– Ministre, ką vairuojate?
– Šiuo metu vairuoju benzininį 2 litrų „Volkswagen Tiguan“, nors pusantrų metų automobilio neturėjau ir įsigijau tik prieš kelias savaites. Važinėju ir darbiniu elektromobiliu – juo per savaitę įveikiu maždaug 500 kilometrų. Neseniai lankėmės Akmenėje ir Zarasuose, tad teko nuvažiuoti dar daugiau kilometrų. Tačiau bene daugiausia nuriedu traukiniais, esu aktyvus jų keleivis.
Iš tiesų nesu didelis automobilių entuziastas. Kai man buvo 19 ar 20 metų, darbuodamasis Danijoje važinėjau mažalitražiu „Fiat Punto“ – tai, ko reikia jaunam žmogui. Tai buvo smagus automobilis, tiesa, nelabai gerai traukė. Kai atsirado ir gausėjo šeima, turėjau kelis „Volvo V70“ universalus.
– Kokia buvo pigiausia ir brangiausia jūsų kelionė gyvenime?
– Paauglystėje esu tranzavęs nuo Peru iki Armėnijos, o brangiausią išskirti būtų sunku, laimė, pavyko išvengti avarijų ir didelių klaidų. Žinoma, kartais sugenda automobiliai.
– Kaip jūsų kelionėms atsiliepė išbrangę degalai?
– Dabar litras benzino Lietuvoje kainuoja apie 1,70 euro. Vasarą atostogavau Latvijoje, kur degalai 10 centų brangesni nei pas mus, nors latviai, panaikindami biologinių priedų maišymą į degalus, manė, kad pavyks susimažinti kainas. Tačiau degalai kaimyninėje šalyje brangesni nei pas mus.
– Pagal kokius kriterijus renkatės transporto priemonę? Kas jums svarbiausia?
– Šeima didelė, o kartu keliauja ir uošvė, todėl reikia septynviečio automobilio su talpia bagažine. Kadangi vaikai ikimokyklinio amžiaus, tenka kartu vežtis ir vežimėlius, vaikų kėdutes, taigi daiktų nemažai, todėl svarbu erdvė.
Žinoma, aktualus ir ekonomiškumas. Ieškojau elektromobilio, tačiau reikėjo septynviečio, o tokio dydžio jų dar nelabai yra, tad rinkausi kitą įmanomą variantą. Vis dėlto net įvertinus sąnaudas elektromobilis ilgalaikėje perspektyvoje žmogui yra pigesnis ir racionalesnis pasirinkimas.
– Kaip manote, kada jų gatvėse pamatysime gerokai daugiau? Kai elektros kainos siekia tokias aukštumas, vargu ar dažnas norės įsigyti elektromobilį.
– Elektromobilių perspektyva tikrai šviesi, jų Lietuvoje daugėja. Nuo rugsėjo bus galima gauti paramą elektromobilių stotelėms privačiame sklype įsirengti. Bus pradėta įgyvendinti programa įrengti įkrovimo stoteles prie visų valstybinių įstaigų, kurias valdo Turto bankas.
Taigi Lietuvoje kitais metais ši infrastruktūra bus gerokai išplėtota, žinoma, lieka iššūkių dėl energijos skirstymo operatoriaus įvadams įrengti.
Šį pavasarį pakeičiau ir Statybos techninį reglamentą, kad rekonstruojant arba įrengiant naują parkavimo aikštelę kas penkta vieta turi būti pritaikyta elektromobiliui. Maža to, yra ir valstybės parama elektromobiliams įsigyti. Tai turėtų paskatinti žmones persėsti į šias transporto priemones.
– O ką daryti tiems, kurie gyvena senos statybos daugiabutyje? Juk per langus žmonės nevynios ilgintuvų, kad galėtų įsikrauti automobilį. Kitaip tariant, kaip pritaikyti tą seną infrastruktūrą?
– Tai nėra taip sudėtinga, dabar parama siūloma ir bendrijoms, padengiant dalį įsirengimo sąnaudų.
Manau, kad daugelis smalsiai žiūrės į tokius kaimynus, o vėliau patys nuspręs įsirengti įkrovimo stoteles bendrijose.
– Dažnas lietuvis verčiau sės į senesnį, prabangesnį, bet taršesnį automobilį nei į naujesnį, mažesnio litražo. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Kultūros ministras džiaugtųsi, jei žmonės tiek pinigų, kiek išleidžia automobiliui, skirtų kultūrai.
Tai sakau su ironija, bet ši pastaba taikli, mat žmonės iš tiesų daug pinigų išleidžia automobiliui pirkti, nors tai greičiausiai nuvertėjanti investicija. Išsilavinimui, tobulėjimui, kultūros renginiams skirtos išlaidos gerokai mažesnės nei transportui.
