Vis dėlto naudotis privilegijomis eidamas vienas svarbiausių pareigų valdžioje V.Gedvilas nebuvo linkęs ir jausdavosi nepatogiai, kai šalies miestuose kiti vairuotojai turėdavo trauktis, mat kelią reikėdavo atlaisvinti Seimo pirmininko kortežui.
„Vos tik tapęs Seimo pirmininku pasiteiravau, kad galbūt nereikia tos apsaugos, užtektų vieno vairuotojo – juk Lietuvoje nėra kokios karinės padėties ar komendanto valandos, kokios nors ypatingos situacijos. Tačiau sulaukdavau atsakymo, kad yra toks įstatymas ir jo reikia laikytis“, – kalbėjo V.Gedvilas.
– Vydai, neseniai tapote naujuoju Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu. Matyt, dažnai tenka keliauti automobiliu?
– Tikrai daug. Nors gyvenu Vilniuje, darbo reikalų, susitikimų turiu visoje Lietuvoje.
Vienas dažniausių maršrutų yra iš Vilniaus į Kauną.
– Vairavimas jums yra labiau malonumas ar darbas?
– Aš mėgstu vairuoti, nuo mažens mėgau techniką – tėvas buvo mechaninių dirbtuvių vedėjas, todėl ir aš draugauju su technika nuo vaikystės.
– Kai buvote Seimo pirmininku, akylai saugomas Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų, kaip jautėtės, kai jus vežiojo? Ar nekildavo noro bent kartais pačiam sėsti prie vairo?
– Mane vežiojo 12 metų, nes buvau ir Seimo vicepirmininku, tuomet irgi turėjau vairuotoją. Kai baigėsi mano kadencija ir pradėjau gyventi normalų gyvenimą, atsisėdęs prie vairo iš pradžių vos nesukėliau kelių avarijų, nes pastebėjau, kad esu praradęs įgūdžius. Kurį laiką vairavau atsargiai, kol pripratau prie eismo sąlygų ir automobilio.
Gaila, bet man vairuoti neleisdavo, mat pareigūnai atsako už Seimo pirmininko saugumą.
Žinoma, galbūt įmanoma susitarti – juk kartą ir popiežius pats vairavo, bet nenorėjau dėl to apsunkinti žmonių – veža, ir tiek.
– Kiek mėgavotės tomis kelionėmis, juk ne vienas vairuotojas paburnoja, kai tenka skubiai trauktis iš kelio dėl vežamų valdžios atstovų.
– Kai tapau Seimo pirmininku, iš pradžių įsėdus į mašiną man net buvo baisu: vienas automobilis važiuoja greta su švyturėliais, visus gąsdina, vaiko iš kelio.
Būdavo, kad iš žmonių sulaukdavau ir pastabų dėl tokių kelionių. Tuomet prašiau, kad nejungtų bent sirenų. Dažniausiai stengdavomės važiuoti be švyturėlių, nebent reikėdavo kur nors skubėti. Prašydavau vyrų, jei gali, kad važiuotų paskui kitus vairuotojus.
Vis dėlto jie nusileisdavo tik iki tam tikro lygio, nes laikydavosi savų instrukcijų. Kai į miestą atvykdavo Seimo pirmininkas, jį pasitikdavo ir palydėdavo policijos ekipažas. Po kokio mėnesio pasakiau, kad bent jau policija yra nebūtina.
– Pasaulyje jau važinėja autonominiai automobiliai be vairuotojo. Ar pasvajojate apie tokį automobilį, kuris jus galėtų vežioti?
– Manau, kad aš to nesulauksiu. Duok Dieve, kad kiti galėtų taip važinėti. Lietuvos krepšinio federacijos atstovai neseniai pradėjo važinėti „SERES 3“ elektromobiliais – jau turime du tokius, o iš viso ketiname turėti 10. Prie Lietuvos krepšinio namų Kaune bus įrengta ir įkrovimo stotelė, kur vienu metu galės būti įkraunami keturi tokie automobiliai.
Tiesa, nors šie elektromobiliai tikrai geri, patogūs ir greitai įsibėgėja, kartais nutinka įvairių kuriozų, mat išsikrovus baterijoms tenka palikti automobilį ir tęsti kelionę kitu transportu.
Vienas darbuotojas guodėsi, kad Kryžkalnyje neveikė įkrovimo stotelė, o juk būtina tęsti kelionę. Be to, kalbant apie infrastruktūrą, dar nėra daug greitojo įkrovimo stotelių, o darbo metu negali laukti 8 valandų, kol įsikraus automobilis. Nepaisant to, mėginsime propaguoti žaliąją ekonomiką.
– Kokiu automobiliu pats važinėjate kasdien?
– Aš važinėju trejų metų senumo „Toyota RAV4“, tiesa, su benzininiu varikliu, nes man reikia keliauti ilgus atstumus. Elektromobiliai mums tinkami važiuoti iš Kauno į Vilnių, o po visą Lietuvą važinėju „Toyota“.
– Kiek per metus nuvažiuojate kilometrų?
– 30–40 tūkstančių – dvigubai daugiau, nei vidutiniškai per metus nuvažiuoja lietuvis. Iš politikos nuėjau dirbti į verslą ir taip pat daug važinėjau, o dabar, būdamas LKF prezidentu, daug keliauju po įvairius miestelius. Beje, esu pavyzdingas vairuotojas, neturiu jokių susitikimų su pareigūnais.
Tiesa, kai su Lietuvos moterų krepšinio rinktine, kurios vyriausiuoju treneriu buvau, 1997-aisiais tapome Europos čempionais, į smulkius pažeidimus pareigūnai pažiūrėdavo atlaidžiai ir tik pabardavo sakydami: „Treneri, važiuokite lėčiau.“
Dabar, manau, baustų pagal taisykles, nežiūrėdami, ar tu Europos čempionas, ar paprastas vairuotojas. Ir teisingai, taip ir turi būti, juk visi prieš įstatymą esame lygūs.
– Daugelis žinomų krepšininkų neretai vairuoja įspūdingus prabangius automobilius. Kaip manote, kodėl krepšinio pasaulio atstovams tokie svarbūs automobiliai?
– Anksčiau, kai tie krepšininkai buvo jauni, jiems buvo labai svarbu pademonstruoti, ką vairuoja. Daugelis buvo dar nesusituokę, ieškojo antrųjų pusių, o juk žmonės atkreipia dėmesį, kokiu automobiliu važinėji, kaip atrodai. Štai Robertas Javtokas (41 m.) turėjo ir skaudžią avariją važiuodamas motociklu.
Ta karta, kai žaidė R.Javtokas, Kęstutis Šeštokas (45 m.) ir kiti, jau galėjo įsigyti gerus automobilius. Jaunystėje ir aš norėjau važinėti geru automobiliu ir, jei tik būčiau turėjęs galimybę, galbūt būčiau įsigijęs.
Prisimenu, kaip kadaise Valdemaras Chomičius (62 m.) važinėjo pertvarkytais „Žiguli“, kuriems liuką atsivežė iš Vengrijos. Aš tuo metu vairavau 24-ąją „Volgą“, turėti kitokį man tuomet nebuvo galimybių. O dabar man visiškai nesvarbu, ką vairuoti, svarbiausia, kad automobilis būtų saugus, prižiūrėtas.
Pirmoji užsienietiška mano mašina buvo „Volvo 440“, atgabenta iš Švedijos. Tuo metu dirbau dėstytoju Lietuvos sporto universitete, taigi buvau pirmasis, kuris turėjo vakarietišką automobilį.
Vis dėlto man nelabai pasisekė su tuo automobiliu, jis dažnai gesdavo, brangiai kainavo remontas, todėl greitai jį pardaviau. Vėliau vairavau „Volkswagen Jetta“, „Audi 100“, „Audi A6“, „Toyota Avensis“, „Toyota Land Cruiser“, „Volkswagen Passat“, „Toyota RAV 4“.
