Jei apsibrėžiame tik tuo, tada, be abejo, turime ką lyginti. Tačiau straipsnyje pateikta ir Rusijos krepšinio komentatoriaus Vladimiro Gomelskio reakcija dėl Ž.Ilgausko nežaidimo Lietuvos rinktinėje. Tad kas čia išlindo? Galbūt verta palyginti šiuos du krepšininkus ne tik NBA, bet ir jų karjeros visumos kontekste. Ar be žaidėjo santykio su rinktine galima spręsti apie visus jo pasiekimus?
Sporte labiausiai vertinami rezultatai. A.Sabonio rezultatai apvainikuoti Seulo olimpiados aukso medaliu, Barselonos olimpiados bronza, Europos čempionato sidabru, buvusios Sovietų Sąjungos čempionato sidabru bei auksu. Tiesa, visi šie medaliai iškovoti ne NBA, bet būtų kvaila lyginti Ž.Ilgausko ir A.Sabonio karjeros pasiekimus, užmerkiant akis prieš vieno turimus pasiekimus anapus NBA, akcentuojant kito nuogą statistiką vien NBA.
Tačiau tame tekste A.Sabonio karjera iki NBA neminima, ir, palyginti su Ž.Ilgausko statistika, išvesta, jog pastarasis krepšininkas pranoko A.Sabonį žaidimu. Maža to, antraštėje išsakyta tezė, jog ir Ž.Ilgausko uždarbis didesnis už Michaelo Jordano, lyg tai irgi būtų koks nors žaidimo kokybės rodiklis.
2010-2011 m. sezone NBA analitikai „Inside the NBA“ laidos metu lygino LeBroną Jamesą su Larry Birdu. Anot jų, LeBronui dar nebaigus karjeros jo pelnytų taškų ir atkovotų kamuolių statistika jau dabar lenkia „Boston Celtics“ legendos rezultatus.
Tačiau buvo pabrėžta štai kas: be čempiono žiedo LeBronas nebus didesnis už Birdą. Kaip angliškai sakoma, „without NBA ring great statistics is nothing”. Kitaip tariant, nuostabūs statistiniai rodikliai turi būti apvainikuoti čempiono charakteriu ir finalo serijų pergale.
Žinoma, su tuo galima ir polemizuoti. Tačiau paimkime ir kitą pavyzdį: ar Kobe Bryantas būtų buvęs lyginamas su M.Jordanu, jei abu skirtinguose klubuose nebūtų laimėję čempionatų? Ko vertas būtų Kobye lyginimas su „Air Jordan” be penkių K.Bryanto čempiono žiedų? Panašiai galėtume paklausti: ko vertas Ž.Ilgausko lyginimas su A.Saboniu šiandien, kai vienas turi iškovojęs pergalių įvairiuose finaluose, o kitas ne?
Šis klausimas siejamas vien su rezultatais, iškovotų medalių skaičiumi. Tačiau ar nederėtų klausti ir apie platesnę krepšininko viziją, plėtojant savo šalies krepšinį? Ar, greta grynai matematinių medalių skaičiavimų, neturėtų būti vertinama ir indėlis į tarptautinius nacionalinės rinktinės pasiekimus?
Galbūt išvardytus medalius, reikšmingus visam Lietuvos krepšiniui, A.Saboniui padėjo iškovoti atsidavimas lietuviškumui? Kaip kitaip reikėtų aiškinti tą begalinį Sabonio ir visos lietuvių krepšinio komandos ryžtą iškovoti medalius, vilkint marškinėlius su užrašu Lietuva? Manau, jog patys aukščiausi rezultatai negali būti suprasti be atsidavimo savo klubui arba savo nacionalinei rinktinei.
