gamta patiria utilizuojant vėjo jėgainę ar gaminant saulės baterijas?
Kitas dalykas, kai elektromobiliu reikia nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų ir nesi tikras, kad tau pavyks. Mieste važinėti elektromobiliu gal ir patogu, bet turi turėti daug pinigų, kad įsigytum antrą automobilį kelionėms.
Elektrinis automobilis dar neatitinka mūsų gyvenimo būdo poreikių.
– Kokie jūsų santykiai su kelių policija?
– Puikūs. Gal prieš 10 metų buvau sustabdytas už kažkokį pažeidimą, o perpus jaunesnis policininkas ėmė mane auklėti ir mokyti vairuoti.
Man tai labai nepatiko, tad nusprendžiau su policija neturėti jokių reikalų – važinėju nepažeidinėdamas taisyklių.
