Bliuzo karaliene tituluojama Arina Borunova (57 m.) prisipažino jaunystėje buvusi vairuotoja be stabdžių. Susilaukusi sūnaus Martyno moteris nurimo ir dabar save vadina pavyzdine vairuotoja.

Kaune gyvenanti ir daug laiko kelyje praleidžianti dainininkė per savo trisdešimties metų vairavimo patirtį išgyveno ir avarijų, ir komiškų situacijų.

Dainininkė važinėja ne tik savais automobiliais, bet sėda ir prie vyro mašinos vairo, o kai būna užsienyje, kur gyvena sūnus, pasiima jo transporto priemonę.

„Maniškė „Opel Zafira“ skirta ilgoms kelionėms į koncertus, kai reikia važiuoti su kolegomis ir susidėti instrumentus, o kiekvieną dieną renkuosi labai mergaitišką raudonos spalvos kabrioletą „Volkswagen Beetle“, kurį vadinu boružėle“, – sakė A.Borunova.

[[ge:lrytas:lrytas:44068021]]

– Ar pamenate, kada pirmą kartą atsisėdote prie vairo?

– Tai atsitiko dar vaikystėje, nes mano dėdė buvo vairavimo instruktorius, mane mažą sodindavo ant kelių ir man atrodydavo, kad pati vairuoju.

[[ge:lrytas:lrytas:43993840]][[ge:lrytas:lrytas:43934073]][[ge:lrytas:lrytas:44106751]]

Tiesą sakant, vairuoti išmokau pati, nes man labai patiko tai daryti.

Atsimenu, mano muzikinis kolektyvas sakė, jog man, menininkei, vargu ar pavyks išsilaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, o aš teorijos egzamino metu pirmoji išėjau iš klasės atsakiusi į visus klausimus.

Man patinka spręsti įvairius rebusus ir puikiai pavykdavo mokytis.

– Neabejoju, kad kelyje praleidžiate daug laiko.

– Tai tiesa. Ne tik koncertuoju, bet ir kitus darbus dirbu, reikia daug važinėti. Be to, mėgstu keliauti po pasaulį.

Būdama užsienyje kartais išsinuomoju automobilį, bet dažniausiai keliaujame savuoju.

Man automobilis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Jaunystėje mėgau vairuoti naktį, neturėjau jokių baimių: smagu, kai keliai tušti, nesvarbu, kada grįžti namo – vidury nakties ar paryčiais.

Dabar nebepatinka vairuoti tamsiuoju paros metu, nes bijau į kelią galinčių įbėgti gyvūnų, pastebėjau, kad daug kur miškingose vietovėse nėra aptvarų.

– Kokia jūsų, daug laiko prie vairo praleidžiančio žmogaus, nuomonė apie mūsų šalies kelių būklę, vairuotojų kultūrą?

– Keliai tikrai prasti, o dėl vairuotojų kultūros niekada nevairuoju pirmadieniais, nes po savaitgalio būna labai daug išprotėjusių vairuotojų. Pastaruoju metu vairuotojų kultūra gal ir pagerėjusi, bet aš vis tiek stengiuosi laikytis nemažo atstumo nuo prieš mane važiuojančio automobilio, tarkim, jeigu mane praleidžia į automobilių srautą, visuomet padėkoju ir visada praleidžiu kitą automobilį, bandantį įvažiuoti į mašinų spūstį.

Pastaruoju metu vis mažiau pasitaiko įžūlių vairuotojų, aišku, išskyrus pirmadienius. Žinoma, su jaunimu yra bėdų, nes labai laksto, pagalvoju, gal jie vairuotojo pažymėjimą nusipirko ar neseniai jį įgijo, nes keliuose elgiasi įžūliai.

Jeigu kas nors išsidirbinėja, pastebiu, kad būtent jaunimo pamėgtos BMW markės automobilių vairuotojai.

– Kaip jūsų požiūris į vairavimą pasikeitė per trisdešimt metų?

– Oi, anksčiau, kai buvau jauna, lakstydavau be baimės, bet gimus sūnui nurimau. Atsirado atsakomybės jausmas, dabar esu labai kultūringa vairuotoja.

Vienas mano draugų yra pasakęs gerą frazę: geriau 20 minučių vėliau nei 20 metų anksčiau. Suprask, geriau 20 minučių pavėluoti vairuojant negu mirti keliasdešimt metų anksčiau. Reikia saugotis ir saugoti aplinkinius.

– Ar pavadintumėte save temperamentinga vairuotoja, jei matote kelyje kelių erelį, bandantį užkirsti jums kelią?

– Tai maloniausias dalykas! Žinoma, nesakysiu, kokiais žodžiais išreiškiu emocijas tuo metu, bet tikrai nelaikau savyje. Yra žmonių, kurie kalba su televizoriumi, ir yra žmonių, kurie kalba vairuodami automobilį, tai aš esu viena jų.

– Kaip manote, ar mūsų šalyje dar gajus posakis „boba prie vairo“?

