Atsiradus vaikui į atostogas pradedame žiūrėti iš kito kampo, džiugu pamatyti vaikams skirtas vietas – žaidimų kambarius net ir keltuose – puikus ramybės kampelis tėveliams. Po nakvynės – pusryčiai ir dar pakankamai ilgas laikas iki išlipimo Kylio uoste (atplaukiame tik 18 val. vietos laiku), prakalbame su kitais keliaujančiais tėveliais, pamiegame, nekantraujame.
Traukiniai automobiliams
Penktadienis. Keltas nevėluoja ir visus paleidžia numatytu laiku 18 val. (traukinyje su automobiliu turime būti tarp 20 val. 40 min. ir 21 val. 10 min.) ir judame link Hamburgo Altona stoties. Greitkeliais važiuojame 120-140 km/val. ir daugumai trukdome pirmoje juostoje. Nuo čia pamirštame, kas yra duobės ir pagaliau galima žiūrėti į kelio ženklus, o ne į patį kelią.
Per maždaug pusantros valandos pasiekiame tikslą – traukinių stotį, iš kurios su automobiliu per naktį važiuosime iki Leracho (Vokietija, prie pat Prancūzijos sienos, atstumas apie 810 km). Traukiniuose automobiliams keliami specialūs aukščio reikalavimai, kur skaičiuojamas kiekvienas centimetras. Su stogo bagažine galime važiuoti tik per Vokietiją (didžiausias leistinas aukštis – 205 cm), nes norint važiuoti iki Prancūzijos leistinas maksimalus aukštis - 175 cm dėl manomai žemų Prancūzijos tunelių.
Traukinio kupė kartu vyksta pagyvenusi vokiečių pora (labai supratingi, puikiai kalbantys angliškai, taip pat nepritariantys tinginiaujančių graikų gelbėjimo planams), kuriems autotraukinių kaina (mokėjome 205 eurus, jie pirko iš anksto už 237 eurus) atrodo didoka, bet išbandyti vertėjo.
Traukinio kokybė nuvylė – labai seni vagonai, miegoti net vidutinio ūgio žmonėms yra labai nepatogu. Ir nors buvo daug neužimtų kupė neleido pasikeist į atskirą, galima tik iš anksto užsisakyt primokėjus dar apie 100 eurų (miego vietos plotis dėl to nepasikeičia, su mažu vaiku to labai reiktų). Ryte traukinyje gauname šilto gėrimo (pagal pageidavimą kava arba arbata) ir sausą pusryčių davinį (prancūziška bandelė, marmeladas, sviestas, tepamas sūris, sulčių pakelis ir kt.).
Svetinga prancūzaitė
Šeštadienis. Į Lerachą atvykstame apie 8 val. ryte, bet dar kol paruošia ir iškrauna automobilius, praeina beveik valanda. Likusi kelionės dalis lieka automobiliu – pirmai dienai pasirenkame ilgiausią maršrutą apie 700 km – važiuojame iki Limožo miesto. Kelionėje į priekį link Portugalijos nevengiame mokamų kelių, nes tai sutaupo tikrai daug laiko, dažnai ir degalų, nei važinėjant aplinkkeliais.
Nuo Prancūzijos nebesupratome pagal kokius ES reikalavimus Lietuvoje prieš kelerius metus buvo padaryta, kad reikia važinėti visada įjungtomis šviesomis, kai Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje matėsi, kad tokio dalyko nėra. Limože nakvynę susiradome praktiškai paskutinėmis dienomis – pirmą kartą per apgyvendinimo pažinčių puslapį couchsurfing.org (žmonės įvairiuose pasaulio vietose nemokamai priima užsieniečius, aprodo miestą, leidžia pernakvoti).
Nors atvykome pakankamai vėlai (apie 21 val., visą dieną lijo ir 7 valandų maršrutą su keliais sustojimais įveikėme per maždaug 12 valandų), prancūzaitė mūsų laukė su šilta vakariene (trinta garbanotosios trūkažolės sriuba, neįprasto mums skonio, ir bulvių bei mėsos pyragu). Mums buvo paruoštas atskiras kambarys, rankšluosčiai ir karštas dušas. Pavakarieniavę ir šiek tiek pabendravę nuėjome ilsėtis po gan varginančios dienos.
Ryte svetingoji prancūzaitė mus nustebino tradiciniais prancūzų pusryčiais. Tai prancūziškos bandelės (traški, salstelėjusio skonio bandelė, skaniausia šviežiai iškepta) su arbata iš dubenėlių (kad būtų didesnis arbatos kiekis).
Viena gražiausių Europos įlankų – San Sebastianas
Sekmadienis. Daugiau nakvynių nesame susiorganizavę ir kol kas turime numatę apie 500 km iki norimo aplankyti miesto – San Sebastiano (Ispanija). Oras puikus, sekmadienį automobilių srautas visai nedidelis, o ir mažajai keliauninkei kelionė neprailgsta, nes mama su ja visą laiką bendrauja, žaidžia.
Su degalų likučiu stengiamės pervažiuoti Prancūzijos sieną ir jau Ispanijoje užsipilti pigesnių degalų (skirtumas apie 0,4-0,5 Lt/l). Atvykus į San Sebastianą einame pasivaikščioti paplūdimiu, gaila, kad nespėjome atvykti dar šviesiu paros metu, tačiau ir šviesose paskendusi įlanka atrodo įspūdingai.