Ž.Ilgauskas atsidavė „Cleveland Cavaliers“ ir „Miami Heat“, o A.Sabonis – „Žalgiriui“, Madrido „Real“, „Portland Trail Blazers“ ir Lietuvos nacionalinei rinktinei. Maža to, jis, kaip ir Šarūnas Marčiulionis, įkūrė krepšinio mokyklas - taip turime jaunuosius „saboniukus“ ir „marčiulioniukus“. Apie jaunuosius „ilgauskiukus“ ir Ž.Ilgausko krepšinio centrą dar neteko girdėti, tad tiek tos naudos iš didesnio uždarbio nei paties M.Jordano.
Patys amerikiečiai pagarbiau žiūri į Europos krepšininkus, jei jie žaidžia už savas rinktines. Amerikiečiai vertina žmones, kurie nori išpažinti savo šaknis. Kosmopolitinėje JAV erdvėje žaidimas NBA nesupriešinamas su žaidimu Europos šalių rinktinėse. Tai – privalumas. Pavyzdžiui, Tony Parkeris – penkiskart NBA čempionas – šiemet į Lietuvą iškovoti sidabro vis tiek atvyko. Jis jautė poreikį žaisti savo Prancūzijos nacionalinėje rinktinėje.
Ž.Ilgauskui pavyzdžiu galėjo tapti Dirkas Nowitzki, kuris pats sumokėjo draudimą, kad galėtų nualintą kūną po NBA finalo atiduoti 2011-ųjų „Eurobasket“ šventei. Koks sutapimas – abu krepšininkai susitiko NBA superfinale (na, vienas ant atsarginio suolo...), abu po jo galėjo susitikti jei ne Kaune, tai grupės varžybose Vilniuje, tačiau atvyko tik vokiečių krepšinio „Mercedes-Benz”. Atvyko nekokios formos, išvargintas NBA kovų, bet išsaugojęs norą žaisti už savo mylimą ,,Deutschland”.
Tą patį pagarbiai galime pasakyti ir apie Pau Gasolį, kuriam netrūksta nei medalių Europoje, nei žiedų NBA, tačiau kuris į „Eurobasket“ Lietuvoje atvyko, net kai Ispanijai netrūko gerų žaidėjų.
A.Sabonio karjera nesuvokiama be lietuviško konteksto. Jei kas nors spyriosis dėl krepšinio painiojimo su politika ir patriotizmu, tuomet toks griežtas atskyrimas neleis suprasti A.Sabonio legendos konteksto bei šaknų.
Štai „Žalgirio“ pasiekimai 1985-aisiais, 1986-aisiais, 1987-aisiais, tampant SSRS čempionais, kai lyderis buvo A.Sabonis, Lietuvai reiškė tiek sportinę, tiek ir politinę pergalę. Sportinė pergalė simbolizavo politinę emancipaciją, išsivadavimą. Žinant šališko teisėjavimo priežastis finaluose CSKA naudai, „Žalgirio“ sportinė pergalė atrodo dar saldesnė ir politikos prasme.
Tad drįsiu teigti, jog Lietuvos tautinis atgimimas prasidėjo ne su Vytauto Landsbergio kalbomis Vingio parke, o su „Žalgirio" pergalėmis Maskvoje ir Kaune prieš CSKA. Juk žaista prieš komandą, kuri buvo visos Sovietų Sąjungos rinktinė: pasinaudota pretekstu, jog „armijos" sporto klubas kviečia atlikti sporto prievolę Maskvoje.
Aukso karštligė sovietmečio čempionate sutelkė lietuvių tautą į vieną kumštį. Visiems buvo aišku, jog tai ne tik krepšinis, bet ir išsivaduojančios Lietuvos savigarba. Su šita banga Sąjūdžio lyderiai prabilo apie Lietuvos okupaciją. Krepšinis buvo legetimuota ezopo kalba apie mūsų pasipriešinimą komunizmo režimui. Štai tokios savigarbos kontekste ir suprantu A.Sabonio pasišventimą Lietuvos nacionalinei rinktinei 1992-aisiais, kai reikėjo įtvirtinti nepriklausomos valstybės įvaizdį.
