Buvęs kaunietis Erikas Mileris (46 m.) jau šešerius metus smalsiems pasiturintiems keliautojams rodo būtent tokią Islandiją, ilgas keliones modifikuotu visureigiu užpildydamas būtais ir nebūtais pasakojimais apie trolių kapavietes.
„Per ilgą laiką prisiklausiau begalės įvairiausių istorijų, – sakė jau 22 metus Islandijoje gyvenantis E.Mileris. – Kartais svečiai patys papasakoja, ką yra internete skaitę, bet daugiausia įdomios istorijos perduodamos iš lūpų į lūpas. Iš kitų vairuotojų-gidų sužinau istorijų, kurių nėra jokiuose informaciniuose šaltiniuose. Visuomet domėjausi gamta ir geologija, o gyvenant šalia tokios įspūdingos gamtos tas žinių bagažas tik plečiasi.“
Apie 120 tūkstančių kilometrų per metus po Islandiją nuvažiuojantis Erikas kartais save vadina vairuotoju, kartais gidu, o kartais tiesiog automobilių sporto mėgėju.
„Net nežinau, kaip tiksliai vadinasi ši profesija. Tai sugebėjimas parodyti tokią Islandiją, kokios nepamatytum keliaudamas autobusu ar nuomotu automobiliu, nes į didžiąją salos dalį galima nuvažiuoti tik specialiai tam paruoštu visureigiu“, – svarstė lietuvis.
Išties šioje atokioje Šiaurės saloje asfaltuoti keliai veda tik link labiausiai turistų lankomų objektų – žymiojo Tingvedliro parlamento, Gudlfoso krioklio, Didžiojo geizerio ir daugybės kitų gamtos stebuklų, esančių arčiau salos krantų.
Tačiau adrenalino siekiantys keliautojai, norintys pasižvalgyti po salos vidurį, ten nuvykti negali. Nuomotiems automobiliams draudžiama važiuoti bekelėmis.
„Jei nori pamatyti Islandiją be žmonių, neraginamas amžinai spūstyse stovinčio turistinio autobuso vairuotojo, turi sėsti į specialiai tam parengtą visureigį ir pasitikėti savo gidu“, – apie brangų, ypatingą keliavimo būdą pasakojo Erikas.
Kaip nutiko, kad Kaune augusiam Erikui naujais namais tapo tokia tolima šalis Islandija?
„Mano pirmasis darbas čia buvo žuvies fabrikėlyje. Dirbau vieną juodžiausių darbų – pjaustinėjau žuvų filė, – pasakojo E.Mileris, kaip ir daugelis rytų europiečių, į Islandiją 2000-aisiais atvykęs užsidirbti. – Islandai dažnai sako, kad jei žmogus smirdi žuvimi, vadinasi, yra turtingas.“
Kad šitaip juokauja islandai – nenuostabu. Ši šalis nuo XII amžiaus garsėja žuvininkystės tradicijomis, suformavusiomis jų tautą ir pavertusiomis ją vienu svarbiausiu žuvų eksportuotojų pasaulyje. Bet užklupus 2008 metų finansų krizei žuvininkystės ūkis labai nukentėjo, šalis atsidūrė ant bankroto ribos.
Kaip tyčia tuo metu gamta Islandijai padovanojo išdaigą – po 200 metų miego Šiaurės Europos dangų sukaustė staiga išsiveržęs Ejafjadlajokudlio ugnikalnis. Daugelis pasaulio žiniasklaidos priemonių stengėsi nušviesti šį įspūdingą gamtos reiškinį, kartu parodydamos, kokia graži Islandijos gamta.
„Tai yra svajonių šalis. Kas ją matė, žino, kad ji hipnotizuoja. Kai man gyvenimas suteikė šansą pamatyti šią šalį iš arčiau, supratau, kad tokios gyvenimo galimybės neatsisakysiu. Mane užliūliavo islandiškos baltosios naktys.