– Žinoma, gajus. Aš pati taip sakau. Kai matau stovėjimo aikštelėje vairuotoją, bandantį vargais negalais pasistatyti automobilį, iš karto žinau, kad prie vairo moteris. „Bobomis“ vadinu tas vairuotojas, kurios nieko kelyje nemato, tik save, nepraleidžia pėsčiųjų per perėją, visada susiraukusios ir piktos.

Ar man teko susidurti kelyje su agresyviais vyrais? Taip. Mano pirmoji mašina buvo „Moskvič“, ją vadinau kelių lakštingala arba pabaisa.

Kartą važiuojant su grupės muzikantais mus pasivijo kieti vyrukai su visureigiu ir pradėjo stumti į šalikelę.

Tuomet pasivijusi juos per langą parodžiau tam tikrą pirštą, bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai: man reikėjo nusukti į kitą kelią, o jie nuvažiavo toliau.

Tai buvo seniai ir vienintelį kartą.

– O linksmų nutikimų patyrėte?

– Turiu vieną įprotį, kuris tikrai negeras, – visada važiuoju iki paskutinio benzino lašo. Nors degalų lemputė mirksi, signalizuoja, kad laikas pripildyti baką, man vis norisi pažiūrėti, kiek dar galiu nuvažiuoti. Ir kartą grįžtant iš koncerto Klaipėdoje greitkelyje baigėsi degalai, o lauke – baisi audra su vėju ir kruša.

[[ge:lrytas:lrytas:44018066]]

Staiga pamačiau šalia sustojusią mažą mašinytę, iš jos išlipo žemas žmogutis, apsirengęs šiltais rūbais. Pasirodo, tai buvo kažkurios parapijos kunigėlis, jis maloniai pasiūlė pagalbą ir nutempė mane iki artimiausios degalinės. Paskui parašiau jam padėką socialiniame tinkle.

– Ar po to karto pavyko nors kiek sutramdyti šį blogą įprotį?

– Aišku, kad ne, dar ne kartą dėl to mašina buvo sustojusi. Tuomet pripumpuoju paskutinius degalų likučius ir skubiai važiuoju iki degalinės. Mano šeima mane už tai bara, bet aš nelabai kreipiu dėmesį.

Kelyje esu patyrusi įvairių atsitikimų, stengiuosi padėti kitiems, kiek galiu.

Esu išgelbėjusi mažą šuniuką. Buvome draugų sodyboje ir nutarėme pasivažinėti po apylinkes, kur pamatėme laukuose pasiklydusį mažą veislinį šunytį, o kaip tik buvo užėjusi audra su lietumi. Mes jį parsivežėme į sodybą ir parašėme skelbimą socialiniame tinkle. Iš karto atsirado moteris, kurį prižiūrėjo tą šunį, kol jo šeimininkė buvo išvykusi.

Įsivaizduokite, koks stresas buvo tai prižiūrėtojai, kai suprato, kad šuo pabėgo, o šeimininkė tuoj turi grįžti.

– Ką dar įsimintino esate patyrusi kelyje?

– Atmintyje išliko mano matyta avarija. Greitkelyje mane aplenkė nežmonišku greičiu skriejantis automobilis. Iškart paskambinau policijai ir pranešiau apie tą mašiną, bet pavažiavusi kelis kilometrus pamačiau ją apvirtusią pakelėje.

Ar mane yra stabdžiusi policija? Taip, jaunystėje už greičio viršijimą. Dabar, kaip minėjau, esu pavyzdinga kelių eismo dalyvė. Labai seniai, gal prieš dvidešimt metų, dalyvavau Rygoje surengtame ralyje su kliūtimis.

Vienas garsus Lietuvos lenktynininkas pakvietė jame dalyvauti dešimt žymių Lietuvos žmonių. To ralio esmė buvo, kad važiuojant tam tikrose trasos atkarpose keičiasi oro sąlygos: vienoje pradeda lyti, kitoje – snigti, trečia būna slidi. Pirmąją vietą užėmė dainininkė Atlanta, Elena Puidokaitė, o aš buvau trečia. Nors prabėgo labai daug laiko, ta patirtis man padeda kelyje ir dabar.

[[ge:lrytas:lrytas:44018055]]

– Ką manote apie elektromobilius?

– Man jie – kaip kompiuteris, aš jų dar nesuprantu. Gal kada nors ir įvaldysiu tokias mašinas, bet dabar tikrai ne. Aš nelabai draugauju su kompiuteriais, todėl man jos – dar neatrastas pasaulis.

Kartą teko sėdėti keleivio vietoje, nieko ypatingo. Iš tiesų elektromobiliai mane šiek tiek nervina: jie taip tyliai važiuoja, tu jų negirdi – atsisuki, o jis jau šalia tavęs.

– Jeigu galėtumėte įsigyti bet kokį automobilį, koks tai būtų?

– „Ford Mustang“. Jis man patinka nuo jaunystės ir spalva turėtų būti kokia nors mergaitiška – raudona, salotinė arba melsvos jūros.

Greitį mėgusi bliuzo žvaigždė kelyje aprimo: „Geriau 20 minučių vėliau nei 20 metų anksčiau“ (1)