Įsivaizduokite: sėdime mes su vyru kabinete, kai į jį suplukęs ir vėluodamas po pietų pertraukos įbėga notaras. Ant stalo pasideda piniginę ir mobilųjų telefoną - ir prie popierių.
Kai visi dokumentų pasirašinėjimai baigėsi, išgirdome, kad turime sumokėti už paslaugas šiek tiek daugiau nei 600 litų. Aš stojausi eiti notarų biure ieškoti kasos, bet kur tau - pasirodo už viską mokėti reikia čia pat, notaro kabinete!
Susižvalgome su vyru, apsidairome, matyt, koks nors kasos aparatas stovi kitame kabineto gale. Nieko panašaus! Notaras informuoja, kad pinigus įteikti turime tiesiogiai jam pačiam. Sutrikusi tiesiu 700 litų ir laukiu grąžos.
Kad jūs būtumėte mačiusi mano veidą, kai išvydau, kaip notaras ima kuistis po savo piniginę ir karštligiškai ieškoti grąžos. Jos nebuvo - matyt, neliko nuo pietų. Ir išbėgo iš kabineto ieškoti „smulkių“, netrukus pasikeitęs pinigėlius grįžo. Jokio čekio negavau.
Pasakykit man, ar normalu, kad notaras, kuris iš esmės yra valstybines funkcijas vykdantis asmuo, dirba nelyg turgaus prekeivis? Bet juk ir turgaus prekeiviai jau dabar po prekystaliu neieško piniginės - privalo turėti kasos aparatą.
Mano nuomone, tokia notaro darbo kultūra tikrai nedaro garbės jų profesijai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
