M. Bendžius – apie netikėtas akistatas su pareigūnais: kai pamatydavo, kas sėdi automobilyje, kalba greitai pasikeisdavo

Lietuvoje nėra kultūros namų, į kuriuos nebūtų užsukęs Klaipėdoje gyvenantis prodiuseris Mindaugas Bendžius (48 m.). Kartu su broliu Gintaru daugybę žinomiausių šalies grupių į olimpą atvedęs muzikos ekspertas prisimena nuolatines keliones su atlikėjais po Lietuvą. Įveikiant šimtus kilometrų nuo vieno miesto iki kito nutikdavo visko – dainininkų autografų ir kompaktinių plokštelių prašydavo net sustabdę policijos pareigūnai, o mašinų ratus naktimis tekdavo keisti pasišviečiant scenai skirtais lazeriais.

M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
Gintaras ir Mindaugas Bendžiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Gintaras ir Mindaugas Bendžiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Grupės „Mango“ narė Vika savo tėvų namuose Klaipėdoje<br>A.Čepulinskaitės nuotr.
Grupės „Mango“ narė Vika savo tėvų namuose Klaipėdoje<br>A.Čepulinskaitės nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
Grupė „Junior“.<br>J.Staselio nuotr.
Grupė „Junior“.<br>J.Staselio nuotr.
Grupė „Mango“. 1999 m.<br>J.Staselio nuotr.
Grupė „Mango“. 1999 m.<br>J.Staselio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
M.Bendžiui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos.<br>A.Kubaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

2022-11-26 14:24

„Kai įvažiuoju į miestą ar nedidelį miestelį, visuomet žinau, kur yra kultūros namai, man net nereikia navigacijos. Kai tik nuo 1996-ųjų pradėjome dirbti kartu su grupe „Junior“, ilgus metus buvau pagrindinis vairuotojas.

Bent 5–6 metus nuo antradienio iki sekmadienio vežiojau grupes, kol galiausiai supratau, kad reikia pasisamdyti vairuotoją“, – kalbėjo M.Bendžius, kuriam teko dirbti ne tik prodiuseriu ar vairuotoju, bet ir atlikėjų apsauginiu.

Vis dėlto prodiuseriui maloniausia vykti į Plungę – gimtąjį kraštą, kur jis užsuka į vaikystės kiemą ar prie mokyklos. Pamilo jis ir Klaipėdą, kurioje jau praleista didžioji dalis gyvenimo.

– Mindaugai, per karjerą kartu su broliu Gintaru dirbote ir dabar dar dirbate su daugybe žinomų šalies grupių ir pavienių atlikėjų. Prieš 10–20 metų, kai aktyviai lakstydavote nuo vieno šalies krašto iki kito, dažnai tekdavo skubėti, galbūt net gelbėti koncertus?

– Skubėjimų yra buvę ne vienas ir nutikę įvairių situacijų. Vis dėlto esu skrupulingas žmogus, kuris visuomet viską skaičiuoja. Kai man brolis sako, kad nuvažiuoti iš Klaipėdos į Vilnių trunka tris valandas, aš jį pataisau, kad keturias. Turiu savybę niekuomet nevėluoti į susitikimus, visuomet atvykstu bent 10 minučių anksčiau. Neatsimenu, kad kur nors būčiau pavėlavęs, nebent kada nors dėl ligos ar kitų rimtų priežasčių.

Kai organizuodavome koncertus, susiplanuodavome, pavyzdžiui, du per vieną dieną, o man organizatoriai pasiūlydavo atlikti ir trečią tą pačią dieną. Atsakydavau, jog trečio mes turėti negalime, nes apskaičiuodavau, kad nespėsime. Aš, kitaip nei daugelis žmonių, skaičiuoju kilometrus ir kitaip planuoju keliones, mažiausiai vieną valandą pasilieku atsargai, mat kelyje visko gali nutikti.

– Kokių nuotykių keliaudamas su atlikėjais negalite pamiršti iki šiol? Kaip atrodė tuometės jūsų kelionės?

– Turbūt įdomiausias nuotykis nutiko apie 2005-uosius, kai iš Alytuje vykusio koncerto naktį su „Mango“ merginomis skubėjome į kitą koncertą ir nuleido padangą.

