– Ar šiltuoju metų laiku visada važinėjate tik šia transporto priemone?
– Ne visada, bet dažniausiai, tai priklauso ir nuo oro. Nors, pamenu, buvo laikotarpis, kai neturėjau automobilio, tai važinėjau motoroleriu iki gruodžio vidurio, paskui sausį vėl ant jo atsisėdau.
Pasisekė, kad žiema nebuvo itin šalta. Žinoma, buvo vėsoka, bet pripranti. Svarbiausia – tinkama apranga. Nors kai vėsu, man užtenka merinosų vilnos megztuko, striukės nuo lietaus – ir pirmyn.
Artėjant žiemai vilkiu slidininko drabužius. Kartą šia tema kalbėjomės su draugais, kurie gyvena Amsterdame, tai ten visus metus važinėjama dviračiais, net į teatrus ar kitus renginius. Jie visi turi maišelius ar dėklus daiktams susidėti. Paryžiuje vidury snieguotos žiemos mačiau važiuojančius motorolerius, bet apranga buvo atitinkama – pašiltinimai ant kelių, ilgos šiltos pirštinės.
– Turbūt nėra motorolerio vairuotojo, kuris nebūtų nors kartą kritęs nuo jo.
– Man tai buvo atsitikę porą kartų ir, kaip sakoma, lygioje vietoje. Nors standartiniai motoroleriai nepasiekia didelio greičio, gera reakcija ir akylumas itin svarbu.
Reikia vengti žvyro – net mažoje žvyro duobelėje ratas gali įstrigti. Taip pat būtina stebėti, ar ant kelio nėra automobilio tepalų dėmės, nes galima lengvai paslysti. Ir būtina vengti kanalizacijos dangčių.
Mes, motorolerių vairuotojai, esame nepastebimi kelyje. Automobilio vairuotojai mūsų tiesiog nemato arba nekreipia dėmesio.
Atsimenu vieną savo eismo įvykį: važiavau žiedu ir pamačiau, kaip į mane palengva važiuoja automobilis.
Nors buvo mano pirmenybė, automobilio vairuotoja moteris manęs nepraleido – nustebusi pažiūrėjo man į akis ir nesuprato, ką jai daryti – praleisti ar ne. Nusprendė nepraleisti ir trenkėsi į mano motorolerį.
Jeigu būčiau važiavęs automobiliu, ji, žinoma, būtų mane praleidusi. Mes kelyje esame labai maži, todėl turime būti itin budrūs, nes automobilių vairuotojus erziname tarsi neaiškūs eismo dalyviai.
Yra ir motorolerio vairuotojų, kurie nesilaiko Kelių eismo taisyklių ir bando laviruoti tarp mašinų. Kita vertus, mūsų kelių infrastruktūra yra klaidi. Važiuoji ir staiga kelias tai praplatėja, tai susiaurėja arba važiuoji viena juosta ir staiga matai, kad jų jau dvi ar trys. Teko kalbėtis šia tema su policininku, tai jis įvardijo tai kaip mažas klaideles. Bet tų klaidelių mūsų keliuose labai daug.
– Kodėl nusprendėte įsigyti motorolerį?
– Man visada motoroleriai patiko kaip nepakeičiama transporto priemonė mieste, ypač Senamiestyje. Be to, ji ekonomiška.
Negalėčiau pasakyti, kiek pinigų išleidžiu degalams, nes tai labai pigu ir neskaičiuoji. Toliausiai buvau nuvažiavęs nuo Nemenčinės iki Vilniaus senamiesčio, už visos kelionės degalus sumokėjau šešis eurus, nes mano motorolerio variklis labai silpnas, todėl taupu važinėti.
Bet lankydamasis Tailande ir Vietname netekau amo, kai pamačiau, kaip vietos žmonės vairuoja ir ką jie vežasi ant motorolerių, – nuo šaldytuvų iki kiaulių ir vaikų.
Man ir pačiam kartą į vieną renginį teko vežtis didžiulį grilį. Buvo šiek tiek įtampos, bet viskas puikiai pavyko.
– Daug žinomų Lietuvos žmonių, kaip ir jūs, važinėja italų gamybos motoroleriu „Vespa“ (išvertus iš italų k. – „vapsva“), išsiskiriančiu aptakiomis formomis ir įvairiomis spalvomis. Tai kokybės ar mados ženklas? Juk jis labai brangus?
– Gal ir yra šiek tiek mados, bet jie nėra labai brangūs. Kokybė tikrai esminis dalykas, be to, dažniausiai žmonės perka naudotus. Nauji kainuoja brangiai – iki 12 tūkstančių eurų, bet jie to verti.
