Nors jokio gilesnio emocinio ar fizinio ryšio su mama nebuvo, močiutė labai stengėsi kompensuoti motinos meilės trūkumą, todėl manau, kad tai buvo pats ramiausias mano vaikystės tarpsnis.
Vėliau atėjo metas eiti į mokyklą, tad teko persikelti gyventi pas motiną. Mažyčiame kambarėlyje miesto pakraštyje turėjome tilpti ne tik aš su broliu, bet dar ir motinos draugai, draugės, meilužiai ir atsitiktiniai sugėrovai. Savaime aišku, kad televizoriui, šaldytuvui, radijo aparatui, kitiems buities reikmenims ir baldams vietos neliko. Teko tenkintis tik stalu, spinta ir dviem lovom.
Bėgau iš namų nuo triukšmo ir muštynių
Dažnai tekdavo sprukti iš namų nuo muštynių, triukšmo, barnių ir smurto. Kartais nuo smurto bėgdavo ir mama. Tada klaidžiodavom kartu naktinėmis miesto gatvėmis, kol mama išblaivėdavo, ir vėl grįždavom į savo būstą.
Nesupratau tokio elgesio ir gyvenimo būdo. Smerkiau ir keikiau motiną už visą savo likimą. Ne kartą galvojau, kad mano vaikai nejaus jokio stygiaus, jie bus mylimi ir gerbiami. Galėjau prisiekti, kad aš nebusiu toks! Aš niekada neskriausiu savo vaikų, niekada neatimsiu iš jų pinigų, jie kas naktį galės ramiai miegoti ir kas rytą gaus pusryčius. Tuo metu negalėjo net šauti mintis, kad kada nors daug vėliau, dėl lašo alkoholio vogsiu savo vaikų pinigus, daužysiu jų taupykles... Kol kas gyvenau svajonėmis, kad kada nors būsiu laimingas.
Vyresnysis brolis tuo metu jau rinkosi savo gyvenimo kelią ir daugiau laiko praleisdavo kompanijose, kalėjimuose ir areštinėse, o aš likau visai vienas ir vienišas.
„Mamyte, neatiduok, nepalik manęs“, - verkiau apsiašarojęs, kai mama, kietai spausdama mano virpančią rankutę vedė į internatą. Tada man buvo tik septyneri metukai, ėjau į antrą klasę. Dabar man suprantama, kodėl mamos negalėjo sugraudinti mano ašaros ir maldavimai. O tuo metu jaučiau didžiulę nuoskaudą, neviltį, baimę ir gėdą. Aš turiu mamą, kuri manęs atsisako! Kas galėjo būti baisiau?!
Tikriausiai tuo metu galutinai nutrūko meilės gija, jungianti sūnų su motina. Liko tik amžini priekaištai, skausmas, nuoskauda ir pyktis. Gal todėl gerokai vėliau, girtos isterijos priepuolio pagautas, norėjau nutraukti ir fizinį mudviejų ryšį. Tarsi motinos mirtis būtų galėjusi užgydyti sielos žaizdas.
Baimę pakeitė gėda ir kaltė
Deja, ir internate nuolatinė kova už būvį nė kiek nesumažėjo. Netgi tapo nuožmesnė, nes neišnyko nė viena grėsmė, veikiau priešingai, - atsirado dar daugiau tikimybės būti pažemintam ir nuskriaustam. Nežinojau, kaip pritapti, kur rasti saugumą ir ramybę. Baigus šešias klases, mūsų internatas buvo reorganizuotas, ir man teko tęsti mokslus toje pat mokykloje ir klasėje, kur ir pradėjau. Gyvenime niekas nesikeitė, tik kaupėsi vis daugiau baimių, nuoskaudų ir nevilties. Mano džiaugsmui nereikėjo daug priežasčių. Pamenu, lekiu mokyklos koridoriumi ir džiaugsmingai rėkiu: „Nerado! Nerado!“ „Kas nerado? Ko nerado?“ – paklausė sutiktas klasės draugas.
