Tiesa, buvo ir tokia istorija, kai atrodo pirmoje klasėje mokytoja paklausė, kokias šventes vaikai namuose švenčia, vienas berniukas atsistojo ir pyškina: „Kalėdas, Velykas“. Mokytojos veide įsižiebia nerimas, ji bando nutildyti, pasodina, bet to berniūkščio būta atkaklaus, jis vėl kelia ranką, ir vėl nori pasisakyti…
Tada mokytoja prieina prie manęs ir sako: „Rasele, o ką jūsų šeima švenčia?“, žinojo, kad atsakysiu teisingai. Ji pati tikrai nebūtų prisipažinusi, kad „švenčia“.
Tad grįšiu prie savo tėvų. Kalėdos jiems nebuvo šventė – manau, jie gana nuoširdžiai tikėjo, kad visos religinės šventės yra atgyvena, kad, pavyzdžiui, gegužės 1-oji – tai tikrai darbo žmonių šventė, be to, laisvadienių Kalėdoms niekas neskirdavo. Tik vėliau, jau atsiradus Sąjūdžiui, motina staiga atsiminė, kad moka ir Maironio eilėraščius, ir žino trispalvės spalvas (nors spalvų seką gal ir būtų sumaišiusi).
Dėl to su tėvu netgi šeimoje 1989 metais jau kildavo konfliktų: pavyzdžiui, vienas ėjo į Baltijos kelią (ir mane tempė), kitas - ne. Bet čia asmeninės kronikos, jos turbūt jums neįdomios, kalbu apie savo šeimą, kaip apie reiškinio dalį. Kaip apie tuos, nešventusius Kalėdų.
Mano šeima nebuvo tokia vienintelė. Dabar kartais tenka paskaityti kokių partinių bonzų atsiminimus, kaip jie vaikščiojo su kūčiukais (tada juos dar vadino šližikais ir niekas nesukdavo galvos – kalbos sergėtojai per daug nesirūpindavo „ideologiškai neteisingais“ žodžiais) kišenėse, kaip jie buvo arti okupuotos tautos. O juk meluoja. Jie nebuvo arti okupuotos tautos.
Okupuota tauta jiems tiek ir rūpėjo. Jie turėjo savo atskirą gyvenimą su juodomis „Volgomis“, spec. parduotuvėmis, geresniais namais ir spec. kelialapiais „į Pietus“. Jie turėjo teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis bet kokia rezistencija – beprasmė, nes ji lemtų tik privilegijų praradimą. Jie vadinosi „nomenklatūra“. Ir aš buvau ypatingas tos nomenklatūros vaikas: pavyzdžiui, galėjau kiemo draugus pavaišinti „Cedevita“ (tokie milteliai, iš kurių galima gaminti limonadą, berods - čekiški). Fantastiško skanumo daiktas, kai dar nebuvo jokių „Fantų“ ar „Coca-Colų“.
Nomenklatūra buvo toks materialiai aprūpintas sluoksnis: ir su japoniškais magnetofonais (netgi vaizdo), ir dar su aibe geresnių daiktų. Kažką panašaus galėjo turėti tik vadinamieji „spekuliantai“, dabar sakytume – pogrindiniai verslininkai. Bet pogrindinis verslininkas dar visada galėjo atsidurti ir už grotų, o štai nomenklatūrininkas ėmė visą gėrį teisėtai, nes jiems tai priklausė. Nomenklatūra buvo žmonės, kuriems sovietinis socializmas netrukdė. Todėl jie ir nešventė Kalėdų, Kalėdų jiems paprasčiausiai nereikėjo, Kalėdų jiems tiesiog nebuvo.
Kai mėginu paaiškinti kokiam nors jaunam emigrantui, kas yra „nomenklatūra“, jam sunkiai sekasi suprasti. Žmonės, geriau gyvenę dėl to, kad priklausė kažkokiai partijai? Koks čia absurdas? O absurdo čia jokio nėra: daug pasiekti buvo galima paprasčiausiu padlaižiavimu ir sutikimu su tuo, ką sako partija (vienintelė, žinoma, komunistų), nors tai prieštarauja sveikam protui. Manyčiau, būtent tai matosi iki šiol lietuviškame viršininkų garbinimo kulte – komunistai jį žiauriai sustiprino.
Bet apie tai dar būtinai parašysiu. Mat neseniai iš draugės Lietuvoje gavau tokį laišką apie viršininkus, kad nutylėti būtų tiesiog nuodėmė!
O pati Kalėdas švenčiu jau senokai. Bet, skirtingai nei kai kurie, ir „tada“ šventę Kalėdas, aš į savo nomenklatūrinę vaikystę grįžti visiškai nenoriu. Bet ir nesiruošiu kam nors pasakoti, kaip mano tėvai buvo arti pažemintos tautos ar saugojo tradicijas. Nes taip nebuvo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
