Prisiminkime, kad neseniai tas pats komitetas apsisprendė toliau svarstyti konservatyvesnį įstatymo projektą, saugantį žmogaus gyvybę nuo jos pradėjimo. Tačiau, užsidarius komiteto posėdžių salės durims, sprendimai kažkodėl pakito.
Man asmeniškai dėl to kilo klausimas – ar šitiek kažkas paspaudė Seimo narius, kad už uždarų durų teko pakeisti sprendimą? Gal kaip tik toks slaptumas ir parodo tam tikrų visuomenės grupių spaudimo rezultatus? Paliksiu tai spręsti jums.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektų atsiradimo istoriją bei šių dienų politines aktualijas (parengta pagal mėnraštyje šeimai „Artuma“ 2010 m. gruodžio mėn. publikuotą mano straipsnį „Dirbtinis apvaisinimas: du požiūriai – du įstatymų projektai“).
Yra daug šeimų, kurios nori, bet negali susilaukti vaikų ir kurioms nepadeda jokie gydymo metodai. Nevaisingumo problemą žmonės sprendžia skirtingai: kai kurios šeimos pasirenka įvaikinimą, kitos save realizuoja intensyviai dalyvaudamos visuomeninėje ar profesinėje veikloje. Dar kitos ieško būdų susilaukti savo vaikų, ir dalis jų susilaukia natūraliai, kai išsprendžia šeimos ar asmenines psichologines arba sveikatos problemas.
Tačiau yra ir tokių, kurioms reikia medicininės pagalbos, tad valstybė negali likti joms abejinga. Nevaisingumo priežastys įvairios, jų sprendimas nelengvas, nes apima ne tik sudėtingus medicininės technikos, bet ir etinius, moralinius, sveikatos apsaugos ir teisinius klausimus.
Seime 2010 m. rugsėjo–spalio mėn. buvo įregistruoti dviejų įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, buvęs sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą. Seimo nariai Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Kodėl du?
Verta pastebėti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje egzistuoja du požiūriai į dirbtinį apvaisinimą, jo techniką ir embrionų apsaugą. Liberalaus požiūrio atstovai dirbtinį apvaisinimą vertina laisvai, leidžia (o gal siekia?) daugiau manipuliacijų su embrionais. Negana to, šioms procedūroms jie reikalauja skirti pinigų iš valstybės biudžeto, nors nepakanka lėšų net tiems, kurių gyvybei pavojus gresia šiuo metu.
Alternatyviame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte gyvybės apsaugai dėmesio skiriama daugiau, pripažįstama, kad embrioną žmogumi reikia traktuoti nuo jo pradėjimo akimirkos. Požiūrių skirtumai dar labiau atsiskleidžia sugretinant kai kurias įstatymų projektų nuostatas.
1. A.Čapliko projekte dirbtinis apvaisinimas vadinamas „nevaisingumo gydymu“. Bet juk po dirbtinio apvaisinimo procedūros žmogus ir toliau lieka nevaisingas. Alternatyvaus projekto požiūris atrodo logiškesnis, nes jame dirbtiniu apvaisinimu laikomos medicinos technologijos, skirtos apvaisinti moterį, kai vienas arba abu partneriai yra nevaisingi ir to negalima išgydyti jokiais gydymo būdais.
2. Tiek liberaliajame, tiek alternatyviajame projekte žmogaus embrionas apibūdinamas panašiai. Tik pastarajame projekte ryškiau matyti, kad embrionas vadinamas žmogumi, esančiu tam tikroje vystymosi stadijoje. O liberaliojo projekto siūlymuose su embrionais numatoma elgtis lyg su biologine medžiaga, kurią galima laisvai gaminti ir naikinti.
3. Įstatymų projektuose į embrionų apsaugą žiūrima skirtingai. Liberaliajame projekte sukuriamų embrionų skaičius nėra ribojamas, o „atliekamus“ siūloma užšaldžius laikyti iki 5 metų, po kurių arba net ir anksčiau, pasikeitus tėvų ketinimams, sunaikinti kaip biologinę medžiagą.
