Kodėl neįvedus mokesčio už viešai skleidžiamą idiotizmą?

Dievaži, gyveni ir gyveni, ir vis tikiesi, kad jau gana, jau viskas, jau kvailumo ribos išsemtos, o idiotizmas, jau tiek kartų pasirodęs visu savo gražumu gražiame kūne, toliau nebeūmės niekur… Ak, kur ten, – dramatiškai būtų galima čia sušukti… Tai aš čia pagalvojau, kad už tendencingą bandymą bukinti ir klaidinti visuomenę galėtų būti specialus mokestis. Turėtų būti kokie nors cenzai kvailybei, kad ši neišbujotų nacionaliniu mastu, ar ne?

Reikia turbūt ilgai ir nuobodžiai kaupti savo įniršį, kad būtų galima šitaip išpūsti tarptautinio teatro šventvagiškumo burbulą.<br>M. Astrausko nuotr.
Reikia turbūt ilgai ir nuobodžiai kaupti savo įniršį, kad būtų galima šitaip išpūsti tarptautinio teatro šventvagiškumo burbulą.<br>M. Astrausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

ruduopasauliu

2012-10-11 16:21, atnaujinta 2018-03-16 04:37

Kedofilinė depresija, uzurpavusi Daukanto aikštę, ieško naujų medžioklės plotų. Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

"O, puiku, – tarė jie. – Po to ir Vyriausybė, Seimas - ranka pasiekiami".

Reikia turbūt ilgai ir nuobodžiai kaupti savo įniršį, kad būtų galima šitaip išpūsti tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“, kuris vyksta, beje, jau nuo pat gūdžių 2004 metų (O tempora, O mores, maldininkai, kur jūs buvote anksčiau???),  režisieriaus Romeo Castelluccio spektaklio „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ šventvagiškumo burbulą.

Seimo nariai viešai siūlė kai ne kurias savo išskyras įteikti kultūros ministrui (ir čia jis esą nekultūringas…) it didžiausią dovaną. Šaukia, lyg nužengę iš tamsiųjų viduramžių apie barbarus, grasinančius išniekinti žemelę, nešiojančią šitiek idiotų. Maža to, pusvalandį putodamiesi (atleiskit, o kaip kitaip tą koneveikimą būtų galima įvardinti?), svarsto, kaipgi čia būtų galima uždrausti rodyti spektakl. Jau net nebeminėsiu, kad R. Castellucci Lietuvoje viešėjo ne pirmą kartą. Tiek to.

Kai pagalvoji, jeigu, pavyzdžiui, S. Beckettas būtų gyvenęs dabar, tai būtų buvęs joks ne absurdo dramos kūrėjas ir egzistencialistas (kas yra neatsiejama jau savaime nuo absurdo, bet tai nesvarbu), o tik nykus tikrovės atvaizduotojas. Būtent lietuviško realizmo atstovas ir mes jį vadintume svajingai arba pagiežingai, priklausomai nuo skonio įnoringumo, Žemaitės tradicijos tęsėju…

Bet „Dievo sūnaus veido koncepcijos“ ažiotažo virėjams mažų mažiausiai rūpi menas, o kur ten jau Beckettas. Apie „Koncepciją“ jie visi vieningai laikėsi nuomonės, kad nesvarbu, jog jie nematė spektaklio, nes viskas ir taip aišku. Žinoma, o kam matyti? O kam domėtis? Nereikia. Jeigu tie įkyrūs giesmininkai domėtųsi menu, lankytųsi teatre, ar bent skaitytų knygas, žinotų, kad, pavyzdžiui, teatras – tai simboliai, kuriuos renkasi kūrėjai, remdamiesi vienokia ar kitokia motyvacija.

Jeigu motyvacija yra nepakankama, arba simbolika pernelyg lėkšta ir jokių naujų prasmių neiššaukia, o žiūrovo mąstymas lieka neišprovokuotas, tada – spektaklis bus prastas spektaklis, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad dabar viską išbraukime, uždrauskime ir sėdėkime patenkinti. Dar daugiau: tie giesmininkai žinotų, kad pagal jų pačių išsigalvotus kriterijus, toli gražu ne Castelluccio spektaklį reiktų uždrausti, oi ne…

Naujausiame E. Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Dieviškoji komedija“ yra epizodas, kuriame akivaizdžiai šaipomasi iš popiežiaus. Jau senokai rodomame J. Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ pagrindinė veikėja tiesiogine prasme prašo įvykdyti jai eutanaziją. Taip pat J. Vaitkaus „Pagalvinyje“ – šaudo ir žudo, o A. Latėno „Dėdė Vania“ – geria, kam tikrai prieštarautų M. Valančius. Ir čia tik, patikėkite, patys švelniausi atvejai, aplenkiant ir būsimas premjeras.

Grįžtant prie „Sirenų“, spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ buvo daug, kaip čia pasakius, nuogesnis, tam tikri dalykai buvo aiškiau matomi, rodomi, jiems ir jais dainuojama… Bet kadangi Seime niekas nežinojo, tai ir ramu buvo.

Nežinau, kaip kiti, bet kiekvienąkart einant į teatrą stengiuosi palikti visus ir visas už durų, atsiriboti, ir laukti iš tiesų šventės. Ar šventė įvyksta, pamačius gerą spektaklį, kuris čia pat ir išdrasko, ir surenka tave iš naujo, čia kitas klausimas.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.