Vagystės iš darbovietės. Taip, anais laikais iš savo darbovietės nevogė tik kvailys, arba tas, kurio darbovietėje nebuvo ko vogti. Tačiau tai nebuvo tas tikrasis vogimas, pilnąja to reiškinio prasme, kai iš žmonių atimamas sunkiu darbu uždirbtas turtas. Tai buvo tarsi sąžiningesnis visuomenės turto pasidalijimas. Tokiu štai vogimu žmonės bandė prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų. Verslas buvo draudžiamas, prekyba turguose smerkiama, o žmonės vis dėlto buvo tokie patys, kaip ir visais laikais: gudresni, rūpestingesni stengėsi pasirūpinti savo ir šeimos geresne materialine gerove. Taigi buvo vagiama.
Tai daryti vertė pati sistema. Arba buvo galima į vieną ranką paimti kūjį, į kitą – pjautuvą, ir išėjus gatvėn skanduoti partinius šūkius ir taip džiaugtis esama socialistine gerove. Žodžiu, su esamomis sąlygomis galėjo susitaikyti tik negabūs, tinginiai, alkoholikai arba proto neįgalieji (tokie, kaip tas herojus su kūju ir pjautuvu).
Atsiradus normalioms rinkos sąlygoms, visi gabieji ir netingintys metėsi „sukti biznio“. Kaip jau kam sekėsi – tai atskira tema. Mano išvardintiems neįgaliesiems (proto ir dvasios) naujosios sąlygos neatnešė nieko nauja ir įdomaus: pasirodo, prie kapitalizmo taip pat reikia dirbti bei galvoti... Nuoširdžiai įsitikinęs: tokių begalvių tinginių visada buvo, yra ir bus. Ir „socialistinis palikimas“ čia ne prie ko.
Propaganda. Aršūs „sovietinio laikmečio“ kritikai ir naikintojai visus stengiasi įtikinti, kad „anais“ laikais visos be išimties mokyklos buvo nesugriaunami propagandos ir komunizmo aukštinimo bastionai. Ir visi mokiniai, studentai, tiesiog nuo ryto iki vakaro buvo maudomi melo jūroje. Kas abejodavo – būdavo baudžiamas. Todėl visi mokiniai stengdavosi tapti spalinukais (atsiprašau – spaliukais), pionieriais, komjaunuoliais, o paskui ir komunistais.
Nežinau, kaip jausdavosi kiti vaikai, tačiau man, mano draugams, tapimas spaliuku ar pionieriumi buvo neišvengiama, jausmų nesukelianti, būtinybė. Žodžiu, tokia tvarka: reikia ir viskas! Ginčytis? O kam? Tuo labiau visi matydavo, kad į pionierius ar komjaunuolius „nepriimdavo“ tik pačių keisčiausių (gal kvailiausių?) mokinių. Meluoja tie, kurie dabar aiškina, kad į spaliukus ar pionierius neįstojo dėl savo vidinių įsitikinimų.
Kokie tie vaiko vidiniai įsitikinimai? Laiku ir gerai paruošti pamokas, pažaisti futbolą ir mergaites už kasų patampyti. O kur mintys apie laisvę, nepriklausomybę, pūvantį socializmą? Cha - cha – cha! Pasikalbėkite su savo vaikučiais apie partijas, Seimą ir politiką – pamatysite, kad ir dabar jiems tie dalykai giliai giliai, kaip čia gražiau išsireiškus.... dzinnnn.
Bandau prisiminti, kas dar žiauraus buvo tais laikais? Kartoju – kalbu maždaug apie savo kartą. Trėmimų jau nebuvo, o nusikaltėlius, kaip ir visais laikais, be abejo, ir toliau teisdavo, sodindavo į kalėjimus, netgi šaudydavo! Apie homoseksualią orientaciją nežinojome nieko – negalėjome net įsivaizduoti, kad vyrą gali traukti kitas vyras. Narkotikai? Kas tai? Jie rūkomi ar valgomi? Nežinojome ir to.
Be abejo, tai jokiu būdu nereiškia, kad to laiko visuomenėje nebuvo nei vieno, nei kito. Be abejo, buvo. Tačiau sakau: mes realiai apie tai nežinojome nieko. Ir, patikėkite, kažkaip tų dalykų nepasigedome. Taip, šnapso kultas buvo išvystytas iki aukštumų. Gerdavo ir direktoriai, ir traktoristai. Degtinę ir „vaisiuką“. „Prima“ ar „Kosmosu“ užsiplėšdami. Kai kurie būdavo išvežami gydymui, į taip vadinamus profilaktoriumus, tačiau tikrai nepažįstu nei vieno, kuris išgijo. Tačiau reaguojama būdavo tikrai.
Maistas ir pramoninės prekės. Taip, tie laikai buvo deficito karaliavimo laikas! Trūkdavo visko, absoliučiai visko nors kiek prabangesnio, įdomesnio. Ne, iš bado niekas nemirdavo, nuogi nevaikščiodavo, turėjo ir televizorius ir šiokias tokias transporto priemones. Elementarūs poreikiai būdavo tikrai patenkinti, na, o jei jau nori ne tik duonytės, bet ir sviestuko, tai reikėdavo pasistengti...
„Anie“ laikai man asmeniškai paliko vieną nemalonią fobiją – eilių baimę. Dar ir dabar, pamatęs eilutę ko nors laukiančių žmonių, susijaudinu, užplūsta nemalonus jausmas. Nes „tada“, jei ką norėdavai gauti, turėjai turėti „blatą" arba kantrybės stovėti eilėse. Poliklinikoje, maisto parduotuvėje, „prie apelsinų“, „prie mėsytės“... Eiles iki šiol prisimenu tarsi slogų sapną.
Na, užteks čia tų prisiminimų, laikas pradėti vanoti tuos visažinius „sovietinio jungo“ specialistus. Rėkia jie visur, rėkia nuo ryto iki pat vakaro: per televiziją, radijų, eelktroninėje erdvėje ir spaudoje. Nes kaltinti kitus – pats tikriausias, pats lengviausias kelias. Bankai bankrutavo? Kaltas sovietinis neūkiškas požiūris. Skilo duagiaaukščio namo siena? Oi, taigi kitaip ir būti negalėjo – juk jį statė antžmogiai – homosovietikai! Ir nesvarbu, kad namui 60 metų, kad jau seniai baigėsi visi, dar pačių homosovietikų, duoti garantiniai įsipareigojimai. Vis tik siena skilo! Pensininkas po automobilio ratais palindo – tik sovietinė santvarka kalta, kad tokį liurbį išauklėjo. Niekas kitas tikrai nekaltas!
Jei paprasčiau – beveik dėl visko, kas bloga, kalta ta, prakeikta, sovietų santvarka. Ir ką daryt: istorijos gi neištrinsi! Belieka kentėt!
Pabaigai - palinkėjimas sovietinio jungo žinovams: ramiai atsistokite prieš veidrodį ir atidžiai atidžiai į jį pažvelkite. Duos Dievas – visas problemas pamatysite! Savyje. Jei nepamatysite, ką gi, spjaudykitės ir burnokite toliau – juk taip veiksmingiau, lengviau ir įspūdingiau, tiesa?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