Tuomet ir nusprendžiau niekur iš čia nebeišvažiuoti, – apie prieš du dešimtmečius patirtus įspūdžius pasakojo Islandiją pamilęs E.Mileris. – Kartais pavargstu nuo ilgo vairavimo, tačiau šis darbas man niekada neatsibosta.“
Sparčiai augantis ir nuo metų laikų nepriklausantis turizmas pritraukė ir daug šiame sektoriuje dirbti norinčių emigrantų. 360 tūkstančių gyventojų turinti šalis per metus priima per 2 milijonus turistų, tad natūralu, kad plačiai išsiplėtusiai viešbučių, restoranų, kelionių organizatorių veiklai reikia daug papildomų rankų. Kaip ir daugeliui kitų naujakurių, turizmo bumas Erikui suteikė galimybę savo aistrą automobiliams paversti nauja profesija.
Tiesa, pandemijos laikotarpiu turizmas buvo gerokai aprimęs. Erikas pripažino, kad dar ir dabar jis nėra grįžęs į ikipandeminį lygį: „Praėjusių metų pabaigoje skaičiavome, kad 2021-aisiais, palyginti su ankstesniais metais, čia pasilankė tik 20 procentų turistų, bet pastarosios tendencijos džiugina – vėl veikia visi viešbučiai ir restoranai, grįžta labiausiai atostogas Islandijoje pamėgę anglai ir amerikiečiai.“
Eriko jau nebestebina ir tai, kad vieną kartą apsilankę Islandijoje žmonės dažniausia svajoja vėl čia grįžti.
„Išlydėdamas savo svečius dažnai juokais pasiteirauju, kada vėl jų laukti, ir dažniausiai išgirstu, kad jau greitai, nes visi apsirinka planuodami – jie mano, kad per kelias dienas sugebės apvažiuoti visus 50 gamtos objektų, apie kuriuos buvo skaitę internete. Bet tai neįmanoma vien dėl salos dydžio ir sudėtingų gamtos sąlygų. O aukštos kainos dažniausiai tuos planus dar apkarpo“, – apie išskirtinį būdą keliauti po salą galingu visureigiu su gidu pasakojo Erikas.
Kelionės modifikuotais visureigiais su profesionaliu, šalies gamtą ir istoriją išmanančiu gidu yra išties nepigus malonumas. Norintys būti privačioje savo šeimos ar draugų kompanijoje už vienos dienos turą moka apie 1400–1500 eurų.
„Tai standartinis turas po populiaras vietas, į kurį būtų galima važiuoti ir įprastais turistiniais autobusais. Tačiau turtingi žmonės mieliau renkasi patogumą. Būna taip, kad svečiai užsisako atostogas visureigiu su 40 colių (100 cm) skersmens ratais, bet atvažiavę pamato dar įspūdingesnius automobilius su 46 colių (120 cm) skersmens ratais ir klausia, ar būtų galima važiuoti didesniu.
Atsakome, kad visuomet galima, tik tas malonumas papildomai kainuoja dar 1 tūkstantį eurų per dieną. Islandijoje apskritai viskas įmanoma, šioje šalyje svečias yra labai vertinamas ir visus jo pageidavimus stengiamasi išpildyti“, – apie požiūrį į turistus pasakojo Erikas, dirbantis islandiškoje įmonėje, valdančioje keliasdešimties visureigių parką.
Erikas neslepia, kad mėgsta savo klientus stebinti netikėtais dalykais: „Užvažiuojame į ledynų viršų, kertame sraunias upes, sukame link besiveržiančių ugnikalnių. Salą esu išmaišęs skersai išilgai, tačiau vis tiek kartais atsiduriu vietovėje, kurioje dar nesu buvęs. Tuomet klausiu savo svečių, ar jie turi laiko ir noro važiuoti nepažįstamu keliu. Mano nuostabai, dažniausiai jie sako „taip“.
