Apie skendusį savo automobilį ekonomistas M. Dubnikovas sužinojo iš spaudos: situacija sunkiai patikėjo ir draudikai

42 paros – tiek laiko kelyje per metus vidutiniškai praleidžia Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas (40 m.). Dėl to ekonomistas atidžiai renkasi, kokį automobilį vairuoti, o dažnose kelionėse turi veiklos, kuri padeda ne tiktai sutaupyti laiko, bet ir namo grįžti pailsėjusia galva.

Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Lietuviai dažnai renkasi senesnius, bet prabangesnius automobilius, užuot pirkę mažesnius ir labiau ekonomiškus.<br>M.Patašiaus nuotr.
Lietuviai dažnai renkasi senesnius, bet prabangesnius automobilius, užuot pirkę mažesnius ir labiau ekonomiškus.<br>M.Patašiaus nuotr.
Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kai nuvažiuoji daug kilometrų, supranti paprastą dalyką: kad greitis nesutaupo laiko, sako ekonomistas.<br>T.Bauro nuotr.
Kai nuvažiuoji daug kilometrų, supranti paprastą dalyką: kad greitis nesutaupo laiko, sako ekonomistas.<br>T.Bauro nuotr.
Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Važiavimas kabrioletu ekonomistui teikia didelį malonumą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Pasak M.Dubnikovo, panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Mar 16, 2022, 7:23 PM

– Mariau, Lietuvoje automobilį vairuoja dažnas, o kai kurios šeimos jų turi ir ne po vieną. Kaip manote, kodėl dažniausiai kaip susisiekimo priemonę renkamės automobilį?

– Lietuviams automobilis iš tiesų yra neatsiejama gyvenimo dalis. Esame raitelių tauta, o žirgus ilgainiui pakeitė plieniniai žirgai. Lietuvoje tikriausiai kol kas sudėtinga gyventi be automobilio – nors didmiesčiuose kursuoja viešasis transportas, susisiekti tarp miestų dar nėra patogu. Taigi atsisakyti mašinos tiesiog sudėtinga.

– Kaip dažnai pats važiuojate automobiliu?

– Kadangi tenka dirbti įvairiuose Lietuvos miestuose, automobilyje praleidžiu labai daug laiko. Tiesa, dėl pandemijos kelionių turėjau mažiau, tačiau iki jos bemaž 10 metų beveik kasdien važinėdavau iš Kauno į Vilnių ir atgal, taip pat į kitus šalies miestus: Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą.

Taigi per metus iš viso tekdavo nuvažiuoti nuo 60 iki 100 tūkstančių kilometrų, o praėjusiais metais nenuvažiavau nė 15 tūkstančių. Per pandemiją daugelį darbų galima atlikti nuotoliniu būdu, nereikia taip dažnai važiuoti į susitikimus.

Kadaise esu skaičiavęs, kad jei per metus nuvažiuoju, tarkime, 60 tūkstančių kilometrų, o vidutinis greitis yra 60 kilometrų per valandą, kelyje praleidžiu tūkstantį valandų per metus, o tai būtų 42 paros – daugiau nei mėnuo.

Įsivaizduokime, kad net į kalėjimą patekęs žmogus turi didesnį kvadratinį plotą, kuriame gyvena, nei tas, kuris sėdi automobilyje vos viename kvadratiniame metre daugiau nei mėnesį kasmet.

Sunkvežimių vairuotojai tokioje mažoje patalpoje praleidžia dar daugiau laiko. Taigi automobilis tampa gyvenimo dalimi – jei jo nemėgsti, kils iššūkių jame praleisti tiek daug laiko. Mašina tampa ne mažiau svarbi nei gyvenamasis plotas, nes turi jaustis patogiai.

– Kuo užsiimate ilgų kelionių metu?

– Iš ryto klausausi radijo žinių ir laidų, o vykdamas namo – muzikos, roko – to, kas pakelia dvasią. Kurį laiką bandžiau mokytis vokiečių kalbos, jos taip ir neprireikė, užsimiršo. Vis dėlto supratau, kad tai reikalauja per daug dėmesio ir vairavimas tampa pavojingas.

Ir, be abejo, būna daug skambučių, nes važiuodamas galiu atlikti kai kuriuos darbus, aptarti reikalus. Tarp kitų vairavimo privalumų išskirčiau tai, kad važiuodamas namo gali viską apgalvoti ir namuose tik ilsėtis, o ne dirbti. Blogai, kai žmogus grįžta namo, o galva dar dirba. Tuomet neskiri dėmesio tiems, kurie yra svarbiausi tavo gyvenime. Vairuodamas gali apmąstyti visus rūpesčius ir problemas, tai tarsi savotiška meditacija. Būtent dėl to ir automobilis turi būti patogi vieta, kad joje gerai jaustumeisi.

– Ar savo automobilyje jaučiatės patogiai?

