– Erika, ar mėgstate vairuoti?
– Be mašinos esu kaip be rankų! Kadangi mano darbas yra nepastovus, nėra taip, kad į biurą atvykstu rytą tuo pačiu laiku ir 18 valandą išvažiuoju, o planai keičiasi kas dešimt minučių, todėl dažnai tenka kur nors nuvykti. Taigi vairavimas yra Dievo dovana.
– Turite įkūrusi savo mados namus. Ar automobilis – dar viena jūsų drabužių spinta?
– Ne. Automobilyje yra labai didelė tvarka, ją visuomet stengiuosi palaikyti. Daug kas pastebi, kaip mano mašinoje kvepia ir yra tvarkinga. Stengiuosi, kad būtų išvalyti kilimėliai, salone nebūtų dulkių, o bagažinė būtų tvarkinga.
Tiesa, vyras automobilį prižiūri skrupulingai, o aš tiesiog mėgstu tvarką.
– Ką visuomet su savimi vežiojatės?
– Dažnai atidaręs dureles rasi pakabų – tiek Merūno, tiek mano drabužiams. Taip pat yra akiniai nuo saulės, įkroviklių, geros muzikos.
– Ką vairuodama mėgstate klausytis?
– Įvairios muzikos – nuo roko ir klasikos iki visiško popso.
– Vairuodama mėgstate tvarkyti ir darbo reikalus, ar susitelkiate tik į kelią?
– O kaip kitaip? Toks gyvenimas, kitaip nelabai ir išeina, nors stengiuosi ir Merūnui griežtai draudžiu ir savo pavyzdžiu rodau, kad naudotis telefonu galima tik sustojus. Žinoma, labai retais atvejais tenka atsiliepti, bet to vengiu.
– Kadangi daug važinėjate, galite įvertinti mūsų eismo kultūrą. Kas kelyje jus erzina labiausiai?
– Erzina tie, kurie neskuba, nes nedirba arba nežinau ką jie veikia, ir pamiršę, kas yra pirmoji eismo juosta, važiuoja tik antrąja. Jie visai nesinervina, vairuoja atsipūtę ir šneka telefonu arba krapšto nosį ir negalvoja apie kitus eismo dalyvius. Taip pat siaubingai iš proto varo paspirtukininkai. Tada norisi būti pikta, šlykščia motina, kuri, pasiėmusi diržą, eina plakti užpakalių.
– Kaip tuomet elgiatės?
– Nesignalizuoju, bet automobilyje riebiai replikuoju.
– Ar esate gavusi nuobaudų už Eismo taisyklių pažeidimus?
– Dėl greičio viršijimo – ne, bet dėl automobilių statymo gaunu.
– Kas vairuoja geriau – jūs ar vyras Merūnas?
– Žinoma, kad aš, nes dar nesu padariusi avarijos – reikia triskart nusispjauti pro petį. Kelyje pakankamai greitai orientuojuosi, praktika parodė, kad esu labiau susitelkusi. O nuo vieno taško iki kito greičiau nuvažiuoja Merūnas.
Jei galėčiau nevairuoti, tikrai to ir nedaryčiau, nejaučiu malonumo sėdėti prie vairo. Jei būna ilgesnė kelionė, vairuoja Merūnas. Visada perleidžiu vairą tam, kas galėtų jį perimti.
– Ar mėtote replikas, kai vairuoja Merūnas?
– Visuomet mažinu jo greitį. Esu rankinis stabdys, kuris sugadina visą džiaugsmą.
– Ar skiriasi jūsų abiejų požiūris į automobilius?
– Iš esmės! Man mašina yra daiktas nuvažiuoti nuo vieno taško iki kito, o Merūnui – patogumas, naujovės, stilius, tam tikra išraiška. Mūsų visiškai skirtingi požiūriai.
– Ką jūs abu vairuojate?
– Merūnas vairuoja „Volkswagen Touareg“, aš – „Audi A4“.
– Kas jums svarbiausia renkantis automobilį?
– Praktiškumas. Iki tol vairavau „Volkswagen Polo“, esu didelė mažų mašinų mėgėja. Kai reikėjo su juo atsisveikinti, man buvo skaudu, nes beprotiškai jį mėgau, tai buvo pirmoji mano mašina. Ji turėjo keistų kaprizų, pavyzdžiui, važiuodavo ir staiga sustodavo, užgesusi toliau nebevažiuodavo. Bandėme ją remontuoti, bet joks meistras neatrado gedimo priežasties.
Galiausiai teko ją parduoti, o iki tol ilgai laikėme garaže, kol Merūnas juokais pasiūlė nupirkti auksinį gaubtą ir taip saugoti šį automobilį. Bet vis dėlto persėdau į benzininę „Audi“ ir supratau, kas yra gyvenimo džiaugsmas. Dabartinis automobilis – labai manevringas, puikiai veikia, greitai juda iš vietos.
Taigi išdaviau savo „Volkswagen Polo“ ir įsimylėjau „Audi“.
– Kiek darbų tvarkant automobilį galite padaryti pati?
– Pati padarau daug darbų – prisipilu skysčių, pasikeičiu padangas ir valytuvus, pasitikrinu tepalų lygį. Aišku, jei mašina pradeda skleisti nemalonius garsus, važiuoju į autoservisą. Vėlgi dėl bėdų su automobilio statymu kartą teko jėga nuo automobilio nulupti buferį, nes užkibo už šaligatvio.
– Kokį gėdingiausią epizodą kelyje prisimenate?
– O kas gi tokių prisiminimų neturi? Man nesiseka su automobilių statymu. Kartą, kai jau metus turėjau vairuotojo pažymėjimą, nuvažiavau į Vilnių ir vieno prekybos centro požeminėje aikštelėje žiauriai nubraukiau mašiną.
Maniau, kad įjungiau pavarą važiuoti į priekį, o iš tikrųjų buvau įjungusi atbulinę, ir ant žalios spalvos „Volkswagen Polo“ atsirado geltonų dažų. Tai buvo pats gėdingiausias epizodas, apsiverkiau, buvo labai liūdna.
Kaip galima būti tokiai žioplai? Mane Merūnas pradėjo guosti, o aš verkiau kaip mažas vaikas.
