– Treneri, esate aukštesnis nei 190 centimetrų, kaip renkatės, kokį automobilį vairuoti?
– Transporto priemonė turi būti patogi, mėgstama, o jaunystėje įtakos pasirinkimui turėjo ir kaina. Kalbant apie mano vairuotus automobilius, pirmasis buvo „Ford Sierra“. Dar prieš nepriklausomybę su žmona dairėmės automobilio ir netikėtai sutikome draugą, su kuriuo kartu žaidžiau krepšinį.
Prasitariau jam, kad ieškome paprasto ir patikimo automobilio, o jis man pasiūlė būtent „Ford Sierra“. Galiausiai patikino: „Juk žinai, kur gyvenu? Jei nepatiks, atveši man į kiemą ir atiduosi raktelius.“ Kaip gali atsisakyti tokio pasiūlymo?
Taigi nusipirkome ir visai nesigailėjome, nes žmogus neapgavo, o šios mašinos man visuomet atrodė patikimos ir paprastos. Neseniai teko kalbėtis su draugais ir jie pasakojo, kad dabar šios „Ford Sierra“ yra labai mėgstamos, suradę automobilių laužyne jas suremontuoja ir už jas galima gauti iki 10 tūkstančių eurų. Automobilių mėgėjai dėl tokių mašinų dabar eina iš proto.
– Tai galbūt reikėjo išlaikyti ir neblogai užsidirbti?
– Tai va, galbūt tikrai reikėjo. Bet kurį laiką juo pavažinėję atidavėme sūnėnui.
– Ką šeimoje vairavote vėliau?
– Žmona turėjo „Mazda“, „Toyota“, važinėjo „Honda“. Ji rinkosi patogius, minkštus, švelnius automobilius, o man visuomet atrodė patikimesni vokiški.
Turėjau ne vieną įvairių klasių „Mercedes-Benz“, pradedant E230 ir baigiant dabartiniu vairuojamu S klasės „Mercedes-Benz S500“. Kaip žmonės sako, mersedesas ir Afrikoje yra mersedesas. Nežinau geresnės mašinos už šią – joje sėdi tarsi kambaryje ant sofos, minkšta važiuoklė, daug erdvės, tai patikimas ir paprastas automobilis, kuriame yra viskas, ko žmogui reikia keliaujant.
– Kaip manote, kodėl krepšininkams tokie svarbūs automobiliai? Rinktinės treniruotėse žaidėjai vienas kitam demonstruoja ir aptarinėja automobilius. Ar jūs pastebite tokią nerašytą konkurenciją?
– Taip, pastebiu. Matote, rinktinės žaidėjai paprastai būna tie, kurie žaidžia užsienio klubuose, uždirba daugiau pinigų. Jie visuomet rinkdavosi kuo įvairesnius automobilių modelius ir tipus – kas linko į visureigius, kas į „Mercedes-Benz“, BMW.
Matydavau, kaip stovyklose Palangoje jie aptarinėja vienas kito automobilį. Gal tai iš tiesų yra nerašyta taisyklė tokiu būdu konkuruoti, pasipuikuoti. Kad ir kaip būtų, krepšininkai ir treneriai, aš pats, esame egoistai, tokia jau mūsų profesija, mes visuomet norime pirmauti, nugalėti, nėra lygiųjų ar kompromisų. Tai natūralu ir normalu, nes tai yra geras egoizmas. Iš to išplaukia ir automobilių pasirinkimai, kad jie būtų geresni už kitų.
– Prie kurio vairo jums sėdėti sunkiau – komandos ar automobilio?
– Automobilio nereikia vairuoti, juo reikia važiuoti, dairytis į šalis. Atsimenu, kaip mokiau žmoną vairuoti. Nors ir negalima joms patarti, nes visąlaik darys priešingai, stengiausi gražiais patarimais akcentuoti esmę.
