Kalbėsiu apie atkarpą Mostiškės – Buivydžiai. Šia žvyrkelio 7 km atkarpa važiuoti sunku: gausios duobės – didesnės viena už kitą, pilnos vandens ir purvo, o jas apsukti neįmanoma, net važiuojant labai lėtai. Sutemus, be abejo, būna dar sunkiau.
Važiuoti didesniu negu dešimt kilometrų per valandą greičiu gali važiuoti tik arba nutrūktgalviai ekstremalai, arba visiški neišmanėliai. Šiuo keliu vežioja vaikus į mokyklą autobusas, kasdien po kelis kartus pravažiuoja pasieniečiai, todėl, manau, kad atkarpą nuo Mostiškių iki Buivydžių jie keikia kasdien po kelis kartus: judėti tenka vėžlio greičiu, gadinama technika. Daug žmonių dirbti važinėja į Vilnių, tad sunkiai pravažiuojamas žvyrkelis kelia galvos skausmą ir jiems. O kas kaltas? Klausimas retorinis.
2005 metais atidarius naują tiltą per Neries upę ties Buivydžiais mašinų srautas žymiai padidėjo. Dabar šiuo keliu per dieną pravažiuoja nemažai mašinų, ypač sunkiasvorių. Būtų galima išvardinti be galo daug blogybių ir, tikriausiai tuo nieko nenustebinčiau, nes žmonės, kurie gyvena prie žvyrkelių mane supras.
Vasarą kelias duobėtas ir dulka, žiemą ne ką geriau - slidu ir sniego daug. Prižiūrimas pagal rajoninių kelių trečiąjį priežiūros lygį. Barstomas ir valomas yra pats paskutinis ir tik itin pavojingose vietose, o jų, matyt, nėra, nes tikra šventė, kai žiemą pravažiuoja barstytuvas ar nuvalo sniegą.
Regioninių kelių tarnyba žvyrkelį greideruoja labai retai, tačiau iš šio darbo mažai naudos. Žvyrkelio paviršius ypač kenčia tokiais metais, kaip praėjusių metų vasara, kai dėl sausros netenkama apie poros centimetrų dangos. Smulkios žvyro dangos dalelės išdulka, stambesnes transporto ratai išsvaido į pakeles. Ne paslaptis, kad dėl lėšų stygiaus žvyrkeliai remontuojami vidutiniškai kas 20–30 metų. Tai ir dardame duobėmis žiemą, vasarą.
Štai čia ir kyla klausimas, ar žmonės, gyvenantys prie ne valstybinės reikšmės kelių yra Lietuvos piliečiai? Visi važiuojame mašinomis, tai mokame už degalus, o jei mokame už degalus, vadinasi, mokame ir mokesčius už kelius. Benzino kaina auga, tad kur nueina mūsų pinigai skirti kelių priežiūrai? Skaudu, nors imk ir kreipkis į lygių galimybių tarnybą.
Kelių priežiūros tvarka nurodo, kad „ kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius ir kt.“, o važiuojantys tokiu keliu kaip mūsų jaučiasi tikri šumacheriai. Pasirodo, kad šie 7 kilometrai yra nepakeliama našta Vilniaus r. savivaldybės biudžetui ir regioninių kelių prižiūrėtojams, o vietinių seniūnijų vadovams ir išrinktam į seimą šio rajono deputatui rūpi tik lenkų švietimo klausimai, o ne rinkėjų aplinkos gerovė.
Netrukus bus rinkimai ir kaimo žmones eilinį kartą maitins pažadais, kad kelias bus išasfaltuotas, o apie tai, kad mums važinėti reikia dabar, bus pamiršta. Vėl ir vėl dardėsime per duobes ir niekam dėlto galvos neskaudės – kelias iki jų namų neduobėtas...