Mokyklos seselė tikrino mokinių galvas ir pas mane nerado utėlių - atsakiau ir tuoj pat suglumęs nutilau. Vėl tapo gėda. Amžina gėda brovėsi į mano sielą pro visus plyšius. Ji augo, plėtėsi, užėmė vis daugiau vietos ir smarkiai ribojo mano veiklos erdvę. Gėda peraugo į baimės ir kaltės jausmą. Ėmiau bijoti visko ir visada. Jaučiausi kaltas ten, kur negalėjo būti nė menkiausios dalelytės mano kaltės.
Gėdą ir kaltę kai kada maskavau agresija, kai kada ašaromis, dažnai melu ir pasipūtimu. Nuolat jaučiau baimę būti demaskuotas. Tuo laiku jau buvau patyręs visus prievartos ir pažeminimo būdus bei formas, kokios tik egzistuoja šiame pasaulyje. Nuolat buvau susigūžęs ir susirūpinęs savo egzistencija.
Gyvenau tokioje socialinėje ir buitinėje aplinkoje, kad smūgio galėjau sulaukti iš visur. Pamenu, kartą, brolis susipyko su mama, ir jos į brolį sviestas peilis pataikė į mane. Niekur ir niekas negalėjo užtikrinti man saugumo. Ir aš jį radau pats! Visai netyčia.
Pirmasis alkoholio butelis - pavogtas
Buvau ką tik baigęs septynias klases, bet draugaudavau su vyresniais už save jaunuoliais. Kartą miesto parke šventės metu mano laiba ranka kažkaip netyčia pro plyšį prasprūdo į prekybos kioską ir užčiuopė ten butelį vyno. O skylė, žinoma, buvo kaip tik tokia, kad butelis galėtų išlįsti. Taip keletas butelių atsirado mūsų rankose. Draugai, girdami mano sumanumą ir drąsą atsidėkodami nepagailėjo vienos kitos stiklinaitės ir man.
Koks aš buvau nustebęs! Tai visai nebuvo panašu į tą pirmąjį nesąmoningą pasigėrimą ketvirtaisiais ar penktaisiais gyvenimo metais, kai girti vyrai nusprendė pasilinksminti ir supylė į mano vaikišką burnytę gal tris stiklines alaus. Tada, pamenu, buvo labai bloga, bijojau mirti ir vėmiau. Vėmiau ir šį kartą, tik truputį vėliau. O kol kas mane užvaldė drąsa, jėga ir pritapimo jausmas. Aš buvau savas! Savas tarp savų! Tai didelė jėga, man patiko tokia būsena. Visai nesvarbu, kad po to apie kambarį sukosi lova, buvo labai bloga ir vėmiau. Tai buvo niekis, palyginus su tuo, ką patyriau lengvai apsvaigęs, atrodė, radau vaistą, būdą ir priemonę bendrauti.
Dešrą iškeičiau į odekoloną
Baigęs aštuonias, klasės auklėtojos nuomone, turėjau mokytis darbininkiškos profesijos, ir tam geriausiai tiko profesinė technikos mokykla. Niekam nerūpėjo nei mano polinkiai, nei gabumai, nei norai. Mokykla vykdė savo įsipareigojimus tuometinei valdžiai, auklėtoja atsikratė problemiško jaunuolio, o aš buvau pasiųstas mokytis mechanizatoriaus amato į profesinę mokyklą kuri žadėjo ir visą išlaikymą.
Tada rugsėjo pirmosios proga pasigėriau taip smarkiai, kad kitą dieną vėmiau tol, kol išvėmiau ne tik skrandžio turinį, bet ir jo „sudedamąsias dalis“. Pirmą kartą sužinojau, kokios spalvos, kvapo ir skonio tulžis ir skrandžio sultys. Kai palengvėjo, nusprendžiau, kad daugiau nebegersiu. Vėliau tą sakinį kartojau dar daugybę kartų. Žadėdavau mokytojams, darbdaviams, šeimai, pagaliau prisiekdavau pats sau.