Sustojome kažkur tarp miškų, buvo labai tamsu. Kadangi koncertams naudodavome šviečiančius lazerius, iš automobilio išlipusios merginos su koncertiniais drabužiais man šiais lazeriais švietė į automobilį, o aš keičiau ratą.

Kas tik važiavo pro šalį, pristabdę akylai stebėjo šį vaizdą. Tuo metu tai buvo komiška situacija, nes lazerių pjūviai – tolimi. Tai buvo tarsi šou tarp miškų.

– Ar dažnai yra tekę skubėti tvarkyti atlikėjų automobilių, kad jie spėtų į pasirodymus?

– Kartą davėme automobilį „Mazda 626“ „Mango“ ir „Junior“ grupėms, kurios kartu važiavo į kažkokį filmavimą. Man paskambino ir pranešė, kad dega automobilis. Pasiteiravau, kas konkrečiai nutiko, o tuomet išgirdau: „Dabar mes stovime kelyje atsitraukusios nuo automobilio, nes jis tuoj užsiliepsnos.“

Raminau merginas, kad greičiausiai užvirė vanduo ir sklinda garai iš po variklio dangčio.

Iki dabar prisimename šį anekdotinį nutikimą, kai merginos pasitraukė į šalį ir laukė, kol automobilis sprogs.

Dabar jau kitas vairuotojas vežioja į koncertus. Sugrįžus iš jų visi atlikėjai išvežiojami į namus, o asmeniniais automobiliais dainininkai į koncertus nevažiuoja. Tie laikai jau praeity.

– Ar skubant dažnai tekdavo susidurti su pareigūnais? Gal matydami, kas sėdi automobilyje, jie būdavo atlaidesni?

– Ne paslaptis, kad bent apie 2000-uosius, kai buvo populiarios kompaktinės plokštelės, jų pareigūnams buvo pridalinta nemažai. Kai sustabdydavo ir pamatydavo, kas sėdi automobilyje, greitai kalba pasisukdavo apie kompaktinę plokštelę ir autografus.

Beje, nemažai tekdavo susidurti ir su Latvijos pareigūnais. Porą metų kartu su „Amberlife“ dažniau koncertuodavome kaimyninėje šalyje nei Lietuvoje. Dvi vasaras beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavome į Rygą.

Smagu, kad pasitaikydavo draugiški pareigūnai, norintys su mumis nusifotografuoti, prašydavo kompaktinių plokštelių. Tais laikais ši „valiuta“ buvo tikrai labai populiari. Automobilio daiktadėžė, vadinama „bardačioku“, buvo gausiai prikrauta kompaktinių diskų. O dabar tam nėra būtinybės, mažai kas vežiojasi ar klausosi kompaktinių plokštelių.

– Pareigūnai taip pat prašydavo autografų?

– Taip. Kartą nutiko dar viena juokinga istorija. Maždaug 1998-aisiais išvažiavome iš koncerto Kelmėje ir staiga mus ėmė stabdyti pareigūnai, įsijungę švyturėlius. Sunerimau, kokią taisyklę galėjau pažeisti, pasitikrinau, ar automobilyje įjungtos šviesos. Prie automobilio priėję pareigūnai ištarė: „Kol dar neišvažiavote, galbūt gali „Junior“ grupės nariai pasirašyti? Tik neturime ant ko, tai gal galite ant techninio paso?“ Taip visi „Junior“ nariai padėjo parašus.

– Ar atlikėjai norėdavo iš honorarų įsigyti kuo naujesnius, įmantresnius automobilius?

– Kadangi dirbame su nemažai atlikėjų, galiu paminėti jų skirtumus. Vieniems automobilis būdavo išties svarbus, kai kurie buvo įsimylėję „Subaru“, BMW, „Toyota“, o kitiems mašina buvo visiškai nesvarbi.

Pavyzdžiui, „Mango“ merginos to visai nesureikšmino. Aš turiu savo mėgstamą markę, esu „Toyota“ gerbėjas, bet neskaičiuoju, kiek mašinose yra kilovatų ar arklio galių.

– Kokių automobilių esate turėjęs?

