Todėl nenuostabu, kad tokioje tamsioje pelkėje naujos Vyriausybės programa valkiojosi patamsiais ir buvo mažiausiai pastebima. Keista, kad prezidentė taip rūpinosi ministrų personalijomis, tačiau apie būsimos Vyriausybės programą ir numatomus artimiausius darbus Lietuvai rimčiau niekur nepasisakė.
Sutinku, kad prezidentės viešai išsakyti reikalavimai ministrams yra visiškai suprantami ir teisingi. Prezidentas turi teisę įdėmiai peržiūrėti kiekvieną būsimą ministrą ir dėl jo tinkamumo pasisakyti.
Kita vertus, kad ir kokie bus Darbo partijos ministrai, jie bandys įgyvendinti Vyriausybės programą ir priklausys nuo Darbo partijos matymo, kaip turi dirbti ministerija. Todėl būsimų darbų programa yra nepaprastai svarbi ir turi būti laiku įvertinta, suderinta, jog po Seimo pritarimo Vyriausybės programai nesukeltų naujos politinės krizės. Vyriausybei reikia leisti normaliai dirbti ir reikalauti gerų darbų.
Kadangi žiniasklaidoje Vyriausybės programos vidaus politika yra profesionaliai ir įvairiai ekspertų bei apžvalgininkų komentuojama, noriu pasisakyti tik dėl užmirštos užsienio politikos. Lietuvos užsienio politika merdi. Europoje Sąjungoje tapome degraduojanti provincija, kurios džiaugsmas matyti savo šalies vadovę ES lyderių apsuptyje. Su kaimynais santykiai yra nekokie, o Rytų politika – sugriauta.
Akivaizdu, A. Kubiliaus Vyriausybė užsienio politikai skyrė per mažai dėmesio. Naujoji A. Butkevičiaus Vyriausybė žada gerinti santykius su Rusija ir būti aktyvesnė užsienio politikoje. Pažadus vertinu skeptiškai, nors pritariu, kad prezidentei reikia labiau ir atidžiau padėti vykdyti užsienio politiką.
Atvirai pasakius, naujos Vyriausybės deklaruojami ketinimai pagerinti santykius su Rusija yra diletantiški. Prieš skelbiant savo ketinimus reikia bent pagalvoti, ar Rusija suintneresuota geresniais santykiais su Lietuva? Juk dabartinė Lietuvos užsienio politika ne tik naudinga Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims, tačiau ir Rusijai.
V.Adamkaus laikais aktyvi Lietuvos Rytų politika buvo tapusi galvos skausmu didžiosioms ES šalims ir kliudė Rusijai. Dabar to nėra.
Tiesa, Lenkijai visiškas Lietuvos neveiklumas Rytų politikoje pradeda nepatikti, nors anksčiau aktyvi politika erzino ir kėlė pavydą. Siauro požiūrio, netikusi buvusio ministro A. Sekmoko kova su "Gazprom" labiausiai pasitarnavo ES galingiesiems, tačiau ne Lietuvai.
Todėl Rusijai, kuri veikia pasauliniu mastu, smulkūs nesutarimai su Lietuva neverti didesnio dėmesio ar netgi kai kada būna naudingi Baltijos regione ir pačios Lietuvos viduje. Todėl naujoji Vyriausybė turi ne „gerinti santykius su Rusija“, o atkurti Rytų politiką ir tapti aktyvi bei labiau žiūrinti nacionalinius interesus. A. Kubiliaus Vyriausybės patirtis parodė, kad Vyriausybė negali nusišalinti nuo užsienio politikos ir privalo daug labiau padėti prezidentei vykdyti Lietuvos užsienio politiką.