– Mindaugai, ar dažniau vairuojate pats, ar vežioja vairuotojas?
– Turbūt daugiau laiko kelyje praleidžiu vairuodamas pats. Man patinka tai daryti, tad kai tik netrūksta laiko, vairuoju pats. Tuomet galiu susitelkti į kelią, aplinką – taip prasivalo galva nuo kitų minčių.
Sėdint keleivio vietoje galva būna užimta darbais, atsakinėjimu į laiškus ir panašiai. Taigi man vairavimas nekelia papildomo streso, netgi atpalaiduoja.
– Esate Savivaldybių asociacijos prezidentas – kurias iš jų aplankyti smagiausia?
– Dažniausiai tenka lankyti Kauno regiono savivaldybes, jų turime aštuonias. Dažnai mes, merai, važiuojame vienas pas kitą į posėdžius, šventes. Man patinka nuvažiuoti į Birštoną, kaip ir daugelis, laukiu, kada bus sutvarkytas kelias Prienų link.
Su šeima labai patinka nukeliauti į Molėtus, Uteną – ten visai kitoks kraštovaizdis. Smagu pervažiuoti skirtingas gyvenvietes, vieną kitą vingiuotą keliuką, kalniuką – tuomet ir kelionė neprailgsta.
– Kiek per metus nuvažiuojate kilometrų?
– Per mėnesį įveikiu apie 3 tūkstančius kilometrų, taigi per metus šiek tiek daugiau nei 30 tūkstančių. Šeimoje turime vieną automobilį, juo dalijamės su žmona. Kadangi ir Jonavoje turime vietų prie daugiabučių trūkumą, su vienu automobiliu yra paprasčiau. Tiesa, garaže laikau du savo dviračius – vienas jų yra kalnų, kitas – universalesnis.
Šiemet esu sau davęs pažadą pavasarį ir vasarą į darbą važinėti dviračiu. Žiūrėsime, ar tas entuziazmas bus ilgalaikis.
– O kokį automobilį šiuo metu vairuojate?
– Per gyvenimą esu pakeitęs ne vieną automobilį, pirmasis vairuotas buvo tėvų mėlynos spalvos „Mazda 626“, tai buvo 2002 metais, kai gavau vairuotojo pažymėjimą. Su šiuo automobiliu pradėjau savo, kaip automobilininko, karjerą. Vėliau teko turėti kitokią „Mazda“, taip pat BMW, „Land Rover“, „Mercedes-Benz“. Dabar vairuoju „Toyota RAV4“. Akivaizdu, kad neprisirišu prie vienos markės.
Kadangi esu aktyvus žmogus, mėgstu automobilius, kuriuose telpa nemažai daiktų. Mano automobilis – savotiškas laisvalaikio reikmenų sandėlis. Man patinka, kai į automobilį gali sutalpinti dviratį, nardymo įrangą, dabar vežiojamės du vaikų vežimėlius.
Kadangi visi daiktai netelpa net ir šiame miesto visureigyje, esu nusipirkęs ir stogo bagažinę, nes automobilio bagažinė yra per maža. Mūsų automobilyje taip pat būtų galima rasti vaikų paspirtukus, kamuolius, palapinę, kastuvą.
Kitaip tariant, vežiojamės įvairiausių daiktų visiems gyvenimo atvejams.
– Ar esate kelyje patyręs kokių nors nutikimų?
– Yra buvę visokių, esu pakliuvęs ir į avarijas, tiesa, jos nebuvo sudėtingos ir nei aš, nei mano šeimos nariai ar kiti avarijos dalyviai nesame nukentėję.
Kartą dėl naivumo teko nukentėti nuo vagišių. Maždaug prieš šešerius metus vieną dieną grįžau namo į daugiabučio kiemą ir nubėgau pasiimti garažo raktų. Pakeliui prie namo sutikau jaunimą, jie su manimi maloniai pasisveikino. Taip skubėjau, kad palikau neužrakintą mašiną, maniau, nieko per trumpą laiką neatsitiks.
Grįžęs prie automobilio pastebėjau, kad jame nebėra nei mano portfelio, nei tų mandagių jaunuolių prie namo. Supratau, kad jie pasiėmė mano turtą. Tačiau greitai pavyko rasti nusikaltėlius nepilnamečius, o tai padaryti padėjo šiuolaikinės technologijos – susekiau, kur juda mano planšetinis kompiuteris. Aišku, nuostolių vis tiek teko patirti, nes tie jaunuoliai mėgino sunaikinti techniką, kad nebūtų galima susekti.
– Koks esate vairuotojas? Pareigos įpareigoja merą važiuoti pavyzdingai?
– Stengiuosi nenusižengti taisyklėms, ypač miestuose, kuriuose yra greičio ribojimai. Manau, esu kultūringas vairuotojas. Neretai, kai praleidžiu pėsčiuosius, jie mane atpažįsta, sveikinasi, padėkoja.
Negaliu sau leisti būti chuliganu, juk mieste vieni kitus pažįstame, bet koks nekultūringas elgesys būtų greitai užfiksuotas, nufotografuotas ir aprašytas. Taip greitai gali įgyti kelių erelio reputaciją.