Nors keliaujant galingu visureigiu su patyrusiu gidu galima iš arti pamatyti unikalią gamtos didybę, daugelis pirmą kartą Islandijoje besilankančių turistų renkasi vykti į populiariausias, visiems žinomas vietas. Tačiau įdomiausios, ekstremaliausios Eriko kelionės yra tos, kurios nesiūlomos turizmo brošiūrose.
„Kartais susiorganizuoja 10–12 žmonių kompanijos ir kartu leidžiamės į kelių dienų kelionę skardžiais, šlaitais, ledynais, palei ugnikalnius – tokios kelionės net kainos neįmanoma apskaičiuoti. Ne visi gali ištverti tokį ekstremalų keliavimą bekele.
Kai kuriems prasideda pykinimą sukeliantis kelionių sindromas, kitus atbaido nuolat besikeičiančios oro sąlygos – Islandijoje gali tekti ir šlapioje palapinėje miegoti, ir keliauti permirkus nuo lietaus.
Bet tie, kurie ištveria iki galo, lieka labai patenkinti, nes važiuojame ten, kur žmogus kojos nebuvo įkėlęs, nakvojame šalia vandenyno ir karštųjų versmių. Yra tekę nakvoti kempinge, kuriame vaidenasi, naktimis troliai laksto aplink palapinę“, – lyg rimtai, lyg juokais sakė Erikas.
Kad jo visureigis važiuoja visur, kur leidžiama, – gryna tiesa. Kai sniego sluoksnis užkloja samanų ir akmenų gruntą, gamtoje leidžiama važiuoti ten, kur nori. Tuomet net nežiūrima, kur buvo kelias, – visureigis lipa tiesiai per kalvas.
„Reikia gerai pažinti vietovę, žinoti, kur tarpeklis, kur lygi vieta. Sniego būna tiek daug, kad net tarpekliai atrodo kaip lyguma, – į tokią vietą užvažiavęs gali palaidoti ir automobilį, ir save.
Tačiau svarbiausia tai, kad kol sniegas yra užklojęs žemės paviršių, mes žalos gamtai nedarome ir galime drąsiai važiuoti net į ugnikalnių viršų, – apie ekstremalius žiemos orus ir itin sudėtingas darbo sąlygas pasakojo Erikas. – Žiemą niekada nežinai, ar grįši vakare namo, nes ir keliai būna uždaryti, ir automobiliai nuvažiuoja nuo kelio.“
Geras vietovių reljefo pažinimas praverčia ne tik žiemą. Erikas paatviravo, kad kai važiuoja vienas, be kitų visureigių kompanijos, kirsti sraunias upes jam nėra jauku.
„Priklausomai nuo ledynų tirpimo greičio, upės kaskart vis keičiasi – didėja, mažėja, kinta jų dugnas ir vagos plotis. Niekada nežinai, ko gali tikėtis iš vandens stichijos. Reikia mokėti atsargiai įvertinti srovės greitį ir upės gylį.
Kai važiuojame keliese, visuomet turime gyvą navigatorių, kuris rengiasi žvejo kostiumą, prisiriša virve ir brenda per upę. Jis įvertina, kur slypi pavojingi akmenys, ir parodo, kur link važiuoti“, – šitaip užsitikrindami saugumą draugai keliauja ten, kur patinka.
Draugystė atostogaujant tokiomis ekstremaliomis sąlygomis yra ne prabanga, o būtinybė.
„Kai keliaujame laisvalaikiu, visuomet važiuojame trys ar keturi ekipažai, kad atsitikus nelaimei galėtume vienas kitam padėti, ypač žiemą. Vis dėlto geriausias draugas žiemą yra paprasčiausias kastuvas, – juokavo Erikas, kuriam prieš porą savaičių teko pačiam apie valandą kasti pusnyje įstrigusį visureigį. – Kol sulaukiau pagalbos, jau buvau visą atkasęs.“
Šioje atviroje, pakančioje ir daugiakultūrėje Šiaurės šalyje gyvena apie 4 tūkstančius lietuvių, susitinkančių valstybės ir tradicinių švenčių proga.
