„Tai ne nacių atributai, o vertingi baltų kultūros paveldo simboliai“ – teisme poelgį teisino atsakovams į pagalbą atskubėjęs vilnietis, praeityje išgarsėjęs puikiu įstatymų raidės išmanymu ir sėkmingais ginčais su teisėsaugos atstovais.
Atrodo, kad jo retorika buvo sėkminga ir šį kartą, tad išeina, kad nešamais plakatais pasipiktinę visuomenės atstovai stokojo Lietuvos istorijos išmanymo bei teisinių žinių, o taip pat ir policijos darbuotojai pasitaikė nekompetentingi, be pagrindo prikibo, surašė viešosios tvarkos pažeidimo protokolą ir tik sugaišino jaunuolius, o taip pat švaistė valstybės lėšas teismo procesui...
Toks įspūdis išties susidaro perskaičius lakoniškus pranešimus apie šios bylos nutartį Lietuvos spaudoje. Tuo tarpu Vakarų ir Rytų žiniasklaida šį atvejį analizuoja platesniame kontekste, taigi giliau ir atsakingiau. Lietuva yra Europos Sąjungos ir pasaulio dalis, ir jos teisėsauga negali nepaisyti daugelyje pasaulio šalių įstatymais draudžiamų simbolių prasmės. Nebūdamas bylos svarstymo liudininku, remiuosi tik žiniasklaidos pranešimais ir man sunku patikėti, kad Klaipėdos apylinkės teismas sprendė, ar svastika yra nacių simbolis, ar baltų kultūros paveldo simbolis. Ar teismas neperžengė savo kompetencijos ribų? Juk žymiai aukštesnės nacionalinės ir tarptautinės instancijos įtraukė svastiką, kaip vieną svarbiausių nusikalstamo nacių režimo simbolių, į draudžiamų ženklų sąrašą. O šiuo atveju niekam nekyla abejonių, kad viešoje eisenoje atsakovų neštuose plakatuose buvo svastikos, beje kiekvieno plakato centre buvo svastika, tai akivaizdu kiekvienam žmogui vos pažvelgus į nuotraukas.
Mano supratimu, Lietuvos, Europos visuomenei, taip pat tarptautinei žydų bendruomenei būtų buvęs suprantamesnis teismo išaiškinimas, kad svastika yra uždraustas nacių atributas IR senas indoeuropiečių simbolis, besisukančio kryžiaus ar Saulės dievybės ženklas, senovėje naudotas ir baltų genčių. Ši aplinkybė galėjo būti panaudota kaip lengvinanti, kitaip sakant, teismas galėjo pasielgti atlaidžiai, tolerantiškai. Teismo tolerancija reiškia tai, kad teismas įžvelgia teisės aktų pažeidimą ir nustato už tam tikras veikas atsakingus asmenis, tačiau, galėdamas remtis vienais ar kitais teisės aktais, atsižvelgdamas į lengvinančias aplinkybes, pasirenka nebausti, nors galėtų ir nubausti.
Ar šiuo atveju buvo kokių nors lengvinančių aplinkybių? Galbūt atsakovai yra pagonys ir svastikos ženklas jiems yra šventas? O gal jie priklauso Hindu religijos išpažinėjų bendruomenei, ir svastikos yra įprastas jų aplinkos dekoro elementas? Būdami pagonys, jei galėjo vilkėti senovine apranga, neštis ir kitų baltų gentims svarbių simbolių, tarkim kosminio medžio, ąžuolo, Perkūno ar žalčio... Bet jie nešėsi išskirtinai tik svastikas! Ir atėjo jomis nešini ne į kokias pagoniškas Rasas ar Jonines (sena Saulės garbei skirta šventė), bet į politinio pobūdžio tautos šventę, kada viešai demonstruojamų simbolių politinis pobūdis tampa ypatingai aštrus. Tai įžeidžia ir šokiruoja visus, o ypač nuo nacių nusikaltimų nukentėjusius ir su nacizmu kovojusius asmenis.
Išreiškiu pagarbą policijos darbuotojams, kurie šiuo atveju įžvelgė teisės pažeidimą, ir nusivylimą teismu, kuris pažeidimo neįžvelgė.
Ar Lietuvoje atgimsta nacizmas?
„Ar pas jus toks populiarus nacizmas? „Ar Lietuvos žmonės, toleruodami nacizmą, supranta, kad užsitraukę pasaulio tautų nepasitikėjimą jie neteks investicijų, sužlugdys nacionalinio sporto vystymąsi, atstums meno ir kultūros žmones?“ „Iš viso, kas ten jūsų šalyje vyksta? Kaip įmanoma, kad Europos Sąjungai priklausančios šalies teismas išteisina nacizmą propaguojančius asmenis?“ – šiuos ir dar daug panašių klausimų man pateikė kolegos iš užsienio šalių universitetų ir visuomeninių organizacijų.