Žinoma, kartais greitkelyje, kai tenka skubėti, gal ir viršiju 10–15 kilometrų per valandą greitį, negaliu sakyti, kad esu šventas, tačiau stengiuosi nedaryti jokių pažeidimų. Net neatsiminčiau, koks buvo pastarasis mano padarytas pažeidimas.
– Būdamas Savivaldybių asociacijos prezidentas gerai žinote, kur Jonavoje ir kitose savivaldybėse yra greičio matuokliai.
– Juos visi žino, man ir keisčiausia, kad, nepaisant sužymėtų vietų, informacijos apie greičio matuoklius, per mėnesį Jonavoje užfiksuojama po tūkstantį pažeidimų. Matyt, žmonės užsigalvoja, gal kartais nusifotografuoja ir ne vietiniai.
– Kai mieste vairuotojas trinkteli į duobę, keikia merą, kad jis esą netvarko kelių. Kaip jaučiatės savo mieste, kai pastebite netvarką?
– Aišku, kaip ir visi, susinervinu, neretai kelionėse naudoju programėlę „Waze“, esu vienas tų, kuris žymi kliūtis, sustojusius šalikelėje automobilius, duobes, ir pats seku informaciją, kad būčiau pasiruošęs. Kai pamatau informaciją, kad yra duobė kelyje, žiūriu, kad į ją neįvažiuočiau.
Nervina trikdžiai, nelygumai. Kai tai pajunti savo paties užpakaliu, dar labiau atkreipi dėmesį: jei tai savivaldybės kelias ar gatvė, kreipiuosi į pareigūnus, ar jie matė. Dažniausiai duobių pasirodo po žiemos, tuomet labiau atkreipiu dėmesį. Priekaištų tada ir sau turiu, kad gatvės nelopomos taip greitai, kaip norėčiau.
– Kaip palygintumėte eismą Jonavoje ir sostinėje?
– Kai vykstu į Vilnių, stengsiuosi susidėlioti maršrutą taip, kad kelionė būtų prasminga. Dažniausiai susiplanuoju bent tris susitikimus ir taip paaukoju dieną Vilniui. Jonavoje nelabai būna tikrų spūsčių, o Vilniuje eismas gerokai intensyvesnis, ypač Senamiestyje, kuriame jis buvo iš esmės pakeistas. Man tai neteikia daug džiaugsmo.
Nuvažiuoti nuo Jonavos iki Vilniaus užtrunku apie valandą, tačiau dar tiek pat užtrunku, kol per miestą nuvykstu iki kokios nors ministerijos.
Tai nepatinka ir man, ir kitiems merams. Mes norėtume, kad ministerijos išsikeltų arčiau Gariūnų arba į priemiestį, kad būtų galima greičiau jas pasiekti. Tačiau vargu ar kada nors tai įvyks.
Tiesa, pastebiu ir naujų tendencijų, kurios būdingos ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose regionuose – siaurėja eismo juostos, žiedinės sankryžos.
Būna besiskundžiančių, kad dėl to kartais tampa neįmanoma išsukti autobusams, krovininiam transportui. Tačiau eismo saugumo ekspertai yra konstatavę, kad vairuotojus labai veikia tik tokie dalykai kaip iškilusios perėjos, kalneliai arba gatvių siaurinimas. Tai padeda sumažinti greitį miestuose.
– Taigi ir jūs Jonavoje siaurinate gatves?
– Jonavoje irgi yra vietų, kuriose turime sovietinio palikimo – 20 metrų pločio gatves. Tokių niekas dabar nebekloja. Tiesa, visuomenė neretai kaltina politinius pareigūnus, merus, kad jie susiaurino gatves. Aš visada atsakau, kad tai projektuoja statybų inžinieriai.
– Gatvių siaurinimą neseniai sukritikavo ir mūsų krašto apsaugos ministras, kuris pažymėjo, kad daugeliu susiaurintų miestų gatvių karinė technika jau nebegalėtų važiuoti.
– Taip, keldavau lygiai tuos pačius klausimus, kaip bus su transportu, vežančiu statybines ir kitokias medžiagas. Štai pernai iš Kretingos gabenome pėsčiųjų tiltą atskiromis dalimis ir kilo didelių iššūkių, kaip reikės atvykti, – visa tai keliavo net dvi paras, nes kai kuriose sankryžose nebuvo paprasta išsisukti.
Ministras teisingai pažymėjo, kad tai, kas kartais atrodo teisingai teoriškai, ne visada pasiteisina praktiškai. Karinės technikos mobilumui siauresnės gatvės iš tiesų gali atsiliepti neigiamai. Dėl to kyla klausimų, kodėl kitos institucijos, pavyzdžiui, Aplinkos ministerija, kuri ir nustato statybos techninius reglamentus, reguliuoja Statybos įstatymą, nesusikalba su Krašto apsaugos ministerija. Taigi esame tarsi tokio reglamentavimo įkaitai ir turime mažai teisių patys įsikišti.
