Tarkime, pora dėkoja Mergelei Marijai, kad ji apsaugojo juos baisioje avarijoje. Prie besišypsančių italų fotografijos pridėta ir sumaitoto automobilio nuotrauka. Kai kas dėkoja už gimusius vaikus (matyt, buvo nevaisingi), kai kas už per karą išsaugotą gyvybę, dar kiti už pagijimus. Ant vienos sienos sukabintos gal 8 poros ramentų – kažkam po apsilankymo šventovėje ar maldos prašant Mergelės Marijos užtarimo jų nebeprireikė.
Ten pat sutikome Roberto, italą, galima sakyti, benamį. Jis gyvena netoli bažnyčios, skersvėjų raižomame koridoriuje už lauko estrados. Buvo ką tik pasigaminęs daržovių troškinio. Neseniai gavo 2 plytų elektrinę viryklę. Užuot valgęs šiltą maistą, jis mielai įsitraukė į pokalbį su mumis.
Labai įdomus žmogus. Mokyklos nebaigė, bet ėmė mokytis savarankiškai. Su mumis gana gerai kalbėjo angliškai (daugelis italų nekalba), pasakojo apie knygas, kurių esą turėjo tūkstančius. Trumpai tariant, labai intelektualus, mandagus, mokantis klausytis ir neburbantis dėl prastų gyvenimo sąlygų.
Pasakojo, kad jo gyvenimą sugriovė psichiatrai – jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Nuo tada viskas ėjo tik blogyn. Artimieji atėmė butą, kuris priklausęs jam. Iki šiol sesuo ir motina su juo nebendrauja.
Patikėjau juo. Atrodo, švelnus ir geras žmogus. Iš benamio visai kitko tikėčiausi. Jis mane nustebino. Galiausiai, nors ir gyvena apsikrovęs šiukšlėmis, širdyje jis – orus žmogus. Elgeta jo nė nepavadinsi.
Stebėjausi, kad jis negirtas. Paklausiau, ar mėgsta alų arba vyną. Ne, jis negeria. Jam nepatinka alaus skonis. Bet kartais rūko žolę.
Popiežius už 10 metrų!
Antrąją Taize susitikimo dieną keliasdešimt tūkstančių jaunų piligrimų meldėsi su popiežiumi. Mačiau Benediktą XVI iš labai arti. Iš kokių 10 metrų! Pravažiavo savo baltu papamobiliu bemojuodamas. Buvome netoli tvoros, kuri skyrė minią nuo kelio popamobiliui. Gražu ir labai paprasta.
Popiežius pavargęs. Galbūt Kalėdų iškilmės jį išvargino? Kai skaitė angliškai, nelabai jį supratau. Minia popiežių fotografavo, mojavo jam. O jis, nors, rodos, ne kokios sveikatos, kantriai rodėsi visiems, mojavo iš papamobilio, priėmė dovanas iš Taize bendruomenės vyresniojo brolio Alois. Jis aukojosi, kad pamatytume popiežių, Kristaus vietininką. Benediktas XVI labai mus myli. Man buvo svarbu tai pamatyti.
Ėmiau priprasti prie gyvenimo, kai visi mumis rūpinasi. Šeimoje mus maitino ir globojo tarsi savo vaikus. Mama ir dukra kalbėjo tik itališkai. Labai erzino, kad negalėjau pasakyti joms, kaip viskas puiku – nemoku italų kalbos. Viena iš mūsų mokėjo itališkai, bet ji netrukus pavargo viską versti. Kai norėjau išreikšti savo mintis, mosikuodavau rankomis, šypsodavausi arba kartodavau žodį „bello“ (liet. gražus).
Pica ir tikėjimas
Besisvečiuodama Romoje valgiau tikrą itališką picą. Klausiausi savo draugo italo. Jis kalbėjo apie tikėjimą ir Dievą. Sakė, kad visi tikintieji yra truputį pamišę – krikščionybė yra sunkus kelias, o žmonės vis tiek juo eina.
Katalikai tiki, galima sakyti, absurdiškais dalykais – kad Dievas tapo žmogumi, kad jis kentėjo, prisikėlė, kad Marija pastojo be vyro pastangų. Blaivus protas sakytų, kad tai visiški absurdai.
Paklausiau, kodėl jis pats tuo tiki. Atsakė – jaučia, kad Kristaus kentėjimas, mirtis dėl žmonių jam atrodo tiesa, nors ir sunki.
Nelabai supratau, bet klausiausi. Gal kada nors suprasiu, ką jis turėjo mintyje. Jis taip ilgai pasakojo, kad net pavėlavo į savo traukinį ir jam teko kviestis taksi... Jis toks užsidegęs dėl Dievo! Sužavėjo mane.
Bet tai dar ne viskas. Laukite kitų tekstų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