– Dabar vairuoju „Toyota Auris“. Esu važinėjęs „Ford S-Max“, „Opel Vivaro“, „Opel Omega“, „Mazda 626“, „Citroen C4“. Esu vairavęs nemažai skirtingų markių ir modelių automobilių, bet galiausiai suvokiau, kad verčiau pirkti automobilį iš salono, mat naudoti dažnai reikalauja daug investicijų – tai tikra vargo vakarienė. Pirkti automobilį iš salono gerokai ekonomiškiau.

Iš salono nusipirkęs pirmąjį automobilį „Ford S-Max“ supratau, kad man jis turi tarnauti 200 tūkstančių kilometrų, o toliau jo kelionė bent jau mano rankose baigėsi.

Taigi esu iš tų, kurie verčiau nusipirks prastesnės klasės automobilį, bet iš salono. Ir man nesvarbu, kokio jis galingumo, nes mano pasirinkimo kriterijai visai kiti.

– Pagal ką renkatės transporto priemonę? Gal jums svarbiausia – gera garso kokybė?

– Pirmoje vietoje tikrai ne garso aparatūra, nes tam turime specialią studiją. Dažniausiai automobilis būna kaip tik ta vieta, kurioje gali pasiklausyti prastesnės kokybės muzikos, ją visai kitaip įvertinti, nes studijoje girdi kiekvieną tembriuką, kiekvieną antrą balsą. O automobilyje nori girdėti taip, kaip girdės ir dauguma klausytojų.

Man svarbiausia, kad automobilis būtų talpus ir patogus, juk važiuojant su grupe norisi patogumo, kad tilptų visi rekvizitai. Kai dirbome su „Amberlife“, pirkome prailgintą „Opel Vivaro“, kuris buvo šiek tiek kietesnis, nei būna įprastai, mat buvo su krovinine pakaba. Tačiau į kitokį automobilį mums netilpdavo būgnai ir kiti muzikos instrumentai.

– Ar visuomet prieš paleisdami į eterį įrašytas dainas perklausote ir automobilyje?

– Perklausome. Būna ir taip, kad naujos dainos žodžius atlikėjai mokosi automobilyje pagal muzikinę fonogramą, taip repetuoja. Juk hitus ir vidury nakties atsikėlę galėtų padainuoti, o naują dainą reikia išmokti.

Kartais prieš paleisdami dainą į eterį diskutuojame, ar ko nors trūksta, ką galima pakeisti. Automobilyje daina kartais skamba ir 50 kartų. Kelione automobiliu norisi pasinaudoti maksimaliai.

– Kai kiekvieną savaitę nuriedėdavote tiek tūkstančių kilometrų, kas kelionės metu padėdavo prasklaidyti nuovargį? Gal garsiai klausydavotės muzikos?

– Muzika automobilyje skamba labai tyliai, nesu tas vairuotojas, kuris nuo miego vaduojasi muzika. Bet nuo senų laikų įgijau įprotį vairuodamas valgyti saldumynus. Degalinėse prisipirkdavau šokoladų ir juos valgydavau.

Nors mūsų atlikėjai į koncertus vyksta jau su kitu vairuotoju, iki šiol turiu įprotį valgyti saldumynus. Atsibudus naktį man norisi ko nors saldaus – suvalgau šokoladą.

– Kažin ką apie tokį jūsų įprotį pasakytų medikai?

– Neturiu dėl to jokių problemų. Net atlikau kraujo tyrimus, viskas buvo gerai, ir problemų dėl svorio neturiu. Galbūt dėl to, kad daug sportuoju.

– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė mūsų šalies kelių būklė? Ar važinėti tapo maloniau?

– Labai stipriai pasikeitė. Kelių kokybė Kaune buvo tragedija, bet dabar šiame mieste važinėti labai malonu. Daugybė sutvarkytų kelių net mažesniuose miestuose, tai nepalyginama su tuo, kas buvo anksčiau.

Pasiekta didelė pažanga. Pamenu, kaip vieną naktį Anykščiuose ar Biržuose buvome įlėkę į atidarytą šulinį.

Galiausiai viskas persikėlė į teismą, kol laimėjome bylą ir gavome kompensaciją.

Dabar tokių dalykų kelyje retai kada pasitaiko. Džiaugiuosi, kad ir vairavimo kokybė pasikeitusi į gera, – dažnai kiti vairuotojai įleidžia į eismo juostą, padėkoja, jei įleidžiu. Taip vairuoti kur kas maloniau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.