Sėdžiu drausmės grupėje sugriežtintu režimu visiškai vienas. Čia mus atveža, kai pataisos namai nebegali susitvarkyti. Sėdžiu be televizoriaus, radijo ir net be asmeninės patalynės. Čia viskas sugriežtintu režimu – nieko neleidžia turėti. Kai atvažiavau, viską paėmė ir padėjo į sandėlį. Atiduos, kai veš atgal į pataisos namus.
Pamenu, 6 paras prieš atsidurdamas čia buvau „karantine“. Miegojau su rūbais, blusos kaklą sukramtė. Pacas vos į ranką neįkando, buvo atėjęs mano duona pasivaišinti. Sakau, linksma buvo.
Sėdžiu vienas jau daugiau nei 2 mėnesius ir dar turėsiu čia būti keturis. Gavau daugiausiai kiek čia gali duoti – 6 mėnesius. Kai atvažiavau, net dirbantys prižiūrėtojai nustebo – tiek daug dar nėra davę.
Čia labai šalta ir drėgna, čiužinį visą dieną džiovinu ant lango, nes ryte, kai prabundu jo apačia būna šlapia. Valdiška patalynė – pagalvės užvalkalas ir paklodė, daugiau nieko neduoda. Miegok, kaip nori – be antklodės užvalkalo. Antklodė, čiužinys – ploni ir trumpi. Žodžiu, sąlygų čia žmoniškom tikrai nepavadinsi. Bet prisitaikau ir tiek.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pataisos namuose pagelbėjau žmogui. Paskolinau pinigų, atidaviau už jį skolas. Ėjau, kalbėjau su žmonėmis, kad jam nieko nebūtų, užtariau. Manau, tikrai daug jam padėjau.
Paskui darbuotojai viską „sutvarkė“, tik nežinau, ar su to žmogaus pagalba, kuriam padėjau, ar be jo. Pririnko slaptų liudininkų, neva aš reketavau iš to žmogaus, kuriam padėjau, pinigus.
Už tą neva reketą gavau 8 mėnesius kalėti griežtesniu režimu, kai iš kameros negali išeiti nuo 23 val. iki 7 val. ir negalima vaikščioti į pasimatymus su tais, kas laisvėje. Rašiau čia skundus į prokuratūrą dėl šmeižto. Viskas kaip į sieną.
Po 6 parų vėl buvau nubaustas – už pasipriešinimą pareigūnams. Taip patekau į drausmės grupę sugriežtintu režimu.
Ir vėl kilo problemų. Pas mane rado mobilųjį telefoną. Juo net nespėjau pasinaudoti, nes trūko kortelės ir kroviklio. Jis pas mane kaip netikėtai atkeliavo, taip netikėtai ir iškeliavo. Manau, kad tas, kas jį man pardavė, ir pasakė, kad jis pas mane yra (daugiau niekas nežinojo). Už tai gausiu 15 parų ilgiau čia pabūti.
Kaliniai tokie. Pas juos ne per daugiausia žmoniškumo, dauguma žiūri tik savęs, kad ir tas, kuriam padėjau. Aš manau, kad jam pasirodė paprastesnė išeitis mane kažkur uždaryti nei skolą atiduoti, bet aš šito nežinau. Gali būti ir kitų kalinių, kurie iš pavydo primelavo.
Kai sėdžiu čia, pamatau tokių neįtikėtinų dalykų, kad kartais atrodo, jog taip negali būti.
Pavyzdžiui, ateini pas žmogų pasiskambinti, tarkime, ne pas draugą, o pas pažįstamą, tai jis nusirašo artimųjų numerį ir arba tavo vardu prašo iš jų pinigų, arba iš pavydo primeluoja, kad narkotikus vartoji ar dar visokių nesąmonių prikalba. Kad artimieji nusisuktų ir nebepadėtų.
Man taip niekada nėra buvę, renkuosi, su kuo bendrauti. Bet esu begales tokių istorijų girdėjęs, kai tėvai nusisuka nuo vaikų, kai žmonos vyrus palieka – viskas per tokius piktadarius.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
