Įdomi susidarė situacija: baigę universitetus jauni žmonės eina mokytis į profesines mokyklas (anksčiau „profkėmis“ vadintas), bet smerkti pensininkų irgi nesinori. Neužtenka visiems vietos po saule. Triūsia iki nukritimo senukai, nes neturi kitos išeities. Jei nedirbtų – sunkiai pragyventų ir būtų priversti galą su galu durstyti.
Dirbantiems pensininkams tiesiog pasisekė, kad jų neatleido, neišvarė į gatvę, o jeigu netekai darbo prieš pat pensiją, tai jau tikrai nesitikėk, kad tave kas nors priims. Net nebandyk belstis. O tuomet kur dursi – ten kiaura. Nedirbantys dursto taip, kad net graudu žiūrėti. Jei dar kruta senukė su senuku, šiaip ne taip išgyvena, bet jei kuris numiršta, prasideda vargo vakarienė.
Viena likusi senukė, gaunanti 600 litų pensiją, lazdele pasiramsčiuodama pėdina į prekybos centrą, kur guli nukainuoti maisto produktai – vienintelė prekybininkų malonė jai. O čia tokių vergetų pulkelis, pasilenkęs vis varto ir varto nukainuotas pakuotes – kuri 40, kuri 50 centų pigesnė... Dar reikia pauostyti, ar dešrytės gabalėlis už 4 ar 5 litus nepašvinkęs. Sunku būtų ir suskaičiuoti, kiek kartų per dieną tie produktai vartomi ir pervartomi.
O kiek pažeminimų dar tenka patirti. Kai žmogus iš nukainuotų maisto produktų pagaliau išsirenka kažką pigesnio, kasos aparatas muša didesnę kainą. Kodėl taip yra, pardavėja negali paaiškinti. Ji sugeba tik paklausti: „Tai imsite ar ne?“
Prieš rinkimus vienos laidos vedėja paprašė Seimo narį atsakyti, kaip, jo manymu, vargani žmonės išgyvens šią žiemą ir kodėl seimūnai, vos atėję į valdžią, tuoj griebiasi privilegijų sau, kodėl toms privilegijoms ir jų atlyginimams lėšų atsiranda, o varganai gyvenantiems vis nėra ir nėra? Šis pasimuistęs tesugebėjo atsakyti, kad nieko nepadarysi, mat valdžia visose šalyse gyvena geriau už paprastus žmones.
Valdžia nustekeno varganus žmones iki begalybės. Antai Kėdainiuose iš Bendruomenės socialinio centro nebėra kam namuose lankyti negalinčių savęs apsitarnauti, nesikeliančių iš lovos, nes juos slaugiusios darbuotojos priverstos eiti nemokamų atostogų, o pavaduoti jų negalima, nes taupomos biudžeto lėšos. Tuo tarpu kažkur giriamasi, kad Lietuva taip gerai atrodo tarp Europos Sąjungos šalių, toks ūkio augimas, toks gyvenimo pagerėjimas... O juk tas augimas (jeigu jis iš tiesų yra) ne kieno nors kito, o varganiausiai gyvenančiųjų sąskaita, sąskaita tų, kurie nurašyti į šiukšlyną ir niekam nereikalingi?
Varganas žmogus visai nusistekentų, jei neturėtų vilties. O po šių rinkimų niekam ne paslaptis, ta viltis buvo europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Visi tikėjosi, kad ji bus Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Kažkada vadinta pensininkų motinėle, ji ir dabar tebešviečia seniokų atmintyje. Va, ateis ir pagerės gyvenimas. Tačiau viltis greit sudužo, nes V. Blinkevičiūtė nutarė likti Briuselyje. Matyt, nepanoro kapstytis varguolių pensininkų ir kitokių skurdžių šiukšlyne ir jį kuopti.
Ar į dabartinį Seimą patekę daugiau nei dvidešimt milijonierių supras paprastą žmogų? Ar išties ką nors jie pakeis? Kokie ginčai, kokios peripetijos dėl lovio... Gal šie rinkimai bus iš viso negaliojantys, gal liksim kurį laiką be valdžios? Gal reikės pėdinti iš naujo balsuoti?
„Na, jau ne. Daugiau aš tikrai nebalsuosiu. Tegul jie prasmenga su savo rietenom“, – sakė viena pagyvenusi moteris. Rinkėjo balsas, kaip ir šuns, pasirodo, dangaus gali ir nepasiekti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