Ne milijoniniai uždarbiai skatino žaisti – aukotasi, važinėta po pasaulį gavus menką finansavimą, miegota prastuose viešbučiuose, ruoštasi varžyboms be poilsio. Be platesnės idealizmo vizijos fizinių barjerų įveikti sportininkai negalėtų, kas gali būti sunku suprasti šiandien, kai viskas matuojama uždarbiais ir treniruočių sąlygų kokybe.
Didžiausia proga įtvirtinti nepriklausomos lietuviškos krepšinio mokyklos vardą buvo Barselonos žaidynės 1992-aisiais. Rizikuosiu teigti, jog olimpiados bronza bei Europos čempionato sidabras po skandalingo finalo su serbais yra didesnis A.Sabonio pasiekimas, nei kad būtų du Ž.Ilgausko NBA čempiono žiedai, jei tie žiedai būtų laimėti.
Prisiminkime kaip pristigo jėgų tiems NBA žiedams iškovoti. „Karalius” LeBronas 2007-aisiais finale prieš „San Antonio Spurs“ lemiamomis akimirkomis nedengiamas pametė kamuolį ir du kartus jo nesugavo lygioje vietoje. “LeBroninis” finalo sindromas tęsėsi 2011-aisiais prieš „Dallas Mavericks“, kai „karalius“ Le Bronas žioplinėjo ir nesugebėjo nupūsti D.Nowitzki „oro balionų”, kai visos serijos metu rodikliai smuktelėjo, o Ž.Ilgauskas nežaidė. Tad galima prisiminti ir NBA juokelius: po LeBrono garsiosios sutarties su „Miami Heat“ ekipa „Inside the NBA“ laidos analitikai ciniškai pajuokavo: „Klivlandas gedi netekęs Ilgausko... oi, atsiprašau, gedi LeBrono...“.
Grįžtant prie A.Sabonio pasiekimų, reikia paminėti jo su „Žalgiriu“ iškovotą Tarpžemyninę taurę 1986-ųjų rugpjūčio 14 d. Argentinoje. Tai tikriausiai vienintelis „Žalgirio“ finalas, kurio nematė Lietuva. Jo tiesiog nerodė. Sovietinė cenzūra šventė pergalę. Jei ten būtų buvęs pralaimėjimas, tai bala nematė, o dabar pergalė...
Kas būtų buvę Lietuvoje, jei tą finalą būtų transliavę? O kokia šventė būtų buvusi, jei būtų rodę ir Tarpžemyninės taurės grupės bei pusfinalio rungtynes? Tuo metu nebuvo plačiaekranių skystųjų kristalų televizorių, nebuvo barų gausybės – krepšinio fiesta vykdavo šeimose, apspitus „spalvotus“ televizorius „Tauras” arba tuomet išpopuliarėjusius juodai baltus nešiojamus televizoriukus „Šilelis”.
Tuomet į Tarpžemyninės taurės finalą reikėjo prasiskverbti per pusfinalyje „jugiškai“ besielgiančią „Cibona“, kuri sumano provokacijas, pažeminimus, baudų inscenizavimus. Valdemaras Chomičius pusfinalyje surinko 31 tašką, Gintaras Krapikas uždengė Draženą Petrovičių, Rimas Kurtinaitis sumetė tritaškius. Sabas tose varžybose dėl traumos negalėjo žaisti. Bet jis žaidė finale „viena koja” – su batelyje prapjauta skyle, kad mažiau skaudėtų Achilo sausgyslę. Ne veltui Linas Kleiza Lietuvoje prieš Europos čempionatą pasakė, jog A.Sabonis gebėjo ir viena koja skinti pergales: „Būčiau Sabonis, turėčiau tokį talentą ir galimybes kaip jis, galėdavęs viską pakeisti ir stovėdamas ant vienos kojos”.