Iš pradžių nebuvo sudėtinga laikytis šio pažado, juolab kad ir sąlygų gerti nebuvo. Vėliau prasidėjo praktika melioracijos įmonėje, ir atsirado mano pirmųjų daugiadienių užgėrimų patirtis.
Būdamas 18 metų pirmą kartą praradau sąmonę. Atsibudau ryte svetimoje virtuvėje, apsišlapinęs, aplipęs žolėmis ir, svarbiausia, pirmą kartą nieko neprisimenantis, kas buvo vakar. Vėliau neprisimindavau ne tik paskirų epizodų, išnykdavo iš atminties ir ištisos dienos. Nebesugebėdavau orientuotis erdvėje ir laike. Nežinodavau, kuri savaitės diena, rytas ar vakaras. Tuo laiku nusivilkęs pardaviau ir pirmąjį savo megztinį.
Normaliam žmogui tokie veiksmai turėtų kelti siaubą, bet man tai buvo pasididžiavimo šaltinis. Didžiavausi tuo, kad vežamas į sovietų armiją dešrą iškeičiau į odekoloną, ir taip atsirado nauja svaiginimosi patirtis, gyriausi pirmą kartą patekęs į blaivyklą, noriai pasakojau sugėrovams, kaip mane nukreipė į narkologijos dispanserį konsultacijoms.
Panika ir haliucinacijos
Kartą gulėdamas lovoje po ilgalaikio užgėrimo, aiškiai pamačiau, kaip iš lubų kampo išlindo kažkoks į voratinklį panašus siūlelis. Per daug nekreipiau į jį dėmesio, kol jis nepradėjo daugintis ir kerotis. Mano beveik pamišusi sąmonė pajuto realų pavojų gyvybei. O siūlai plėtėsi, slinko vis arčiau ir arčiau mano kaklo, pradėjo smaugti. Apėmė panika. Baimė sukaustė visą kūną, visus raumenis ir sąnarius, nebegalėjau pasiekti šalia lovos ant sienos kabojusio šviestuvo jungiklio. Nebegalėjau rėkti ir balsu kviestis pagalbos. Maniau, kad atėjo paskutinioji, ir nieko negalėjau padaryti, tik gniaužė baimė. Pagalbos šauksmas strigo gerklėje ir virto dusliu girgždesiu... Tada išgelbėjo draugas, įjungęs šviesą.
Visada, jau pradėjęs „smailinti“ užgėrimą stengdavausi gulėti įsijungęs šviesą, bijodavau, kad pasibaigs televizijos programa, ir turėsiu likti visai vienas. Vienas žmogus pasiūlė negerti nors kokius tris mėnesius, nes kitaip siūlų košmarai gali imti kartotis, ir aš galiu išprotėti. Pamenu, kaip tada įsižeidžiau. Tarsi sakiau jam: „Ką jis sau mano?! Ar aš koks alkoholikas? Kodėl jis paprastą sapną sieja su tuo, kad vieną kartą truputį padauginau?“ Be to, negalėjau įsivaizduoti, kaip galima taip ilgai negerti. Net tris mėnesius! Kaip galima išbraukti iš gyvenimo tokį ilgą laiko tarpą - mąsčiau aš.
Nors jau tada alkoholis buvo kietai suėmęs mane į savo nuožmias rankas, kažkodėl visada maniau, kad aš visiškai valdau situaciją: noriu geriu, noriu ne!
„Aš ne toks, kaip tas degradavęs valkata“, - triumfuodavau, kai mano kelyje pasitaikydavo labiau sergantis žmogus. Aš mat gerdavau užgėrimais. Blaivius periodus keisdavo juodi užgėrimai, po to - kankinančios moralinės ir fizinės pagirios su košmariškais sapnais, karštu ir šaltu prakaitavimu, automobilių ir praeivių žvilgsnių baime, depresija, nuovargiu ir minčių vienatve.
Nelemtoji pirma taurelė
Vos spėjus išsilaižyti, atitaisyti padėtį šeimoje, atiduoti skolas ir, regis, pradėti ramiai gyventi, vėl kokia nors proga, kažkokiu būdu ta nelemtoji pirma taurelė ar pirmas bokalas atsirasdavo mano rankoje. Niekaip nepajėgiau suvokti, kad mane valdo būtent tas pirmas gurkšnis bet kokio alkoholio...