– Nesu originalus žmogus, bet automobilį renkuosi pagal kelis kriterijus. Man svarbu, kad būtų keturi varomieji ratai ir automatinė pavarų dėžė. Kai vairavau mašiną su mechanine greičių dėže, save apgaudinėdavau, kad smagu nuolat mėtyti bėgius. Bet tikrai nemalonu tai daryti Vilniaus spūstyse.

Anksčiau vairavau dyzelinius automobilius, kaip ir dauguma tautiečių, bet galiausiai nusprendžiau rinktis mašinas, varomas benzinu. Norėčiau elektromobilio, tačiau kol kas tai nėra praktiška, nes negalima nuvažiuoti ilgų atstumų. Šiuo metu vairuoju „Audi A5“ kabrioletą, nes jis atitinka mano keliamus kriterijus.

Daugeliu atžvilgių tai nėra racionalus automobilis, bet man jis teikia malonumą, man tai nėra tik transporto priemonė. Kai ieškau automobilio pagal savo kriterijus, pasirinkimas nebūna didelis.

– Kokių kitų automobilių jūs esate turėjęs?

– Pirmasis buvo „Renault 19“, taip pat turėjau labai įdomų automobilį, iš kurio daug kas juokėsi, – „Honda Element“. Tai buvo toks kampuotas visureigis, kurio durys atsidarydavo į priešingas puses.

Aš šio automobilio ieškojau sistemingai ir man jis pasirodė itin įdomus savo sprendimais bei dizainu. Be to, mums gimė sūnus ir reikėjo talpesnio automobilio. Į „Honda Element“ būdavo galima įdėti nesulankstytą vežimėlį. Patiko ir automobilio salone buvusi guminė danga – ją būdavo galima plauti vandens žarna, o sėdynės būdavo atsparios vandeniui.

Nors draugai sakė, kad man susisuko galva nusprendus įsigyti šį automobilį, jis man kelia labai gerų atsiminimų. Vienintelis didžiulis jo trūkumas būdavo garso izoliacija – išvažiavus į greitkelį triukšmo lygis salone būdavo didžiulis.

Šeimoje turėjome ir „Range Rover“. Nors kiti sako, kad tai nepatikimas automobilis, juo nuvažiavau net 450 tūkstančių kilometrų ir jis man ilgai tarnavo, kol galiausiai pradėjo gesti. Turėjau ir „Audi TT“, tačiau dėl to sulaukdavau pašaipų, nes mano ūgis yra 195 centimetrai, o šis automobilis nedidelis. Kai pagausėjo šeima, šį automobilį pardavėme.

Turėjome ir „Audi 80“, „Volkswagen Touareg“, „Porsche Cayenne“, o 2009-aisiais vairavau krizės automobilį – per sunkmetį reikėjo skaičiuoti savo finansus, tad persėdau į „Volvo V40“. Tai buvo labai šaunus, ekonomiškas automobilis su 1,9 l dyzeliniu varikliu ir mechanine pavarų dėže, tiesa, priekiniais, o ne galiniais, kaip mėgstu, varomaisiais ratais.

– Kaip manote, kodėl neretai lietuviai perka senesnius, bet prabangesnius ir talpesnius automobilius, užuot įsigiję naujesnius, bet mažesnius ir ekonomiškesnius?

– Kaip ir pabrėžiau, esame raitelių tauta, o raiteliui reikia gražaus žirgo. Mūsų visuomenėje automobilis užima šiek tiek reikšmingesnę vietą nei vien transporto priemonė, leidžianti nuvykti iš vieno taško į kitą.

Žinoma, kad tai neracionalu, nes galime važinėti mažesniais, mažiau teršiančiais ir pigiau kainuojančiais automobiliais, tačiau įprotis yra kitoks.

Vis dėlto tas įprotis keičiasi, nes įmonės pradėjo pirkti mažesnius, bet naujesnius automobilius, o juos išbandę darbuotojai ir patys vėliau nori įsigyti panašius. Žmogus supranta, kad naujas automobilis yra didelis gėris, nes nereikia kaskart sukti į autoservisą, galvoti, ar automobilis atlaikys kelionę. Manau, kad keliuose matysime vis daugiau naujesnių, bet mažesnių automobilių. Tai lems ir įvairūs mokesčiai, ir visuomenės suvokimas apie ekologiją.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad Lietuvoje daugelis šeimų po šalį keliauja gana didelius atstumus – ar tai būtų kelionė prie jūros, ar į kaimus, sodybas, kurortus. O mažesni automobiliai nelabai patogūs ilgesnėms kelionėms, dėl to perkami didesni, kartu jie būna ir prabangesni. Kita vertus, toks mėgavimasis prabanga yra nykstantis reiškinys ir mes panašėjame į skandinavus, kurie vairuoja santūresnius automobilius.

– Kokios mašinos jūs niekuomet nepirktumėte?