Jau gerokai sutemus einame ieškoti nakvynės. Kadangi miestas kurortinis (bet 61 kvadratiniame kilometre gyvena net 186 tūkst. vietinių gyventojų), tai kainos viešbučiuose dažnai viršija 100 eurų už naktį, net ir gerokai toliau nuo paplūdimio. Įdomu, kad praktiškai visi viešbučiai registratūroje surašę kainas nuo 150 iki 350 eurų už naktį, bet kai pradedi teirautis, tai nuleidžia (neva čia rodomos savaitgalinės kainos) iki 85-100 eurų.
Po geros valandos paieškų ir nepriimtinų kainų išsitraukiame iš anksto per booking.com pasiruoštą kelių viešbučių sąrašiuką ir vykstame į artimiausią - Pala de Aiete 4* (pigiau net už 2-3 žvaigždučių viešbučius) – nors kaina registratūroje užrašyta vėlgi labai didelė, bet galioja ta, kurią matėme internete – 61,6 euro (be pusryčių). Kadangi esame su vaiku, tai parenka didesnį kambarį už tą pačią kainą.
Nakvynė dvare ir ispaniško stiliaus barai
Pirmadienis. Nors ir buvo didelis noras, bet ryte jau nespėjame sugrįžti į San Sebastiano paplūdimį (tikimės dar sugrįšime pavasarį) ir judame į Ispanijos gilumą (numatytas atstumas vėl apie 500 km). Ilgoje kelionėje kaip ši, kai nežinai, kiek nuvažiuosi kurią dieną, gera praktika iš ryto, dar esant viešbutyje, užsisakyti kitą viešbutį kitai nakvynei (tiek prognozuoti atstumą jau visai įmanoma), kad po to nereiktų sugaišti nemažai laiko paieškai.
Pasirenkame nakvynę mažame miestelyje, kuris vadinasi Siudad Rodrigas, viešbutyje Hotel Molino De Agueda 3*, jį pasirinkome dėl panašumo į dvarą (45 eurai su pusryčiais). Viešbutis, panašu, kad yra šeimos verslas (angliškai nekalbėjo), virtuvės neturi, todėl negalėjo nieko pasiūlyti užkąsti – išvažiavome į miestelį ieškoti vakarienės.
Pačiame centre vaikščiodami matėme daug „Simpsonų“ stiliaus barų – patalpoje beveik tamsu ir keli diedai vos ne ant baro miega. Vis dėlto, po ilgų paieškų į tokį vieną didesnį, kur barmenė buvo moteris ir matėsi ne vien girti vyrai, sugalvojome užeiti – pasisekė, turėjo šilto maisto valgiaraštį. Angliškai niekas čia nekalbėjo, kokį pusvalandį žaidėme su išmaniaisiais telefonais versdami vieni kitiems. Užsisakėme ir laukėme, tuomet sužinojome, kad tiems, kas atėjo ne į barą, o pavalgyti, yra atskira patalpa net su staltiesėmis.
Vakarienė: pirmas patiekalas (bulvių salotos ir beveik gruzdintos bulvytės), antras patiekalas (kepta vištiena ir keptas kiaulienos kepsnys su gruzdintom bulvytėm ir daržovėmis), į kainą įskaičiuotas alkoholinis ar kitoks gėrimas ir visa tai po 10 eurų. Sotu, net per daug kaip vakarienei.
Mūsų šviesiaplaukė mažoji ,paragavusi keletos bulvyčių, nusprendė geriau pabendrauti su vietiniais, vis praeidama barmenė ją pakalbindavo, virtuvės darbuotojai net išlįsdavo pasižiūrėti.
Viešbutyje, matyt, taupumo sumetimais, naktį nebuvo šilto vandens, ryte pradėjo po truputį šilti. Pusryčiai buvo iš parduotuvėje pirktų maisto produktų (bandelių, duonų, raikytų mėsų ar sūrių). Pasimatė ir daugiau taupymo požymių, bet kaip bed and breakfast tipo viešbučiui, manome, kokybės pakanka.
Saulėlydis Sintroje
Antradienis. Apie 400 kilometrų iki Lisabonos. Palikę viešbutį ir užsipylę pigesnių Ispaniškų degalų greitai įvažiuojame į Portugaliją. Gamta iškart pasikeičia – iš išdžiūvusių ir dykynes primenančių Ispanijos pakelių vaizdas pradeda žaliuoti ir daugėja augalijos.
Kadangi mus priimti gali tik po įprastų darbo valandų – prie Lisabonos važiuojame iki artimiausio paplūdimio Sintroje Praia das Macas. Kelionėje Kaunas-Sintra (paplūdimys Praia das Macas) įveiktas atstumas – 4128 km, iš jų automobiliu – 2580 km. Kelių mokesčiams išleidome 298 Lt. Dėl neskubėjimo beveik pamirštame, kad norime pamatyti saulėlydį Atlanto vandenyne – dabar jau skubame. 17 val. 47 min. sustojame ir paskutinę akimirką nufotografuojame besileidžiančią saulę. Atvykome.
Naujų mūsų įspūdžių laukite bendraukime.lrytas.lt, „Facebook“ puslapyje „Trise po Pasaulį“ bei www.kapselis.lt.