– Nijole, praėjusių metų pavasarį nusprendėte atsinaujinti ir pardavėte trejus metus naudotą „Volkswagen Passat“. Ką vairuojate šiuo metu?
– Įsigijau „Audi A6“. Mano gyvenime tai jau antroji šios markės mašina, jaučiu joms simpatiją, o ieškodama naujo automobilio rinkausi tarp BMW ir „Audi“.
2014 metų gamybos „Volkswagen Passat“ buvo labai patikimas dyzelinis automobilis, labai taupus – šimtui kilometrų vidutiniškai sunaudodavo vos 4,6 l degalų. Kadangi tai buvo universalo tipo automobilis, turėdama jį vežiojau plyteles, paveikslus, klozetus, kriaukles – tai buvo tobula mašina persikraustant, sunkiai su ja skyriausi.
Visuomet automobilį renkuosi pagal patogumą. Kadangi tuo metu ir taip buvo kur investuoti pinigus, supratau, kad reikia ekonomiškos mašinos.
Be to, ji buvo labai patvari ir per 3,5 metų nesugedo nė karto, reikėjo tik laiku keisti filtrus, tepalus, taip pat variklio diržą, guolius.
Tiesa, 2018-aisiais Kaune vagys į šį automobilį buvo įsilaužę ir, išdaužę durelių stiklą, pavogė garso ir vaizdo įrangą. Vėliau įsidėjau paprastą magnetofoną, kad nebūtų tikslo jo vogti.
Apskritai „Volkswagen Passat“ riedėjo tobulai, tačiau visuomet ateina laikas atsinaujinti, ir kai atsirado papildomų pinigėlių, nusprendžiau įsigyti „Audi A6“. Važinėju labai daug, todėl norisi važiuoti patogiai.
Tiesa, naujas automobilis važiuoja ne taip taupiai, bet gana ekonomiškai, o svarbiausia, kad mašina yra techniškai tvarkinga.
– Vieną po kito vardijate atliktus darbus. Iš to galima suprasti, kad technika jums nėra svetima?
– Jei reikėtų, tikrai galėčiau pasakyti, kokie darbai buvo atlikti turėtiems automobiliams. Juos prižiūriu pati, tai yra mano atsakomybė ir vyro šiais darbais netrukdau. Juk tomis mašinomis važinėju aš, todėl turiu žinoti, kokios techninės būklės jos yra.
Kai nuvairuodavau automobilį į servisą, visuomet prašydavau, kad viską patikrintų.
Be to, man dėl koncertų ir renginių tenka dažnai keliauti po Lietuvą, grįžti naktimis ar paryčiais, tad nesinorėtų kur nors netikėtai sustoti. Mašina – mano antri namai! Su automobiliais turiu daug bendro, mat kadaise teko juos parvairuoti iš Vokietijos.
– Netikėtas jūsų biografijos faktas. Kaip tai nutiko?
– Kai buvau pirmo kurso studentė, man pasiūlė laisvu nuo studijų laiku iš Vokietijos parvairuoti automobilius. Su partneriu nuskrisdavome į Vokietiją, nupirkdavome kelias mašinas, dažniausiai apynaujus „Mercedes-Benz“ ar „Toyota Land Cruiser“, nuvažiuodavome iki Kylio, tuomet parplaukdavome į Klaipėdą ir veždavome automobilius į Vilnių. Taip ir keliaudavome, o aš susitaupiau pinigėlių.
Kai jau koncertavome grupėje „69 danguje“, užsidirbau daugiau pinigų ir turėjau svajonę nusipirkti 5-os serijos BMW. Nuskridau į Vokietiją, išvaikščiojau daugybę aikštelių ir vienoje jų, Rozenheime, pamačiau vieną automobilį.
Buvau nusprendusi nusipirkti perlamutrinį sidabro spalvos BMW su automatine pavarų dėže ir odiniu salonu. Tačiau nedidelėje aikštelėje suradau BMW su tvarkinga serviso knygele, mechanine pavarų dėže, gerai prižiūrėtą ir nedaug nuriedėjusį, žalios spalvos ir veliūro salonu. Tai buvo absoliučiai kitoks automobilis nei ieškojau. Tačiau vis tiek jį nusipirkau, nes jis buvo labai prižiūrėtas.
Į Lietuvą, įveikusi 1800 kilometrų ir Varšuvoje patekusi į spūstis, grįžau viena, žiūrėdama į žemėlapį, ir nukeliavau tiesiai į koncertą Kalvarijoje.
Grįžusi po koncerto į Vilnių apsiverkiau nuo tokių nuotykių, patyriau labai daug streso. Buvau nemiegojusi ir nevalgiusi. Bet vėliau labai savimi didžiavausi, kol galiausiai tą automobilį padovanojau broliui.