– Niekuomet negalima sakyti „niekada“. Esu sakęs, kad štai tam tikrų automobilių nepirksiu, bet vėliau kai kuriuos iš jų turėjau. Automobilis turi atitikti, kokio tuo metu reikia, ir, žinoma, galimybes, ką gali įsigyti.

Kai noriu keisti automobilį, niekuomet neieškau pagal markę, paieškoje įvedu savo kriterijus. Toks paieškos būdas, mano galva, gana geras ir leidžia pamatyti kai kuriuos dalykus, apie kuriuos kartais net nepagalvoji. Kadaise pagal savo kriterijus skelbimuose pamačiau „Jaguar“ ir svarsčiau jį įsigyti.

– Vairuojate kabrioletą, tad tikriausiai pavasario ir šiltų orų laukiate labiausiai, kai galėsite važinėti atviru stogu?

– Tikrai taip! Septyni laipsniai yra riba, kai jau galiu važiuoti pakeltu stogu. Bet maloniau tai daryti, kai yra bent 10–12 laipsnių šilumos ir šviečia saulė. Automobilyje susidaręs tam tikras oro burbulas apsaugo nuo šalčio.

Kabrioletą vairuoju jau daugiau kaip dvejus metus ir galvoju, kodėl anksčiau neįsigijau tokio automobilio. Yra manančių, kad važinėti kabrioletu Lietuvoje nepraktiška, tačiau esant geriems orams tai daryti didžiulis malonumas.

Tuomet gali jausti daugybę nuostabių gamtos kvapų, kurių mūsų šalyje labai daug, jausti aplinką visu kūnu. Tiek malonių kvapų nepajaučia net pietiečiai, nes vasaromis ten būna karšta, o gamta – išdegusi.

– Ar būna, kad važiuojant pakeltu stogu iš automobilio išskrenda daiktai?

– Būna. Ypač skraidyti mėgsta dokumentai, jei pasidedu netvarkingai. Važiuojant dokumentai sukasi spirale – turi pristabdyti ir pagauti. Bet būna, kad dokumentai ir išskrenda. Tuomet atsiranda įprotis susidėti tvarkingai į bagažinę arba kuo nors prispausti.

– Ar esate greičio mėgėjas?

– Kai nuvažiuoji daug kilometrų, supranti paprastą dalyką: kad greitis nesutaupo laiko. Galbūt kiek nors jo gali sutaupyti, jei važiuoji tūkstančius kilometrų, tačiau tuomet atsiranda kitų problemų – didėja nuovargis ir įtampa, o tai atsiliepia ir kitiems keleiviams.

Norėdamas sutaupyti laiko greitkelyje Vilnius–Kaunas turi stipriai viršyti greitį. Bet net ir tuomet sutaupai niekingas kelias minutes – mano supratimu, tai beprasmiška.

Greitai važiuoti smagu specialiose lenktynių trasose, kai supranti, kad niekas neatvažiuos iš priekio, nereikia rizikuoti kitų žmonių gyvybe. Tuomet gali suprasti, ką gali automobilis, o dažnai jis gali daugiau, nei gali tu pats.

– Jūsų automobilio degalų bakas dažniau yra pustuštis ar puspilnis?

– Turiu įprotį prisipilti pilną degalų baką ir vėl piltis tuomet, kai lieka nuvažiuoti 10 kilometrų.

– Galbūt kelyje yra buvę ir kokių nors nutikimų?

– Kartą turėjau kitą „Audi A5“ – ji nuskendo Kauno centre, Žaliakalnio mikrorajone. Vieną rytą įsėdus į automobilį į akis krito tai, kad jame ganėtinai drėgna, o jį užkūręs pamačiau, kad užsidegė visos įmanomos lemputės, perspėjančios apie gedimus. Iš pradžių nesupratau, kas įvyko, svarsčiau, ar nebuvau palikęs atviro lango, nors jie buvo uždaryti. Pradėjus važiuoti ir stabtelėjus iš automobilio galo pasipylė vanduo, o mašinoje buvo girdėti jo kliunksėjimas.

Grįžęs namo ir svarstydamas, ką daryti, netikėtai viename laikraštyje, pirmajame jo puslapyje, pamačiau vedamąjį straipsnį su mano apsemto automobilio nuotrauka. Straipsnyje rašoma, kad naktį buvo liūtis ir skendo transporto priemonės. Taip jau nutiko, kad automobilį buvau palikęs dauboje, kur buvo lietaus surinkimo taškas.

Kadangi jis buvo užsikimšęs, dauba prisipildė vandens ir mano automobilis buvo apsemtas iki lempų.

Kreipiausi į draudimą dėl nuostolių atlyginimo ir buvau paprašytas paaiškinti, kaip automobilis skendo. Galiausiai draudikai pradėjo tuo abejoti, tad parodžiau nuotrauką su straipsniu ir tik tuomet klausimai baigėsi, o automobilis buvo visiškai nurašytas kaip sunaikintas, man buvo išmokėti pinigai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.