Žinoma, pompastiškumo čia ir negalėjo būti, nes džiaugtis nėra ko: pagal PISA 2009 m. vertinimus Lietuvos paauglių gebėjimai yra žemiau vidurkio - skaitymo gebėjimai įvertinti 468 taškais, kai vidurkis siekia 493, matematinio raštingumo - 447 (vidurkis - 496), gamtamokslinio raštingumo - 491 (vidurkis - 501). Iš tikrųjų, švietimo ministras pristatydamas rezultatus, kurie bet kam gali sukelti šoką, turėjo skelbti visuotinį aliarmą, nes žemo lygio skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžiai gali turėti gilią įtaką žmogaus gyvenimo galimybėms jų ekonominės, socialinės ir emocinės gerovės prasme. Be abejo, tai turės ilgalaikių pasekmių ir visos mūsų šalies ekonominiam, socialiniam bei politiniam gyvenimui ir plėtrai.
Kodėl visose srityse pirmauja Šanchajus (Kinija), pagal skaitymo gebėjimus įvertintas 556, matematinio raštingumo srityje - 600, gamtamokslinio - 575 taškais? Kodėl Šanchajaus ekonomika auga apie 10 proc. per metus, o Lietuvos vos 1 procentu? Ar pagrindinio ugdymo pasiekimai ir ekonomikos augimas susiję tarpusavyje dalykai? Drįstu teigti, kad taip, o žiniomis grįstoje ekonomikoje šis ryšys tampa vis tampresnis. Pavyzdžiui, geriausius skaitymo gebėjimų pasiekimus turinčių paauglių skaičius akivaizdžiai padidėjo Japonijoje, Korėjoje bei Honkonge (Kinija). Japonijoje jų dalis išaugo nuo beveik 10 proc. iki kiek daugiau nei 13 proc., o Korėjoje padidėjo daugiau kaip 7 proc. nuo mažiau kaip 6 proc. iki beveik 13 proc. ir tai buvo didžiausias pastebėtas pokytis tarp dalyvaujančių šalių. Ar galima šių šalių ekonomikas palyginti su Lietuvos? Kita vertus, labiausiai pastebimas negatyvus pokytis buvo Airijoje, kur geriausius gebėjimus demonstruojančių dalis sumažėjo nuo 14 proc. iki 7 proc., t.y. tapo mažesnis už EBPO vidurkį. Airijos ekonomika irgi smunka. Ar tai gali būti tik sutapimai?
Lietuvoje jau įprasta, kad daug jaunų žmonių mokyklas baigia įvertinimais, kurie yra žemesni už vidutinius. Remiantis PISA rezultatais, galime daryti išvadas, jog kai kuriems iš jų taip pat trūksta rašymo ir skaičiavimo įgūdžių, kurie yra būtini sėkmingai integracijai į darbo rinką ir visuomenę. Vėliau šie žmonės susiduria su aukštu neįdarbinimo lygiu ir socialine atskirtimi, o valstybė turi jais rūpintis, investuoti į juos, tokie žmonės tampa našta šalies biudžetui, jų asocialus gyvenimas turi negatavų poveikį visuomenės gerovei, o visų pirma įtakoja jų vaikų padėtį – jie patiria skurdą ir socialinę atskirtį, prasčiau mokosi ir taip atsiranda ydingas uždaras ratas, galintis lemtingai įtakoti šalies ekonominės raidos, socialinio progreso ir aplinkos stabilumo pusiausvyrą.
Todėl švietimo ministras, jei jam rūpi Lietuvos ateitis, turi pažvelgti į privalomąjį pagrindinį mokymą kaip į vietą, kurioje nedelsiant turi būti identifikuotos švietimo atsilikimo priežastys, nes būtent tai yra vienas svarbiausių šalies ekonominio, politinio ir socialinio nestabilumo veiksnių. Manau, jog Šanchajuje, vienoje kylančios ekonominės galybės šalyje politikai tai jau seniai suvokė, todėl jų švietimo ministrui nereikia „kuklintis“ prieš visą pasaulį.
Verta pažymėti, jog PISA tyrimų rezultatai yra labai patikimi. Politikos formuotojai visame pasaulyje naudoja PISA rezultatus tam, kad įvertinti savo šalių paauglių žinias ir įgūdžius, palyginti juos su kitomis šalimis. Vyksta plačios diskusijos, rezultatų aptarimai – šito mes pasigendame Lietuvoje. PISA taip pat naudojamas, kaip švietimo pažangos matuoklis, leidžiantis politikams įvertinti, kokiu mastu vyksta pokyčiai šalyje. Vis daugiau šalių naudoja PISA rezultatus tam, kad apibrėžti politikos tikslus ir inicijuoti mokslinius tyrimus, skirtus nustatyti politikos svertus ir reformos trajektoriją švietimui gerinti.
2009 metais atliktame tyrime dalyvavo 74 pasaulio šalys. Latvijos mokinių pasiekimai, beje, yra šiek tiek aukštesni už Lietuvos, bet ir jiems dar toli iki Šanchajaus.
Autorė yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė.