Vienai iš tokių šiuolaikinių madų priskirčiau vis populiarėjančią idėją nesiskiepyti, o dar blogiau – neskiepyti savo vaikų. Šios mados šalininkai grasina vaikų hiperaktyvumu, nualinta imunine sistema, alergijomis, o kad maža nepasirodytų – ir autizmu.
Kažkur radau netgi absurdišką argumentą, esą „tradicinės“ vaikiškos ligos raudonukė, vėjaraupiai ir tymai padeda greičiau pasveikti nuo psichologinių sutrikimų, pavyzdžiui, šlapinimosi į lovą. Netikintiems – dar vienas mistiškas teiginys, esą šie „ligos lūžiai“ reikšmingi harmoningam vaiko sielos ir visos šeimos vystymuisi. Ką čia bepridursi?
Dar vienas skiepų priešininkų argumentas – kad vakcinos vaiko imuninę sistemą veikia kitaip nei natūralios ligos. Savaime suprantama, kad kitaip. Juk vakcinose esantys virusai – susilpninti. Todėl norint, kad susidarytų imunitetas, daugelį vakcinų tenka įbesti po kelis kartus.
Jei vaikai natūraliai sirgtų visomis galimomis infekcinėmis ligomis, jie imunitetą, be abejo, įgytų persirgę tik vieną kartą. Vienintelė bėda ta, kad didžioji dalis jų paprasčiausiai neišgyventų ir gyventojų skaičius vėl natūraliai susireguliuotų, kaip viduramžiais.
Net rimtuose lietuviškuose portaluose vis aptinku rimtu tonu suregztų straipsnių, kuriuose tėvai raginami susimąstyti ir savarankiškai apsispręsti, ar verta skiepyti savo vaikus. Susidaro įspūdis, kad dabar tiesiog madinga skiepus prilyginti maiste esantiems konservantams – jei nori gyventi sveikai, pats augink pomidorą ant palangės ir pamiršk skiepus, nors tokios nuomonės neįmanoma paremti nei specialistų išvadomis, nei kokių nors tyrimų rezultatais.
Užtat informacijos apie vaikus, sunkiai susirgusius infekcinėmis ligomis, praktiškai nerasi. Ir nenuostabu – turbūt tėvams nėra didelio noro girtis visai Lietuvai, ką teko iškentėti dėl paprasčiausio užsispyrimo neskiepyti savo atžalų. Kita vertus, ir tų susirgimų, pavyzdžiui, tuberkulioze, difterija ir kitomis skiepais valdomomis ligomis, jau yra tiek sumažėję, kad Lietuvoje mažai kas betiki, jog jos egzistuoja.
Vis dėlto infekcinės ligos niekur nedingo. Lietuva dar pamena difterijos protrūkį 1997-aisiais. Užkrečiamųjų ligų centras birželį davė signalą apie grėsmingą vėjaraupių plitimą. Pagausėjus erkių populiacijai didėja sergamumas erkiniu encefalitu. Vasara Ukrainoje prasideda choleros protrūkiu.
Iš Londono pasiekė žinios apie tuberkuliozės susirgimų skaičiaus didėjimą – tiesiogiai susijusį su tuo, kad prieš 2005 m. buvo nuspręsta atsisakyti masinės BCŽ vakcinacijos, nes susirgimų šia liga praktiškai nebepasitaikydavo.
Tačiau tik atsisakė, ir vos per ketverius metus sergančių žmonių skaičius išaugo 5,5 proc. ir peržengė pavojaus visuomenei ribą – 40 susirgusių žmonių 100 tūkst. gyventojų. Taigi šiuo metu Londono pediatrai ėmėsi asmeninės atsakomybės ir vėl skiepija kūdikius BCŽ vakcina.
Ir šis dėsningumas beveik visada pasikartoja – kai tik paskiepijama mažiau gyventojų, sergamumas neišvengiamai padidėja. Tai – tik laiko klausimas. Todėl pasakymą, esą skiepai nepadėjo išnaikinti masinių epidemijų, pats gyvenimas paneigia labai greitai.
Be to, lietuviams pagaliau galint keliauti po visą pasaulį mūsų vaikai patenka ir į tokias šalis, kur vežti nepaskiepytą vaiką – tiesiog pragaištinga. Aš nekalbu vien apie egzotiškas ligas, pavyzdžiui, geltonąjį drugį kur nors Tolimuosiuose Rytuose. Jei nuo elementarios kiaulytės nepaskiepytas vaikas nuvyks į šalį, kurioje toks sergamumas nepalyginti didesnis negu Lietuvoje, apgaulingai tėvų saugumo iliuzijai – galas.
Apie skiepus diskutuojama ir Didžiojoje Britanijoje. Tik šiek tiek kitokiu aspektu. Ten daugiau aistrų kelia ne klausimas – skiepyti ar ne, o kuriuos dar skiepus valstybė turėtų kompensuoti?
O mūsų valstybė, kuriai labiausiai turėtų rūpėti savų piliečių sveikata, tyli. Tiek to, mes nereikalaujame, kad iš pokrizinio biudžeto visiems vaikams būtų apmokėti skiepai nuo rotaviruso ar erkinio encefalito. Tačiau gal bent jau galėtų paraginti gyventojus užsukti ir nemokamai pasiskiepyti nuo stabligės ir difterijos – juk šie skiepai būtini kas dešimt metų.
O ar daug šalies piliečių apie tai žino? Ar neskatinant gyventojų skiepytis siekiama sutaupyti? Bet juk vakcinų nuperkama atsižvelgiant į gyventojų skaičių, tad jei dalis jų liks nepanaudotos, atgal gamintojui nebeparduosi.
Daugiau versijų, kodėl Sveikatos apsaugos ministerija išlieka visiškai abejinga Lietuvos piliečių skiepijimo klausimu, nesugalvoju.
Kodėl tyli gydytojai, atsakyti daug lengviau. Anksčiau, kai niekam nekildavo klausimas dėl skiepų, jie tik atlikdavo savo darbą per daug nesigilindami. O jų darbas buvo paprastas – sekti savo augančių pacientų skiepų kalendorių ir pasirūpinti, kad vaikai būtų tvarkingai paskiepyti pagal sąrašą.
O dabar, jei kabineto duris praveria „ekologiškai“ nusiteikę aktyvistai ir pareiškia gydytojui, kad skiepų jų vaikams nereikia, pastarasis tiesiog gūžteli pečiais: „Jūsų valia...“ O kur Hipokrato priesaika? Kodėl gydytojas nestoja kaip liūtas ginti beginklio kūdikio, kuriam eilinė kelionė miesto troleibusu gali pasibaigti tuberkulioze, rimtesnis susižeidimas smėlio dėžėje – stablige, o pirmas gimtadienis draugų kompanijoje – vėjaraupiais?
Nesirūpinkite, su gydytojų sąžine – viskas gerai. Eilinis poliklinikoje dirbantis gydytojas dažniausiai apie skiepus tiesiog nelabai išmano. Juk kai mokėsi medicinos, visas jo mokslo kursas apie imuninę sistemą tebuvo, berods, 10 akademinių valandų. Tai iš kur žmogui suprasti, kas tos vakcinos, iš ko jos sudarytos, kenkia jos vaikui ar ne.
Daktarai – tie patys žmonės, kurie, kaip ir mes, paprasti pacientai, varto laikraščius, seka madas. Tad jei kokia mamytė komentuodama internete paskleidė bauginančią informaciją, esą vakcinose esantis gyvsidabris (beje, jo vakcinose seniai nebėra) žudo vaikus, rūpestingam šeimos daktarui tikrai gali pašiurpti nugara. Ir visai nesvarbu, kad konservuoto tuno skardinėje, kurią jis suvalgė pusryčiams, to gyvsidabrio galėjo būti dar daugiau.
P.S. Užuot švaisčius energiją karui su skiepais, ar nebūtų protingiau pasidomėti maisto priedais, kurie iš tikrųjų gali sukelti alergiją? Ir ar nevertėtų palyginti, kas mūsų vaikų sveikatai padaro didesnės žalos – skiepai ar neteisingas antibiotikų vartojimas, kuriais šiandien gydoma kas antra liga?