Į Sabo gebėjimą žaisti „viena koja“ atkreipė dėmesį ir NBA analitikai. „Inside the NBA“ laidoje buvusi „Sacramento Kings“ žvaigždė Chrisas Webberis pažymėjo A.Sabonio vaidmenį aikštėje, kai šis perdavinėjo kamuolius L.Birdo lygiu. Anot Ch.Webberio, A.Sabonis kol kas yra vienintelis žinomas „centras“, gebėjęs taip unikaliai ir estetiškai perdavinėti kamuolius. Toks Ch.Webberio pamąstymas apie A.Sabonio žaidimą buvo išsakytas specialia proga, kai lietuvis šią 2011-ųjų vasarą buvo išrinktas į NBA šlovės muziejų.
Ch.Webberis atkreipė dėmesį ne į A.Sabonio ir Ž.Ilgausko dvikovas, bet į A.Sabonio ir Shaquille'o O'Nealo tarpusavio kovas. „Sacramento Kings“ žvaigždė apgailestavo, kad A.Sabonis į NBA atėjo jau perkopęs 30-metį, tad negalėjo atskleisti tikrojo savo talento. Tuo tarpu Shaqas, žaisdamas su Sabu, buvo savo jėgų žydėjime. Jei Sabas tuo metu irgi būtų buvęs viršūnėje, jis gal būtų tapęs geriausiu visų laikų NBA „centru“, o didysis mūšis 1998-aisiais Vakarų konferencijos finale tarp „Los Angeles Lakers“ ir „Portland Trail Blazers“ būtų pakrypęs kita linkme. Tuomet A.Sabonis starto penkete žaidė su šešiskart NBA čempionu Scottie Pippenu. Pralaimėta 7-tose varžybose, kuriose dar ketvirtame kelinyje „Blazers“ pirmavo 15 taškų...
Tai miniu ne šiaip sau, o kaip likimo dalyką A.Sabonio karjeroje. Juk jam grįžus į „Žalgirį“ ištiko panašus „pralaimėjimo nesusipratimas“ Eurolygoje prieš Tel Avivo „Maccabi“, kai pergalė buvo tiesiog iššvaistyta. „Maccabi“ sirgaliai nusprendė, kad taip įvyko dėl to, jog krepšinio Dievas - geltonas. O gal iš tiesų todėl, kad tuomet „Žalgirio“ sudėtyje greta A.Sabonio nebuvo V.Chomičiaus, Sergejaus Jovaišos, R.Kurtinaičio, G.Krapiko, Vitoldo Masalskio, Raimundo Čivilio, Mindaugo Arlausko?
Tad jei kada nors Kaune, greta senosios Halės ar naujosios „Žalgirio“ arenos atsirastų paminklas A.Saboniui, simboliška būtų, kad skulptūra apimtų ir prieš tai išvardytus krepšininkus.
Bet kuriuo atveju neverta baimintis kaltinimo, jog paminklas A.Saboniui prie arenos – pagoniškos stabmeldystės išraiška. Čikagoje jau seniai stovi paminklas M.Jordanui. Kur problema? Jos nėra. O štai Austrijoje ką tik naujai atidengtas paminklas Arnoldui Schwazeneggeriui greta jam skirto muziejaus, kuriame kabo plakatas iš filmo ,,Terminatorius“, primenantis garsiąją frazę: „Hasta la vista, baby.“
Štai Š.Marčiulioniui, dar vienai lietuvių krepšinio legendai, „Eurobasket“ metu Vilniuje paminklas sukurtas iš gėlių. Šiam krepšininkui ir A.Saboniui paminklo reikėtų jau vien už lyderystę Barselonos olimpiadoje, kur iškovota bronza prieš Rusijos, Ukrainos ir kitų buvusių sovietinių respublikų jungtinę komandą.
Tuomet ir buvo ištarta: „Hasta la vista, SSRS“ - „Viso, SSRS“