Sakiau jai, kad nereikia tik sukinėti vairo, svarbu dairytis, kas yra šalia, kas stovi šalikelėse, ar eina koks žmogus, gyvūnas. Kartą man važiuojant degė žalias šviesoforo signalas, tačiau iš kairės pusės visu greičiu atlėkė kitas automobilis. Visa laimė, kad jį pastebėjau ir jis į mane neatsitrenkė.
Dabar žmona vairuoja geriau už daugumą vyrų, moka idealiai pastatyti automobilį.
Vairavimas, bent jau man, yra labiau malonumas, o ne darbas. Gaila, kad pas mus nėra greitkelių, nes labai mėgstu palakstyti, mašina galinga. Man tai yra kaip atsipalaidavimas.
– Kuriame mieste vairuoti jums maloniausia?
– Man nesudaro didesnių sunkumų važinėti visuose miestuose. Galbūt didžiuosiuose daugiau automobilių, o piko valandomis tenka šliaužti, kažkas užlenda, ir tai suerzina.
Visa laimė, tai rečiau pamatysi Šiauliuose, nors ir čia daugėja automobilių.
– Ar pastebite vairuotojų skirtumus tarp miestų? Galbūt šiauliečiai ne taip skuba kaip sostinės gyventojai?
– Pastebiu, kad Šiauliuose žmonės labiau laikosi Kelių eismo taisyklių, bet kartais dėl to būna pačiam įkyru. Pavyzdžiui, galima važiuoti 50 km per valandą greičiu, bet šiauliečiai šliaužia 45 km per valandą greičiu. Ir nieko negaliu sakyti, nes žmonės laikosi taisyklių. O Vilniuje reikia važiuoti su srautu, kitaip būsi rakštis. Pavyzdžiui, Geležinio Vilko gatve niekas vienoje atkarpoje 50 km per valandą greičiu nevažiuoja, visi lekia daug greičiau. Manau, kad teisingai daro.
– Ar kada nors teko vėluoti į rungtynes?
– Teko labai skubėti į oro uostą, kai rinktinės atstovai apsiriko ir man nurodė ne tą laiką. Paskambino ir ištarė: „Treneri, kur esate? Jau vyksta įlaipinimas.“ Aš tuomet buvau dar tik prie Maišiagalos. Tuomet lėkiau nusižengdamas taisyklėms, oro uoste pravedė pro kitus vartus. Net nepamenu, kur tuomet palikau automobilį.
– Ar tenka įkliūti pareigūnams?
– Labai gaila, kad dabar keliuose nėra pareigūnų, tik nematomi matuokliai, kameros. Nufilmavo, nufotografavo ir atkeliauja popierėlis – jokių kalbų, jokių diskusijų.
Anksčiau būdavo paprasčiau, sustabdę pasiteiraudavo, kur skubu. Atpažinę įspėdavo skubėti lėčiau. Malonūs prisiminimai, bet niekuomet tuo nepiktnaudžiaudavau.
– Kada vairuoti jums buvo maloniau – anuomet, kai keliuose buvo mažiau automobilių, ar šiais laikais, kai transporto priemonės gerokai ištobulėjo, tačiau ir eismas gerokai intensyvesnis?
– Maloniau, kai buvo mažiau mašinų ir nebuvo pasislėpusių fotografuotojų, – vien dėl to kyla įtampa, nervai. Pavyzdžiui, važiuoji, ką nors pamatai, o vėliau visą kelią galvoji, ar tave nufotografavo. Didelė įtampa buvo, kai jie tik atsirado, o dabar daugiau ar mažiau atsimenu, kuriose vietovėse gali būti pastatyti greičio matuokliai.
Bet jei niekam netrukdai, juk gali važiuoti ir greičiau? Tačiau suprantu, kad yra tokie įstatymai, galbūt būtent dėl to, jog gatvėse yra daugiau automobilių, reikia ir daugiau atsargumo.
Žinoma, dabartiniais automobiliais važinėti maloniau. Štai žmona turi automobilį su galinio vaizdo kamera, tad patogu jį pastatyti. Galbūt pamenate, kiek daug anksčiau būdavo sulankstytų automobilių numerių, nes kiti su kabliais nepastebėdavo, nejausdavo atstumų ir juos sulankstydavo.
