Piktintis tuo, kad į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtraukti Vilniaus senamiesčio prieigose riogso nei griaunamas, nei restauruojamas buvęs „Lietuvos“ kino teatras – nieko nauja. Tačiau tai, kad šis pastatas gąsdina miesto gyventojus ir svečius – ne keista, o greičiau dėsninga, jeigu žvelgsime į situaciją visoje Pylimo gatvėje.
O geriausiai gatvės-vaiduoklio metaforą įkūnija apleistas ir jokių gyvybės ženklų nerodantis Reformatų skveras. Mano vaizduotėje tai – ideali vieta jaunimo, šeimų susibūrimams žaidimams, pokalbiams, pietums. Deja – nepriklausomai nuo metų laiko, čia akis užkliūna tik už nežinia kada genėtų medžių, merdinčios vejos ir tuščių laiptų.
Be to, einant šia gatve akis bado net du nuo sovietmečio likę apleisti požeminiai tualetai.
Turime neprastai sutvarkytas Vilniaus senamiesčio gatves ir visai šalia – gatvę-vaiduoklį. Ar Vilniui ne gėda?