Tokie mūsų įpročiai ir jie taip greitai nesikeičia.
– Ar Lietuvoje įmanoma šeimai turėti tik vieną automobilį? Žinoma, daugelis tėvų į kitus rajonus veža vaikus į darželius, mokyklas, būrelius, tenka įveikti nemažus atstumus. Visur paspirtuku ar dviračiu juk nenuriedėsi.
– Mūsų šeimoje yra vienas automobilis. Lietuviai yra apleidę viešąjį transportą, o jis didmiesčiuose tikrai patogus, pats lipu į autobusus, troleibusus, važinėju traukiniu. Manau, žmonės tiesiog atpratę nuo tokių kelionių.
Vasarą Vilnius būna tuščias, o per mokslo metus dūsta spūstyse. Tėvai vežioja atžalas, nors kursuoja viešasis transportas ir juo galėtų važinėti vaikai, taip pat nemokantys vairuoti ar neturintys automobilio gyventojai, turistai, kitos visuomenės grupės.
Taigi manau, kad tai yra vis dar įpročio klausimas. Vilniuje šeimai tikrai įmanoma gyventi su vienu automobiliu. Žinoma, jei apsigyvenama priemiestyje, tuomet antras automobilis reikalingas.
– Ar turite svajonę, kokiais automobiliais galėtų važinėti visi lietuviai?
– Manau, kad Lietuva galėtų būti automobilių inovacijų šalis. Automobilis neturi tapti nuosavybe. Mes esame tarp lyderių Europoje pagal automobilių dalijimosi paslaugas.
Kalbant apie bepiločius automobilius, kur kitur geriau juos testuoti, jei ne pas mus su tokiu stipriu transporto sektoriumi ir inovatyvia IT bendruomene? Lietuva turi visus bruožus tapti poligonu tokioms idėjoms testuoti.
Amerikoje ar Kinijoje yra ištisi miestai, kuriuose išbandomi bepiločiai automobiliai, taigi Lietuvoje tai taip pat galėtų būti įgyvendinama, tai sutaupytų vietų aikštelėse.
Juk automobilis vidutiniškai 96 procentus jo gyvavimo laiko yra nenaudojamas. Kitaip tariant, tai yra investicija, kuri rūdija, žmonės galėtų išleisti pinigus kitur, jei valstybė ir verslas pasiūlytų platesnę mobilumo paslaugą.
Per pandemiją retas norėjo persėsti į viešąjį transportą, nes troško individualumo, privatumo ir savoje transporto priemonėje jautėsi saugiau, bet galima naudotis ir dalijimosi paslaugomis.
– Skelbėte, kad automobilių taršos mokesčio klausimas dabar gula ant Susisiekimo ministerijos pečių. O kaip su taršiais automobiliais nuo šiol kovos Aplinkos ministerija?
– Pirmiausia turime tikslą ne bausti, o paprašyti susitvarkyti automobilius, kad jie būtų tvarkingi.
Kita vertus, gatvėse bus padidinta kontrolė, taip pat diskutuosime su techninių apžiūrų įmonėmis, ministerijomis siekdami išsiaiškinti, kaip pasiekti aukštesnius standartus, į eismą išleisti tvarkingus automobilius.
– Pagarsėjote kaip kovotojas prieš taršius automobilius. Ar kada nors esate sustabdęs kokį nors vairuotoją ir davęs jam pylos, kad vairuoja netvarkingą automobilį?
– Kartą autostradoje pamačiau vienos įmonės autobusiuką, kuris beprotiškai dūmijo, nors ant jo buvo užklijuota reklama, kad jie rūpinasi infrastruktūros, žaliųjų zonų įrengimu.
Nufotografavau tą automobilį ir nusiunčiau elektroniniu paštu įmonėms atstovams, prirašęs komentarą, kad kažkas ne taip su jų automobilių parku. Tai toks kraštutinis atvejis. Deja, atsakymo nesulaukiau.
Įsivaizduokite situaciją: gyvenate nuosavų namų kvartale, esate investavęs į šilumos siurblius, vėdinimo sistemą, džiaugiatės saulės jėgaine, o kaimynas gretimame sklype į savo krosnį meta impregnuotą medieną, kaliošus, pro kaminą sklinda kancerogenai, todėl šaltą žiemą turite užsikimšti savo kokybišką ventiliavimo sistemą.
Panašiai ir kelyje, kur yra teršėjų, – jie turėtų susitvarkyti savo automobilius.
Nesuprantu, kodėl dėl to kyla diskusijos, juk mes nereikalaujame nieko perteklinio – tik techniškai tvarkingo automobilio pagal jo gamybos metus.