Taip kad lazda turi du galus – dabartiniame eisme yra ir privalumų, ir trūkumų.
– Kiek per metus automobiliu nuvažiuojate kilometrų?
– Matyt, panašiai kaip statistinis lietuvis, apie 20 tūkstančių kilometrų.
Keliones šiek tiek sustabdė pandemija, žmona neseniai pastebėjo, kad nuvažiavo tik 5 tūkstančius kilometrų, o paprastai nuvažiuodavo apie 10 tūkstančių.
– O išbrangę degalai nestabdo?
– Ačiū Dievui, kol kas dar degalams užtenka. Apskritai automobiliu po Europą nekeliaujame, dažniau tai darome autobusais, pavyzdžiui, su didesnėmis grupėmis važiuojame į įdomesnes šalis arba skrendame. O po Lietuvą automobiliu nuvykstame pas gimines, draugus.
– Į varžybas patogiausia važiuoti automobiliu, autobusu ar skristi lėktuvu?
– Visada važiuoju su komanda autobusu. Kartą Vilniuje žaidėme rungtynes, vėliau nusprendžiau pasilikti pas dukrą, aplankyti anūką, tuomet keliavau su komanda autobusu, o žmona atvažiavo į sostinę automobiliu, vėliau kartu grįžome.
– Ar vairuodamas galvojate apie derinius, kuriate strategijas?
– Visuomet sakiau ir sakysiu – važiuojant negalima net kalbėtis. Aš mėgstu klausytis muzikos, stebėti aplinką. O mintys, nesusijusios su konkrečiu darbu, sukuria įtampą, taip gali ko nors nepastebėti. Kartą pasukau galvą perjungti radijo stoties ir vos neatsimušiau į kitą automobilį. Atkreipkite dėmesį, kokį atstumą gali nuvažiuoti automobilis per penkias sekundes. Nereikia užsiimti pašaliniais dalykais, akys turi žiūrėti į kelią, dairytis aplink jį. Taigi negalvoju apie derinius, o juos užsirašau išlipęs iš automobilio.
– Kartais aikštėje tenka šaukti ant žaidėjų. Ar esate šaukęs ant kito automobilio vairuotojo?
– Ne, tikrai niekad nebuvau išlipęs iš automobilio ir ginčijęsis, nors kartais pamirksėdavau kitam vairuotojui šviesomis. Bet bėgant laikui supratau, kad ne visi vairuotojai yra tokie kaip aš, drausmingi. Juk yra ir naujų vairuotojų arba negalvojančių apie kitus. Būna, kad prieš pat nosį aplenkia ir važiuoja ten, kur ir tu. Tai kam tu, žmogau, mane aplenkei? Vis dėlto manau, kad nereikia kitų auklėti pagal save. Kas iš to?
Kalbant apie žaidėjus, jei ant ko nors ir šūkteliu, po treniruotės ar rungtynių prieinu ir atsiprašau, nes tai tiesiog emocijų pliūpsniai. Vis dėlto tai blogo padarė ne jiems, o man, nes išsiskiria blogasis adrenalinas, toks juodas, tarsi į vandenį įpiltum juodų dažų, – visa tai skleidžiasi, apjuodina.
Taigi reikia stengtis susivaldyti, nors ne visuomet pavyksta. Kelyje juodinti savo sielą, gadintis sveikatą neprotinga.
– Ar kelyje yra buvusių kokių nors nutikimų?
– Įdomiausias įvykis, kuriuo niekas negali patikėti, kaip mes su „Šiaulių“ komanda dvi paras autobusu važiavome į Milaną. Tai legendinis įvykis, niekam nelinkėčiau tokios kelionės.
Krepšininkai turėjo gultus, miegodavo skersai, po kojomis pasidėję dėžes. O aš nemiegojau visai, nes važiuodamas autobusu negaliu užmigti. Bet užtai esu ramus, kad ir važiuodamas automobiliu neužmigsiu net pavargęs. O kitų nutikimų nebuvo, geriau tegul jų ir nebūna.
