– Maestro, esate didelis automobilių gerbėjas, lankotės naujausių modelių pristatymuose visame pasaulyje. Iš kur tokia aistra technikai ir ar ji dar tokia pat didelė kaip anksčiau?
– Ta aistra dar visiškai gyva! Kažkada maniau, kad galbūt pradėsiu skraidyti, kurį laiką pasimokęs keliskart paskraidžiau lengvu lėktuvėliu. Bet vėliau įsitikinau, kad tai – ne man. Kai suki automobilio vairą į kairę ir dešinę – viskas gerai, bet lėktuvu kilti dar ir aukštyn, leistis žemyn – ne man. Taigi supratau, kad vis dėlto neskraidysiu, bet aistra automobiliams ir motociklams yra visą laiką.
Dabar auga mano mažas sūnus Linukas, kuriam yra dveji metai. Pastebiu, kad ir jam patinka mašinos. Gal šie dalykai yra genuose? Nors, tiesą sakant, mano tėtis mašinomis labai nesidomėjo.
– Kiek automobilių iš viso esate pakeitęs?
– Tikrai neskaičiavau. Kai man buvo 13-a – o tuo metu bemaž visi berniukai svajoja apie motociklus ir automobilius, – dirbau statybose, lentpjūvėje, norėjau įsigyti motociklą, bet tėvai mane nuo to apsaugojo.
Jie sau nusipirko zaporožietį, bet pirmas tą automobilį, padedamas senelio, išmokau vairuoti aš, nors tai buvo pirmoji tėčio mašina. Tais laikais automobilis buvo svajonių dalykas, tuo labiau mokytojų šeimai. Matyt, nuo to viskas ir prasidėjo. Vėliau tėtis įsigijo vienuoliktuką (VAZ-21011) – po zaporožiečio tai buvo kažkas fantastiško.
Pirmoji jau mano paties mašina, kai aš jau pradėjau dirbti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dirigento asistentu, buvo taip pat zaporožietis. Žiemą jis neužsivesdavo, todėl bėgdavau iš Filharmonijos su karštu arbatinuku ir pildavau ant karbiuratoriaus. Tuomet užsivesdavo, bet galiausiai vėl užšaldavo.
Vėliau Sankt Peterburge pirkau aštuntą žiguliuką, kuris kažkaip atvažiavo iki Lietuvos, bet čia variklis atsiskyrė, nes, matyt, buvo suklijuotas. Aš perėjau visas technines apgavystes, kurios būna, kai perki seną mašiną.
Esu turėjęs ir „Audi 100“, kurią pirkau Vokietijoje prieš pat Lietuvos nepriklausomybę. Pamenu, kaip grįžtant teko dvi paras stovėti prie Lazdijų pasienio.
Tarp pirkinių buvo ir vienas kitas BMW, iš sportinių mašinų turėjau „Chevrolet Camaro“ su 5,7 l varikliu. Juo žiemą važinėjau slidinėdamas keliais, nes ši mašina buvo visiškai nepritaikyta važinėti lietuviškomis žiemomis. Mašinos ratai buvo tokie platūs, kad tokių žieminių padangų tiesiog nebuvo. Teko vairuoti ir visureigių, pavyzdžiui, „Mitsubishi Pajero“, „Toyota Land Cruiser“. Pastarasis visureigis buvo pirktas faktiškai naujas.
Keičiant mašinas sudegė labai daug mano koncertų honorarų. Gal kas nors ir moka mašiną pakeisti su pliuso arba nulio ženklu, bet aš visuomet pakeisdavau su dideliu minusu. Ir kuo automobilis brangesnis – tuo minusas didesnis.
– Gyvenate ne vienas, tad kaip į šias išlaidas reaguoja žmona, artimieji?
– Galbūt jau priprato, nežinau. Atlaidžiai reaguoja, didelio priešiškumo iš žmonos nejaučiu. Juk jei graži mašina, ir žmonai patinka. O man tas gražumas – taip pat labai svarbus dalykas. Kita vertus, nors nuvažiavęs į automobilių pristatymus, parodas žiūri mašinos grožį, įsigijus automobilis tampa susiekimo priemone – tvarkingai važiuoja, ir gerai.