Nuoširdžiai tikėdavau, kad šiandien neprisigersiu, grįšiu namo, padėsiu žmonai. Deja, po pirmo šimto gramų mano mintys iš esmės pasikeisdavo, ir aš visai „teisėtai“ leisdavau sau išgerti dar vieną taurelę, dar vieną bokaliuką. Paskui dar vieną ir dar, ir dar...
„Kodėl negaliu pailsėti po darbo? Kas čia blogo, jei su draugais išlenkiu vieną kitą burnelę? Argi aš neužsidirbu, juk visi išgeria“, - giliamintiškai mąstydavau ir tuo metu būdavau visiškai patenkintas tokiu pasiteisinimu. Alkoholis, tas klastingas vergvaldys, ne tik pritardavo man, bet dar ir pakurstydavo: „Žinoma, išgerk, tik aš tave paguosiu ir suprasiu, tik aš nuplausiu tavo skausmą ir gėdą. Tik su manim tu pasijausi saugus, stiprus ir laimingas“.
Pirmas porą gėrimo dienų taip ir būdavo. Apsvaigęs nuo alkoholio galėdavau susipažinti, užmegzti romaną, atsipalaiduoti. Vėliau alkoholis iš atsipalaidavimo ir bendravimo priemonės tapo tikslu, pateisinančiu bet kokias priemones. Atrodė, jau fiziskai nebegaliu gerti, jau pilstukas stovi gerklėje ir reikia ilgai kramtyti, kad nuryčiau. O neduok Dieve, jei „neprigis“, jei išvemsiu? Juk pinigai seniai pasibaigę, ir dar neaišku, kiek esu skolingas ir ką iškrėtęs.
Tokiais momentais arba kai reikėdavo „prisibaigti“, galėdavau daug ką paaukoti savo Karaliui alkoholiui. Gyvenimas įgavo butelio formą ir turinį. Atlyginimą pradėjau skaičiuoti buteliais, santykius grįsti išskaičiavimu.
Rytais, sutikus vakarykštį draugą rūpėdavo tik du klausimai: kiek turi ir kuo vakar viskas baigėsi? Vertybės, kurios tuo metu dar buvo bent kiek aktualios ir rūpėjo, buvo seksas, valdžia ir pinigai. Pradėjo trikti visi socialiniai santykiai. Savaime kito pažinčių ratas. Draugus pakeitė sugėrovai.
Pagaliau turėjau pripažinti ir sau, kad alkoholis tapo problema. Ypač po savaitinių, dešimtadienių ar dar ilgesnių užgėrimų prisipažindavau, kad gal ir turiu šiokių tokių problemų dėl alkoholio, gal kiek ir per daug geriu. Deja, tokios mintys išnykdavo kartu su pagirių simptomais. Po savaitės kitos kažkur dingdavo prisiminimai apie tai, kaip sunkiai sveikau po paskutinio užgėrimo.
„Paskutinio karto“ sindromas
Neprisimindavau, kaip visu balsu rėkdamas, apsikabinęs klozetą vėmiau tulžim ir prisiekinėjau: „Jei šiandien nenumirsiu, tai daugiau niekada, niekada nebegersiu, ne vieno lašo. Viskas. Užrišta“. Atsibodo, daugiau nebegaliu kentėti ir taip gyventi.
Bet mano nusistatymas silpdavo su kiekviena „negerta“ diena, kol išgaruodavo visai. Pamažu atsigaudavo fizinė sveikata, pradėdavau po truputį, mažais kąsneliais, kol kas nejausdamas skonio, valgyti. Į sriubą pildavausi acto, dėdavau pomidorų padažo, česnako, garstyčių, krienų, - visko, kas, mano manymu, galėtų padėti pajusti skonį. Nusiprausdavau, paskaitydavau laikraštį ir po savaitės vėl būdavau kone normalus žmogus, kol nepakeldavau tos nelemtos pirmosios taurelės.