„Vespa“ motoroleriai aukštos kokybės, juos lengva valdyti, patvarus variklis, jie retai genda, lengva gauti reikiamų detalių, prireikus gali nuvežti į bet kokį autoservisą ir jį pataisys.
Vairuodamas „Vespa“ jautiesi saugus. Aš kaip tik bijočiau važiuoti kinų sukurtu motoroleriu, kuriam sugedus meistrai net nežinotų, ką daryti. Nuo vaikystės domiuosi motociklais. Mano senelis turėjo ne vieną, tad mes su broliu nuo mažumės jais važinėjomės, todėl net ir dabar galiu pats pataisyti smulkų gedimą.
– Lietuvoje vyksta kasmetinis „Vespa“ sezono atidarymas. Ar jūs dalyvaujate?
– Jau seniai jame buvau. Tai smagi bendruomenė, kuri kartais rengia išvykas. Yra sukurtas puslapis viename socialinių tinklų, kur žmonės dalinasi savo patirtimi. Ten tau visuomet patars, jeigu kils koks nors klausimas.
– Miestų gatvėse galima pastebėti daug naujų transporto priemonių, kurias net sunku įvardyti – kas tai per įrenginys?
– Elektrinius paspirtukus visi žinome, bet yra naujovių, kurias ne visada iš akies gali priskirti kokiai nors kategorijai. Gal kalbate apie į dviračius panašias transporto priemones plačiomis padangomis? Jie priskiriami elektriniams motoroleriams, bet, mano galva, yra labiau panašūs į elektra varomus dviračius.
Ateityje, manau, visos tokios transporto priemonės bus su elektriniais varikliais. Bet tai labai pavojinga, nes jos labai greitai startuoja iš vietos ir greitai lekia. Aš ne kartą mačiau, kaip paaugliai vožiasi nuo paspirtukų.
Atsirado dar vienas modelis motorolerių, kurie mažesni už standartinius, bet atrodo kaip motociklai. Pavadinčiau juos miniatiūriniais motocikliukais – paaugliai juos labai mėgsta, nes įsivaizduoja esantys rimti motociklininkai ir zuja po centrą nesilaikydami jokių taisyklių, susėdę po kelis ant vieno, pasiekdami didžiausią įmanomą greitį.
– Kokių taisyklių šių transporto priemonių vairuotojai turi laikytis, nes matau juos važiuojančius tiek automobilių keliais, tiek pėsčiųjų takais?
– Visoms transporto priemonėms taisyklės yra sureguliuotas, tačiau įstatyme yra landa. Pavyzdžiui, kartais, kai su motoroleriu atsiduriu automobilių spūstyje, nulipu nuo jo ir užkėlęs ant pėsčiųjų tako stumiuosi – įstatymas man nedraudžia pėstiesiems skirtoje vietoje stumtis neužvestą motorolerį.
Paskui vėl jį nusikeliu į automobilių trasą ir važiuoju toliau. Lygiai taip pat gudrauja automobilio vairuotojai, kurie, tarkime, sustoja Senamiestyje neleistinoje vietoje ir įjungia avarinį signalą – taip gali elgtis, jeigu tavo mašina sugedo.
Jie įstatymo nepažeidžia, bet mes puikiai suprantame, kad dažniausiai vairuotojai tai daro dėl kitų priežasčių.
– O kokia padėtis yra dėl motorolerių stovėjimo aikštelių? Kur jūs dažniausiai jį pasistatote ir ar galite statyti prie prekybos centro automobiliui skirtoje stovėjimo vietoje?
– Vėl grįžtame prie infrastruktūros, kuri kol kas nėra pritaikyta motoroleriams. Aš nežinau, kur man jį pasistatyti taip, kad netrukdyčiau kitiems, ypač Senamiestyje.
Už motorolerio stovėjimą mokėti nereikia, todėl esu matęs jų pristatytų bet kur. Nors pats vairuoju motorolerį, mane erzina, kai matau prie prekybos centro pastatytą automobilio stovėjimo vietoje.
Pats taip niekada nesielgiu, bet niekur nėra nurodyta, kur turėčiau jį pasistatyti. Todėl visada turi sukti galvą, kur jį priglausti neužimant daug vietos.
Dažniausiai renkuosi dviračiams stovėti skirtas vietas arba pastatau tarp gėlių klombų.
Labai norėtųsi, kad visi laikytumės įstatymų ir gerbtume vieni kitus, – visi laimėtume ir gyventi būtų saugiau.