– Kažkada esate pasakęs, kad automobilis jums yra kaip meno šedevras.
– Taip ir yra. Parodose pamatai nuostabių formų, puikios išvaizdos ir be galo brangių automobilių. Bet juk meno šedevrai ir turi būti brangūs! Vis dėlto pats tokių brangių automobilių tikrai nesu pirkęs ir nekolekcionuoju. Aš to sau tikrai negaliu leisti, kaip daro kai kurie verslininkai.
– Kiek šiuo metu turite automobilių?
– Neseniai pardaviau elektrinį „Jaguar I-Pace“, o šiuo metu turiu dyzelinę 2015 metų „Porsche Panamera“. Bet vis tiek stengsiuosi pereiti į elektrines.
– Jums labiau patinka nauji nei retro automobiliai?
– Mane tikrai labiau domina technologijos, aš galvoju tik apie elektrines mašinas. Dabar svajoju apie „Mercedes-Benz EQS“. Tai labai brangi mašina. Faktiškai ją buvau jau užsisakęs, bet dabar pasaulyje stringa labai daug dalykų. Iš pradžių ketinta šį automobilį pristatyti šių metų spalį, vėliau – 2022-ųjų pirmąjį ketvirtį, tuomet – kitų metų antrąjį ketvirtį. Vis dėlto šis automobilis man labai patinka.
– Kas dirigentui lengviau – vairuoti ar diriguoti?
– Geras klausimas. Bet pats suprantate, kad dirigavimas – labai rimta profesija, kurios mokomės nuo jaunystės ir labai ilgą laiką. Tai ne tik profesija, bet ir menas.
Negalime sulyginti šių dalykų. Jei vairuočiau profesionaliai kaip Dakaro ralyje, galbūt galėtume sulyginti, nes profesionalus vairavimas taip pat yra tam tikras menas, aukšto lygio profesionalumas. O paprasti vairuotojai kaip aš yra labiau saviveiklininkai.
– Tačiau ir diriguojant, ir vairuojant vis dėlto galioja tam tikros taisyklės, tvarka.
– Sutinku. Bet būtų sunku tai sulyginti profesionalumo prasme.
– Kiek dirigentui svarbus automobilio skleidžiamas garsas, darna ir harmonija, kaip dirba variklis?
– Man tai labai svarbu. Kitiems svarbu, kad variklio garsas būtų kaip „Mercedes-Benz S500“ ar kokios lenktyninės mašinos su nuimtais duslintuvais. O mane smarkus variklio ūžesys trikdo. Tyla ir tam tikras patogumas man yra svarbu. Žinoma, jei pavažinėji sportiniu automobiliu, vėliau norisi tylesniu, ir atvirkščiai.
– Kokią prognozuotumėte automobilių ateitį – kada lietuviai gausiau važinės elektromobiliais?
– Čia svarbūs keli dalykai – nuvažiuojamas atstumas ir įkrovimo laikas. Jei pastarasis bus 5 ar 15 minučių, labai gerai. Nes dabar elektromobiliai kraunami per ilgai, o įkrovimo stotelių infrastruktūra Lietuvoje kol kas tikrai nėra gera. Jei vienas elektromobilis kraunasi, kitas taip pat greitai krautis negali.
Žmonės dažnai nežino šių dalykų, su jais neretai susipažįsta tik jau įsigiję automobilį. Ir, žinoma, elektromobilių kainos dar tikrai yra stipriai per didelės.
Taigi kol kas dar pagyvensime su automobiliais, turinčiais vidaus degimo variklius. Visa tai yra suprantama, nes žmonės kol kas negali įpirkti naujesnių automobilių, todėl turime atitinkamą automobilių parką.
– Ar kada nors norėtumėte turėti autonominį automobilį, o galbūt taip mėgstate vairuoti, kad visuomet tai darysite tik pats?
– Sunku pasakyti, kol kas nesu važinėjęs autonominiu automobiliu. Man patinka vairuoti, sukioti vairą, būti nepriklausomam nuo autopiloto. Bet ateityje būtinai pabandysiu ir tokį automobilį, kuris mane pats nuveš į reikiamą vietą.