Pamenu, vieno užgėrimo metu kaip guminis plavinėjau bendrabučio, kuriame gyvenau, koridoriais, kol didžiulė, visuotinė, visai nesuprantama baimė akimirksniu užvaldė visą mano esybę. Negalėjau ir nenorėjau priešintis ar ieškoti kokios išeities. Gyvybės instinktas vertė bėgti, bet kur. Atsidariau laiptinės langą ir iššokau... Nerūpėjo, koks aukštas, kas apačioje, svarbu buvo pabėgti ir išsivaduoti.
Norom nenorom teko pripažinti problemos rimtumą ir ieškoti pagalbos. Pažadai, nuostatos, asmeninės valios savybės jau buvo išbandyta. Nežinojau, ko griebtis ir ką daryti. Lietuvoje paplitęs emocinis stresinis gydymo būdas (kodavimas) man netiko.
Rinkausi kitą ne mažiau drastišką baimės terapijos metodą. Leidausi implantuoti preparatą, kuris sąveikaudamas su alkoholiu galėjo sukelti neigiamų, netgi pavojingų gyvybei padarinių. Pamenu, koks laimingas, peršokdamas keletą laiptelių, bėgau iš gydytojo kabineto. „Laisvė! Pagaliau pagyvensiu!“ - mąsčiau ir džiaugiausi būsimąja pergale.
Deja, mano džiaugsmas tetruko vos keletą, valandų. Darbe buvo eilinis išgėrimas, gerti aš nebegalėjau, bet noras niekur nedingo ir tapo, ko gero, dar stipresnis. Čia mano laimė ir baigėsi. Alkoholis, atnešęs tiek skausmo, ašarų ir nelaimių, vis tiek liko džiaugsmo šaltinis. „Torpeda“ nepakeitė vertybių ir nepašalino nė vienos priežasties, dėl kurių keldavau pirmąją taurelę.
Prasidėjo kančia ir laukimas, kol pasibaigs vaistų galiojimo laikas. Kaupiau gėrimus, taupiau pinigus ir laukiau tos laimingos dienos, kai vėl galėsiu atsipalaiduoti „kaip žmogus“.
Priklausomybė kliudė laisvai jaustis ir mąstyti. Nejaučiau gyvenimo ritmo, gyvenau pasaulyje, kuriame vietoj liūdesio vyravo depresija, o džiaugsmą pakeitė euforija. Nebuvo pagrindinio mano draugo, alkoholio, stimuliuojančio ir slopinančio jausmus, ištikimai padedančio įveikti bet kokį stresą ar atšvęsti kiekvieną įvykį. Be jo aš negalėjau! Alkoholinis mąstymas taip buvo užvaldęs mano gyvenimą, kad nepaisydamas stipriausio žmogaus instinkto - noro gyventi, rizikuodamas sveikata ir gyvybe, vėl pradėjau gerti. Alkoholio troškimas buvo stipresnis už norą gyventi.
Tas užgėrimas tęsėsi apie keturis mėnesius, ir aš pasidaviau galutinai. Nebeturėjau iliuzijų, kad išgersiu tik vieną butelį ir eisiu namo. Giliai viduje žinojau - alkoholis mane ves ten, kur jo didenybė norės.
Regis, buvau išbandęs viską, bet niekas nepadėjo. Galų gale netgi „torpeda“ man nepadeda! Tai buvo viskas, galas. Tapau tarsi zombis - be skausmo, be džiaugsmo, su vieninteliu troškimu - apsvaigti. Tada pirmą kartą sužinojau apie dar vieną galimybę - dvasinį sveikimo būdą. Reikėjo pagalbos iš šalies. Ir tokią pagalbą man pavyko rasti.