Man tuomet buvo galbūt 22-eji. Džiugino tik tai, kad jau turėjau patirties važinėti Vokietijos automagistralėmis naujais automobiliais, man tai nebuvo svetimas kraštas. Kartais net pakeliaudavome ir po kitas šalis – Italiją, Šveicariją. Kai prisimenu tas keliones, nukrato šiurpas, kiek tam reikėjo drąsos! Jei keliaučiau dabar, turbūt viešbutyje užsisakyčiau kokias tris nakvynes, sočiai pavalgyčiau, daug ilsėčiausi.
– Kiek apskritai esate pakeitusi automobilių?
– Pamenu, kai išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, brolis vairavo geltonos spalvos antros kartos „VW Golf“, kuris buvo atgabentas iš Vokietijos ir ten naudotas pašto darbuotojų.
Brolio prašydavau, kad leistų man jį pavairuoti, tačiau tame automobilyje dar nebuvo jokių elektrinių veidrodėlių, todėl aš juos visuomet nusukdavau, prisitaikydavau sau, o įlipus vairuoti broliui tekdavo viską susireguliuoti pagal save. Dėl to jis vengdavo duoti man automobilį ir liepdavo važinėti autobusais.
Nepaisant to, vis tiek labai norėjau savo automobilio, prašiau tėvų, kad man, studijuojančiai Vilniuje, ką nors nupirktų, bet tėtis atsakydavo: „Aš ir pats bijau Vilniuje važinėti, todėl geriau keliauk autobusais ir troleibusais.“
Universitetas buvo šalia, man tikrai nereikėjo mašinos, bet aš labai norėjau vairuoti. Galiausiai tėtis pasiūlė nupirkti „Fiat Punto“ su ant lempų priklijuotomis blakstienomis, bet man tokios mašinos tikrai nereikėjo.
Taigi pati nusipirkau minėtą 1998 metų gamybos BMW 525, juo su grupe važinėdavome po koncertus visoje šalyje. Vėliau pirkau iš Švedijos atgabentą beveik naują, 2005 metų gamybos, „Audi A6“, kuria važinėjau ilgiau kaip trejus metus. Į šį automobilį buvo įmontuota ir dujinė įranga, kad būtų pigiau važinėti. Dėl to vėliau teko vargti, nes vis užsikimšdavo purkštukai, kol galiausiai nusprendžiau jį parduoti.
Vėliau vairavau „Audi Q7“, norėdama naujos mašinos ir miesto visureigio nusipirkau ir 2013 metų gamybos „Kia Sportage“, po jo pirkau sedaną „Volkswagen Passat CC“, kuris buvo labai galingas – su 3,6 l varikliu. Dėl to degalų bakas labai greit ištuštėdavo.
Važinėjau šiuo automobiliu beveik dvejus metus, bet labai keikiausi, kol galiausiai šiaip ne taip pavyko parduoti ir nusipirkti „Volkswagen Passat“. O dabar vairuoju „Audi A6“.
– Kokio automobilio dairysitės po šio, galbūt pirksite elektromobilį?
– Ir dabar norėjau pirkti elektra varomą mašiną, tačiau kai pradėjau jomis labiau domėtis, supratau, kad nuolat turėsiu jaudintis, ar man užteks energijos nuvažiuoti iš vieno taško į kitą ir saugiai grįžti namo.
Baisu įstrigti naktį kokiame miestelyje ar miške, todėl dar palauksiu, kol bus galima nuvažiuoti didesnį atstumą vienu įkrovimu.
– Kiek kilometrų vidutiniškai nuvažiuojate per metus?
– Buvo metų, kai nuvažiuodavau ir 60 tūkstančių kilometrų per metus, o dabar, kai persikraustėme į Kauną, Lietuvos centrą, nuvažiuoju mažiau. Pasirodo, daugybę kilometrų galima nuvažiuoti ir Lietuvoje vykstant į koncertus, renginius. Per savo gyvenimą jau esu nuvažiavusi daugiau kaip milijoną kilometrų!
– Kai tiek daug važinėjate, kelyje tikrai yra nutikę įvairiausių nuotykių.
– Žinoma, yra buvę ir smagių nutikimų, ir ne tokių linksmų. Ne kartą su grupe buvome sustabdytos pareigūnų, gavusios įspėjimų ir baudų.
Kartą, skubėdamos iš vieno koncerto į kitą, viršijome greitį ir sustabdė policija. Kadangi buvome apsirengusios koncertiniais drabužiais, o jie atviri, jaunas pareigūnas neturėjo kur dėti akių...
Net man pačiai tuomet buvo nejauku, mėginau dangstyti krūtinę. Teko ateiti į pareigūnų automobilį, kur sėdėjo vyresnis pareigūnas. Žinote, kaip būna – vienas pareigūnas geresnis, kitas – blogesnis. Tačiau šiaip ne taip pavyko išvengti baudos ir mus paleido.
Grupės narės paklausė, ar man išrašė baudą. O aš atsakiau: „Ne. Padėjo krūtinė!“ Kadangi baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus gaudavome tai viena, tai kita, keisdavomės vairuodamos – veždavo ta, kuri tuo metu turėjo mažiau arba visai neturėjo sukaupusi baudų.