Tačiau yra žinoma, kad užšaldžius embrionus pusė jų žūsta atšildant, likę sunkiau implantuojami, padidėja persileidimo tikimybė.
D.Mikutienės ir V.Gapšio projekte leidžiama sukurti tik tiek embrionų, kiek vienu metu jų būtų perkeliama į moters organizmą. Tokiu būdu nebėra perteklinių embrionų ir nebekyla jų šaldymo, laikymo ir naikinimo klausimų. Šiame projekte, beje, siūloma alternatyva embrionų šaldymui – moters lytinių ląstelių šaldymas (iki apvaisinimo – iki žmogaus).
4. A.Čapliko projekte yra numatyta lytinių ląstelių donorystė. Apvaisinimui gali būti naudojamos anoniminio donoro ląstelės, o tai pažeistų prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Kitame projekte tai nenumatyta.
Sugretindami požiūrius ir įstatymų projektus pamatėme konkrečius pavojus žmogaus gyvybei. Todėl pasvarstykime apie platesnį kontekstą, kuriame kyla daug klausimų.
Stebėdami pasaulinę patirtį galime pamatyti, kad liberalųjį požiūrį atitinkančius teisės aktus labai aktyviai palaiko tos organizacijos ir partijos, kurios remia homoseksualų santuokų įteisinimą ir įsivaikinimo teisę jiems, dalyvauja santuokos vertės visuomenėje silpninimo ir panašiose veiklose.
Ne veltui tokį požiūrį remiantys Seimo nariai yra dar prieš kelerius metus teikę siūlymų leisti ne santuokoje ir net ne partnerystėje gyvenančių moterų apvaisinimą, o to intensyviai siekia seksualinių mažumų atstovai.
Taip pat verta pastebėti, kad A.Čapliko projekte nenumatyta dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikėjų kontrolės sistema ir principai, neapibrėžiami dirbtinio apvaisinimo būdai, todėl atveriamas kelias taikyti neetiškas procedūras. Netyčia? Prisiminkime, kad yra valstybių, importuojančių embrionus ar lytines ląsteles tiek dirbtiniam apvaisinimui, tiek ir moksliniams eksperimentams.
Šiuos klausimus atsakyti paliksiu patiems skaitytojams. Raginu jus būti aktyvesnius, atidesnius ir siūlau pasidomėti, kas vyksta gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo srityse.
Kiekvienas įstatymo projektas, kol yra priimamas Seime, pereina tam tikrą nustatytą kelią. Abu nagrinėjami įstatymų projektai 2010 m. spalį Seime jau buvo aptarti. Tuo metu Seimo nariai nusprendė toliau svarstyti ne vieną iš nagrinėjamų projektų, o abu.
Vėliau buvo kreiptasi į Vyriausybę. Ten taip pat susikirto skirtingos ideologijos – ministerijos, priklausomai nuo jų vadovų priklausymo atitinkamoms partijoms, teikė skirtingus Vyriausybės nutarimų projektus ir nuomones (tai vyko 2011 m. pirmąjį ketvirtį).
Rezultatas – Vyriausybės nutarimas, neatspindintis jokios esminės nuomonės. Į visa tai reagavo nevyriausybinės organizacijos, teikdamos savo nuomonę, palaikydamos vieną ar kitą projektą. Gaila, bet įvairių nevyriausybinių organizacijų bei interesų grupių dalyvavimas viešuose debatuose panašėjo labiau į purvo pilstymą, nei į pagarbius argumentuotus debatus, ir tai vyksta iki šiol.
Ką turime šiandien? Greičiausiai – įstatymo projektą, parengtą aritmetiniu principu (sudėti du ir padalinti per pusę), o ne vertybiniu ar loginiu principu. Kurie principai nugalės – parodys svarstymai ir balsavimai Seimo plenarinių posėdžių salėje. Greitai pamatysime ir tai, kokias tikrąsias vertybes mes, rinkėjai, išrinkome praėjusiuose rinkimuose.