– Gal pats ir prižiūrite automobilius ar patikite meistrams?
– Turėjau labai daug įvairių markių automobilių – „Žiguli“ nuo pirmuko iki septintuko, dažnai juos keičiau, vos pavažinėjęs vienu skubėdavau parduoti. Technika sudomino tėvas, kuris buvo auksarankis.
Nuo 5 klasės pradėjau motoriniu dviračiu važinėti į mokyklą, mat iki jos buvo 5 kilometrai, mes gyvenome vienkiemyje. Vėliau teko vairuoti motociklus, jais važinėjau, kol baigiau mokyklą.
Pats techniką ir remontuodavau, išardęs sulaukdavau tėvo klausimo, ar pavyks vėl surinkti. Žinoma, jis man daug padėdavo, išmokydavo. Seniau gamintuose automobiliuose, pavyzdžiui, „Žiguli“ ar „Moskvič“, viskas buvo paprasta ir aišku: kur yra karbiuratorius, radiatorius, generatorius, kaip pamatuoti tepalo lygį.
O dabar atidaręs variklio dangtį pamatai, kad viskas uždengta kaip kokioje dėžutėje, bijai kišti rankas, nes daug ko nebeišmanai.
Dabar norint remontuoti mašiną reikia turėti kur kas daugiau patirties, o anksčiau daug dalių pasikeisdavome patys. Todėl dabar faktiškai visus darbus patikiu serviso meistrams, bet automobilius labai prižiūriu, nes jie turi būti tvarkingi.
– Turite ir motociklą, ar juo važinėjate?
– Garaže stovi 1988-ųjų „Yamaha“. Šis motociklas jau greitai bus istorinis, bet jis labai geros būklės.
Kai 1997-aisiais laimėjome Europos čempionato auksą, jį man padovanojo vienas verslininkas, geras draugas, sakydamas: „Tu laimėjai čempionatą, ypatingų premijų negaunate, todėl turiu tau dovaną.“ Dovanos negaliu parduoti, bet juo nevažinėju. Kartais užsuku į garažą jo pablizginti, pasigrožėti, bet jau bijau važinėti motociklu, nes jaunystėje turėjau skaudžią avariją.
Vis dėlto motociklas yra pavojinga susisiekimo priemonė, reikia važiuoti labai atsargiai ir atsakingai.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos automobilių parką? Dažnai, ko gero, ir teisingai, sakoma, kad tautiečiai vairuoja tai, ką išgali įsigyti.
– Man atrodo, kad jau pastebimai keičiasi mūsų automobilių parkas, žinoma, viskas priklauso nuo pragyvenimo lygio. Būna žmonių, kurie nusiperka brangų automobilį, tačiau vėliau neturi už ką įsipilti degalų.
Man atrodo, jog svarbiausia, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, nesvarbu, kurių metų gamybos.
– Kiek pareigos įpareigoja vairuoti atitinkamą automobilį?
– Aišku, sukantis versle svarbus laikrodis, diržas, batai, automobilis – tai tarsi parodo, kad sugebi užsidirbti, esi geras verslininkas, bet anuomet būdavo ir daug imitacijos. Ypač atkurtos nepriklausomybės pradžioje į tuos dalykus buvo hiperbolizuotas požiūris.
Dabar po brangiais daiktais pasislėpti jau sudėtingiau – nors atvažiuoji geru automobiliu, jei visi žino, kad esi bankrutuojantis verslininkas, nepasipuikuosi ir nieko nenustebinsi – Lietuvoje informacija sklinda labai greitai ir vieni kitus žino.
Atsimenu, šviesaus atminimo verslininkas Bronislovas Lubys (1938–2011) važinėjo po Vilnių mažu elektromobiliu. Taigi net toks turtingas žmogus tuomet jau važinėjo praktišku, taupiu automobiliu.