Štai Prof.D.Stevick (Pietų Karolinos universitetas, JAV), remdamasis Vakarų žiniasklaidoje pasirodžiusiais pranešimais apie nacionalizmo ir nacizmo recidyvus Lietuvoje, išreiškė ne tik susirūpinimą, bet ir solidarumą su Lietuvos visuomene: „Mūsų valstija yra panašaus dydžio kaip Lietuva. Pietų Karolinoje gyvena apie keturis milijonus gyventojų, kaip ir jūsų valstybė, mūsų valstija taip pat priklauso daug didesniam politiniam dariniui. Pas mus labai graži gamta ir gyvena nuostabūs žmonės. Mus sieja ir tai, kad Pietų Karolina taip pat kovoja su praeities simboliais...“ Pietų Karolinos vėliava su palme, garbingai plevėsuojanti priešais Kapitolijaus rūmus, yra ne tik valstijos oficialus simbolis, bet ...ir Konfederacijos, atkakliai gynusios vergiją bei segregaciją, simbolis. Verta paminėti, kad prieš 150 metų kaip tik šioje valstijoje ir prasidėjo JAV pilietinis karas, o ir vėliau pasikartodavo rasinės neapykantos grupių išpuoliai bei diskriminacijos faktai.
Todėl visuomenė skatinama suvokti, kad nepaisant to, jog Pietų Karolinos vėliava su oficialia simbolika tebėra brangi už ją kovojusių žmonių palikuonims ir pati vėliava yra teisėta, dar didesnei visuomenės daliai jos simbolika reiškia pažeminimo ir nežmoniškumo šimtmečius. Atitinkamai lietuviai gali teigti, kad vartodami svastikos ženklą jie nenori nieko įžeisti ar nuskriausti... tai esąs tik simbolis, tik istorinio paveldo dalis. Tačiau ar iškeldami kūjį su pjautuvu taip pat įrodinėtume, kad tai „tik“ mūsų paveldo dalis? Simboliai turi savitą gyvenimą, ir nei žmonės, nei teismai nėra pajėgūs sukontroliuoti ar greitu nutarimu pakeisti simbolių įsišaknijusių prasmių (o kartu ir jų nešamų jausmų bei idėjų).
Todėl pateisindami svastikų viešą demonstravimą, net jei tikėsime savo moraliniu nekaltumu ir teismų sprendimų pagrįstumu, garantuotai užsitrauksime tarptautinės bendruomenės įtarumą ir priešiškumą. Tą jau ir jaučiame iš rytų, ir iš vakarų, ir iš pietų. Todėl vertėtų pasimokyti iš svetimų klaidų ir išvengti pasekmių, kokių, amerikiečių analitikų teigimu, neatsisakiusi dviprasmiškos vėliavos simbolikos, per praėjusį šimtmetį patyrė Pietų Karolinos valstija, sulaukusi daugelio konferencijų, sporto ir kitų renginių boikotų, kurie valstijai atnešė dešimčių milijonų dolerių ir realių darbo vietų netektis.
Tautos paveldas yra ne tik praeitis, bet ir ateitis. Kas mes esame nulemia ne tik istorijos žinios ir archeologija, bet ypatingai tai, ką mes pasirenkame. Projekcinis tautos identitetas, kitaip sakant, sąmoningas pasirinkimas kuo norime būti ateityje, yra dar svarbiau nei didžiavimasis senove ir jos prieštaringais ženklais.
Lietuvių tauta buvo pakankamai stipri išgyventi, atsilaikyti prieš du baisiausius žmonijos istorijoje politinius režimus ir du pasaulinius karus. Visų tautų istorija turi tamsių puslapių, taip pat ir nedidelis procentas mūsų tautiečių sunkiomis aplinkybėmis palūžo, elgėsi kaip kriminaliniai nusikaltėliai, dalyvavo masinėse žudynėse.
Negalime to neigti ar ignoruoti! Juk didžioji dalis mūsų tautiečių per didžiausius pavojus išsaugojo žmoniškumą ir kaip galėdami gelbėjo žūstančius. Šiandien, pateisindami svastikos ar dar kokių nors kitų kontraversiškų simbolių naudojimą, žengtume žingsnį atgal ir pakenktume ne tik sau, bet ir ateities lietuvių kartoms.