Ne vienas susimąstome, kad žmogaus organizmas - tai mokslo tiriamasis ir dar pilnai neištirtas objektas, visada vyksta stebuklų ir praradimų. Mes nežinome, kaip gali pakrypti mūsų gyvenimas.
Dažnai pamatome žmogų neįgaliojo vežimėlyje ar su ramentais, atkreipiame dėmesį, tačiau ne visada susimąstome, kad ir mums taip gali nutikti. Vienas žmogus nuo gimimo gyvena kitokį gyvenimą, kitas - po autokatastrofos ar patirtos traumos, o gal pasikeitus organizmo funkcijoms.
Neverta šiandien analizuoti tai, jog 50 metų buvusi santvarka ir režimas „slėpė“ neįgaliuosius: jie turėjo būti įkalinti namuose arba gyventi tarsi kokiame rezervate, tam iš dalies pritaikytuose namuose.
Tik nuo 1991 metų galima pasakyti, kad šalyje vyksta lėtas vangus gyvenimo pritaikymas neįgaliesiems. Mes vis dar gyvename giliame sąstingyje, nors neprašome pagalbos, bandome viską pasidaryti patys.
Kiekviena diena jiems - didelis iššūkis. Nori apsipirkti parduotuvėje? Deja, retai sulauksi pardavėjų pagalbos. O šypsena būna tokia, kad pasijusti galima „ko išvis čia atvykai?“
Tik „Rimi Lietuva“ yra pritaikti vežimėliai, taip pat juos teko matyti kai kuriose „Maxima“ parduotuvėse. O kaip sėdint pasiekti produktus iš viršutinių lentynų? O ką daryti akliesiems? Brailio raštu kainų nėra, įgarsinimo taip pat nerasta. Tik vienintelė „Rimi Lietuva“, o gal ir „Rimi Europe“ pritaikyta žmonėms su klausos negalia. Čia jie ramiai apsiperka žinodami, kad pardavėjas juos supras ir padės, paaiškins, jei bus kažkas neaišku, ar kaina ne tokia.
Ar nėra pažeistos vartotojų teisės? O kaip banke elgtis kurčiam ar aklam žmogui su vežimėliu? Kyla klausimas, kodėl neįgalusis negali dirbti parduotuvės kasoje ar parduotuvės informacijoje?
Vilniuje pabandykite pereiti iš požeminės perėjos Konstitucijos prospekte. Liftas neveikia. Juk daug nekainuoja šaligatvių bortelius padaryti iš statmenų į gulsčius, o šviesoforuose įdiegti aklųjų perspėjimo sistemas.
Kodėl tik Skroblų gatvėje yra ženklai akliesiems ir pritaikyti jau baigiantys sutrupėti šaligatviai, kodėl jų nėra kiekvienoje sankryžoje? Ar daug kainuoja plytelių pora, kad aklasis žinotų, jog artėja prie kliūties?
Nesenai Vilniuje atsirado taksi, pritaikytas neįgaliesiems - tik po 22 metų. Neįgaliesiems pritaikyti autobusai Vilniuje, Europos sostinėje, jau yra. Bet... teko matyti, kaip neįgali moteris nesėkmingai bandė į jį patekti, nes tarpas tarp autobuso ir šaltigatvio buvo per didelis.
Kitąkart troleibusas atvažiavo, deja, žmonės griuvo iš jo atbuli, tad nebuvo net šansų bandyti įvažiuoti, o vairuotojas net nebandė padėti.
Gaila, kad žmogiškų žmonių būna mažai, kurie padeda įvažiuoti į transporto priemonę ir iš jos, nes autobusai ir troleibusai retai privairuoja taip, kad nebūtų jokių tarpų.
Tai problema ne tik Lietuvos didmiesčiuose. Kiti miestai, kaip Alytus, iš viso neturi jokio transporto neįgaliajam - nei pažymėto Brailio raštu, nei žemagrindžių autobusų. Ten važiuoja tik mikroautobusai, į kuriuos, net norėdamas, nei su ramentais, nei su vežimėliu neįvažiuosi, o vairuotojai nemoka gestų.
Tačiau Pramonės gatvėje yra sporto centras, kuris po renovacijos yra pritaikytas neįgaliųjų sportui, toks vienintelis. Nors visuomenė sunkiai, bet po truputį priima neįgaliuosius. O tarpmiestinis ar tarptautinis transportas retai pritaikytas neįgaliajam, visur laiptai, slenksčiai ir kiti trūkumai. Nėra Brailio užrašų, nemoka vairuotojai gestų kalbos, neįgarsinti autobusuose maršrutai, vairuotojai irgi jų nesako. Geležinkeliai jau žengė žingsnį - traukiniuose yra Brailio raštu pažymėta, nors galėtų būti ir stotyse.
Nesinori straipsniu vien tik blogų emocijų ar pykčio išlieti. Bet viskas keičiasi, neįgalieji muzikuoja, dainuoja, šoka, laimi, tapo, žaidžia krepšinį, siekia pergalių, atstovauja Lietuvai pasaulio čempionatuose. O kur dar futbolas, kur rankinis, kur šaudymas, šaškės, šachmatai, kitos sporto šakos, daug veiklų.
Tik klausimas, kodėl mes nematome, o gal ignoruojame tokius paprastus, bet akivaizdžius dalykus? Juk lietuvių kalbos normintojas ir žinovas kalbininkas Jonas Jablonskis buvo neįgalusis, bet kokius pasiekimus pasiekė. O 1917 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus konferencijoje, paskelbus Lietuvos tarybą, plojo atsistojęs.
Taip, kaip Baltosios lazdelės dieną pabando sveikieji trumpam patapti neregiais, taip sveikieji krepšininkai galėtų pabandyti trumpam sužaisti mačą su parolimpine rinktine. Tada spauda mirgės nuo antraščių: „Va, matai, kaip pasielgė“. Bet kai krepšininkai ar tinklininkai, tenisininkai laimi - tyli mūsų spauda.
Mūsų spauda tarsi užsmerkia akis - geriau parašyti, kaip kažkas numetė svorio, kažkas sustorėjo, o kažkas pateko į avariją ar nutiko kitas kriminalinis įvykis. Deja tokia yra tiesa.
danielius.net