AA klube patikėjau, kad galiu pasikeisti
Labai sunkiai peržengiau anoniminių alkoholikų grupės slenkstį. Mano gėda, sąmyšis ir netikrumas blėso sulig kiekviena minute, praleista su tais vyrais ir moterimis. Aš patikėjau, kad galiu pasikeisti. Tą rodė ir kitų grupės narių blaivybės patirtis. Tik vėliau sugebėjau įvardyti, kad tada pirmą kartą gyvenime pajutau besąlygišką meilę. Tai buvo visai naujas požiūris į žmogų, taip pat ir į alkoholizmą.
Pirmą kartą manęs niekas negydė, nemoralizavo ir nemokė. Manęs nieko neklausinėjo ir nepatarinėjo. Jiems buvo visai nesvarbu, kas ir koks aš, kokios mano pareigos, pajamos, religija... „Jei neatsigėrei ir nori dar, tai gerk. Čia tik tavo reikalas. O štai jeigu nori būti ir gyventi blaiviai, - tai mūsų visų reikalas, būk su mumis“, - sakė jie, pasiūlydami kavos puoduką.
Tiesiog mane priėmė, ir aš pritapau! Tai buvo labai daug. Aš galėjau būti toks, koks esu. Man nebereikėjo kaukių, galėjau būti laisvas, kiek pats sau leidau. Tai buvo fantastika! Atsirado tikra draugystė ir nuoširdūs, partneriški santykiai. Nauja patirtis įgalino pažinti ir išlaisvinti naujus jausmus, sąvokas ir vertybes. Kuo dar vakar didžiavausi, šiandien tapo gėda, ko siekiau – pradėjau stengtis atsikratyti. Niekas nemokė ir nenurodė tempo, kuriuo turėčiau gilintis į AA programą.
Neprimetė religijos ar apeigų, neįtraukė į jokius sąrašus. Grupė gyveno, augo, plėtėsi ir leido gyventi man. Aš turėjau teisę klysti, taisytis, keistis ir prieštarauti. Iš pradžių užteko tik negerti. Vėliau blaivybė apėmė vis daugiau sferų. Atsirado naujų poreikių ir galimybių, prisiminiau ir senas svajones, kurias alkoholis, atrodė, buvo negrįžtamai atėmęs.
Laikui einant susiradau darbą, pasikeitė materialinė ir emocinė padėtis šeimoje. Galėjau įgyvendinti savo seną svajonę – mokytis.
Myliu save su visa praeitimi
Šie pokyčiai – tai tik matomoji ledkalnio viršūnė, ką man davė AA grupė. Ėmiau susimąstyti ir apie savo gyvenimo prasmę, nustojau negailestingai plakti save už tai, kas buvo praeityje, ir lioviausi bijoti ateities. Nustojus gerti problemos neišnyko, jų nesumažėjo, tik jos tapo visiškai kitokios, suvaldomos ir išsprendžiamos.
Palengva išmokau nesėkmes prisijaukinti ir paversti jas savo draugais. Jos – ne priežastis pakelti taurę... Juolab kad per visus aktyviai pragertus keturiolika metų dar nė sykio alkoholis nebuvo padėjęs išspręsti nė vienos problemos. Geriausiu atveju nukeldavo jas į ateitį, o dažnai ir pagilindavo.
O grupė buvo visada pasiruošusi amortizuoti visus mano gyvenimo nelygumus. Vis dažniau pavykdavo įveikti buvusio gyvenimo emocinę ir dvasinę inerciją. Senąjį girtuoklišką mąstymą palengva ėmė keisti pozityvios mintys ir nuostatos. Metai be alkoholio leido pamatyti prasmę ne tik džiaugsme, bet ir skausme, ir varge. Pagaliau išdrįsau garsiai sau pasakyti: aš myliu save su visa praeitimi, ateitimi ir dabartimi.
Nebrėžiu brūkšnio gyvenime ir nepradedu visko iš naujo. Bet į praeitį stengiuosi grįžti tik tam, kad nekartočiau klaidų ateityje. Mano skausminga patirtis tuo pat metu yra didžiausias mano turtas. Be jos aš šiandien nebūčiau toks, koks esu. Ir drąsiai galiu pasakyti: myliu save, žmones, pasaulį, ir man tiesiog gera gyventi!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