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Kaip gyvenime – taip ir automobilyje. Jame visuomet rasite porą vakarinių suknelių, koncertinių drabužių. Kadangi vedu renginius, dažnai rengiu protmūšius, bagažinėje vežiojuosi įvairiausių prizų – saldainių, šampano ir kita. Žinoma, mano automobilyje yra ne viena pora batų.
– Esate klaipėdietė, kurį laiką gyvenote sostinėje, dabar – Kaune. Kokius skirtumus matote tarp skirtingų šalies miestų vairuotojų?
– Skirtumų tikrai galima įžvelgti. Klaipėdiečiai neskuba, eismas uostamiestyje gerokai ramesnis. Prisimenu, kai buvo televizijos projektas „Delfinai ir žvaigždės“, treniruodavomės delfinariume.
Į Klaipėdą tuomet atvažiuodavo žymių žmonių, ir kartą man Maksas Melmanas iš grupės „Biplan“ sako: „Aš taip skubėjau, įlėkiau į Klaipėdą, kad spėčiau į keltą, o čia visi kelyje taip velkasi, niekas niekur neskuba. Kas jums yra, klaipėdiečiai?“ O uostamiestyje viskas daug ramiau, visi mėgaujasi jūra, pušimis, vėju, stebi žuvėdras...
Tiesa, pastaruosius porą metų girdžiu apie spūstis ir čia, nors kai ten gyvenau, jų tikrai nebuvo. Jei Klaipėdoje pasakai, kad būsi po 5 minučių, vadinasi, ir būsi.
Tuo negali pasigirti vilniečiai, kuriems tenka dažnai stovėti spūstyse. Neįsivaizduoju, iš kur jie turi tiek kantrybės!
Vairuoti Kaune man labai patinka. Kadangi gyvename miesto centre, spūsčių nepajuntu, o gal išmokau jas aplenkti. Džiaugiuosi, kad viskas yra šalia namų, – ir mokykla, ir būreliai, parduotuvės, darbai.
– Maždaug prieš penkerius metus buvote ir laidos „Blogiausias Lietuvos vairuotojas“ komisijos narė. Ar jums patinka, kaip vairuoja mūsų tautiečiai, kokių pastabų jiems pasakytumėte?
– Kadangi tenka daug važiuoti per kaimus, miestelius, noriu pasidžiaugti, kad turime tvarkingus kelius. Dar prieš kurį laiką keliauti po Lietuvą buvo sudėtinga, nes buvo daug tvarkomų ruožų.
Turiu pripažinti, kad man netenka susidurti su vairuotojais, įžūliai pažeidžiančiais Kelių eismo taisykles. Nepastebiu ir tų, kurie man piktybiškai užkištų savo transporto priemones, pavojingai manevruotų.
– Kadaise dainavote apie velnišką greitį, skubėjimą. Kiek jo yra dabar jūsų gyvenime ir kokia pati esate vairuotoja?
– Esu gana drausminga, stengiuosi važiuoti leistinu greičiu, nevažiuoti antrąja eismo juosta, jei pirmoji yra laisva. Nenoriu trukdyti skubantiems vairuotojams, vengiu konfliktų.
Apskritai vairuoju maždaug nuo 14 metų, žinoma, tokiame amžiuje važiuodavau tik žvyrkeliais ir padedant tėčiui. Kai jau įgijau teisę vairuoti, važiuodavau atsargiai, neviršydama greičio ir stengdamasi nesukelti avarinių situacijų.
Vėliau atsirado daugiau drąsos, žinoma, spūstelėdavau greičio pedalą. Turiu pripažinti, kad buvo atvejų, kai lėkdavome ir velnišku greičiu, – tuo metu, kai su grupe daug koncertuodavome.
Per vakarą turėdavome nuvažiuoti ir į penkias gerokai viena nuo kitos nutolusias vietas, tad skuosdavome.
Dažniausiai vairuodavau aš, o mergaitės sėdėdavo šalia, Ingrida žiūrėdavo į žemėlapį ir sakydavo, kur pasukti. Tai buvo maždaug prieš 16–18 metų. Esame ir slydusios nuo kelio, mums prieš nosį iš priešais važiuojančio sunkvežimio krito ir trenkėsi rąstai. Buvo įvairiausių situacijų, o mes tikrai drąsiai lėkdavome į koncertus.
Draugės man rėkdavo, kad nespėsime, o aš, užsispyrusi žemaitė, nepasiduodavau. Mes tikrai rizikuodavome gyvybe, buvome neatsargios – toks buvo jaunatviškas maksimalizmas.
Su metais ateina protas ir atsakomybė – juk esu ir mama, ir dukra, dabar stengiuosi važiuoti atsargiai. O kur nulėksi? Dabar visur stovi vidutinio greičio matuokliai, jie bent jau mane sudrausmino. Kai jie yra, turi susiplanuoti kelionę iš anksto, nes nuvykti į renginius ir koncertus užtrunka gerokai ilgiau nei anksčiau.