Dauguma jų, be gimtosios kalbos, dar kalba islandiškai, angliškai ir šiek tiek daniškai.
Eriko žmona Jurgita dirba islandiškoje mokykloje, o savaitgaliais savanoriškai vadovauja lietuviškai šeštadieninei mokyklai, kurią lanko apie 60 lietuvaičių vaikų.
„Mums čia – namai, – pripažino Erikas. – Susikūrėme savo svajonių gyvenimą nuostabiame gamtos kampelyje ir net po dvidešimties čia praleistų metų nenustojame stebėtis šios gamtos išskirtinumu – netikėtai išsiveržusiais ugnikalniais, baltosiomis naktimis ir Šiaurės pašvaiste. O mūsų trims vaikams – Rugilei, Viltei ir Joriui – Islandija yra vieninteliai namai, bet kelionių į Lietuvą jie vis tiek be galo laukia. Galbūt todėl, kad ten jų gimtoji kalba, seneliai, Baltijos jūra, o mama jiems labai gražiai pasakoja apie Lietuvą.“
Visą gyvenimą automobilių sportu besidomintis E.Mileris džiaugiasi, kad jo dabartinė profesija suteikia progą ir kasdien būti prie įspūdingų automobilių vairo, ir suteikti ypatingą patirtį į Islandiją atvykstantiems svečiams. Vis dėlto ne žmogaus, o gamtos planas dažniausiai ima viršų.
„Prieš keletą savaičių teko vežti jauną indų porą į naktinę kelionę. Jaunuolis turėjo slaptą tikslą pasipiršti mylimajai Šiaurės pašvaistės fone. Buvo apsiniaukę, tad teko porą valandų važiuoti į rytus, kur Šiaurės pašvaistės aktyvumo prognozė buvo puiki. Tik atvažiavus pradėjo lyti, Grįžulo Ratai ir žvaigždės dingo. Bet mano jaunuolis atgal važiuoti nesutiko, juk piršlybos – svarbi misija. Pasiūliau važiuoti į salos vidurį, link ketvirto pagal dydį Islandijos ledyno Mirdalsjokudlio. Dar valandą važiavome bekele ir žvyrkeliais, užvažiavau ant kalvos, nuo kurios ledynas – kaip ant delno, o pašvaistės vis nematyti.
Pralaukėme šaltyje valandą, ir tuomet pro fotoaparato objektyvą pamačiau neįtikėtino grožio spalvotus šuorus, besidriekiančius nuo ledyno iki pat dangaus. Siūliau jam greitai klauptis ir pasipiršti, bet jis suabejojo, ar tokia prastai plika akimi matoma pašvaistė jo merginai paliks didelį įspūdį. Taip ir grįžome namo paryčiais sušalę ir nieko nepešę“, – apie gamtos išdaigas pasakojo Erikas.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų Eriką sužavėjusi Islandijos gamta jį tebestebina iki šiol. Tik dabar jis savo patirtimi ir paslaptimis dalijasi su tais, kurie su juo leidžiasi į iššūkių ir išgyvenimų kupiną kelionę.
Ypatingas keliavimo būdas – galingais visureigiais
- Islandija nėra Europos Sąjungos narė, tad čia leidžiama keisti automobilio rėmo konstrukciją ir pritaikyti visureigį ekstremaliam važiavimui bekele.
- Nagingi islandai moka persidaryti visureigius patys, o profesionali perdarymo paslauga gali kainuoti dar tiek pat, kiek naujas visureigis.
- Dešimtviečio turizmui pritaikyto visureigio kaina siekia iki 200 tūkstančių eurų. Visureigio vertei daug įtakos turi ratų skersmuo – jis gali siekti nuo 40 iki 54 colių (nuo 100 iki 137 cm).
- Didelio skersmens ratai suteikia galimybę važiuoti sunkiai įveikiamais reljefais – ledynais, užpustytomis vietovėmis, smėlynais ir kirsti sraunias upes.
