Jei nesileisime užburiami siurrealistinių vaizdų (kurie vis tik yra neįtikėtinai ištempti) ir specialiųjų efektų, „nepamirštamo“ garso takelio (kaip jį drąsiai pristato „Auroros“ kūrėjai savo FB puslapyje) ir fakto, kad tai apskritai pirmasis lietuvių pilno metražo eksperimentas su fantastikos žanru, atsakyti bus paprasčiau.
Tiek sykių negyvai išjuokta maniera perspausti tiek su tyla, tiek su ištęstais vaizdais, regis, tėra mūsų, žiūrovų, patyčių objektas. Ar gali būti, kad tokių mūsų pokštų nė sykio neišgirdo nė vienas lietuvių režisierius, išskyrus Emilį Vėlyvį ir Igną Miškinį? Regis, gali.
„Auroroje“ ir vėl apstu vaizdų, kurie tarsi turėtų užliūliuoti, bet žiūrint pastarosiomis dienomis dažniausiai linksniuojamą filmą jie paprasčiausiai ima užknisti. Taip, turbūt daug kam norėtųsi atkartoti Tarkovskio „Soliario“ lėtų vaizdų hipnozę. Bet turbūt nedaug kam pavyksta? Ir tai, kas turėtų hipnotizuoti, labai greitai ima panašėti į flegmatišką to paties vaizdo gromuliavimą.
Iškentėtą istoriją filme paprastai kuria kenčiantys žmonės. Ką turime čia? Oi, pora – kaip tvora. Mariaus Jampolskio Lukas visą filmą mėgina ką nors išdulkinti – nesėkmingai iki pat finalo. Nebent sėkme laikytume pasismaginimą su savo rankele realybėje ir seksą su jau beveik mirusia mergina – jos pasąmonėje (!). Neskaičiuokime tų kelių graudžių mėginimų užlipti ant žmonos ar bandymo tamsiame skersgatvyje prie sienos prispausti prostitutę.
Savo ruožtu Jurgos Jutaitės herojė, kaip paaiškėja filmo pabaigoje, buvo tiek susitapatinusi su gyvenimo draugu, kad jam sumanius skirtis jį... tiesiog nužudė. O ką? Na, negi dabar liks mergina viena? Na, baikit juokus. Geriau pasidaryti galą ir padaryti jį kitam.
Taigi pagrindinė scenarijaus gija pinama iš dviejų labai kompleksuotų žmonių vizijų ir fobijų. Bet jei lietuviui smagu, kai kaimyno tvartas dega, tai turbūt turėtų būti malonu ir žiaumoti išgalvotų gyvenimų purvą.
Nenatūralių dialogų stygiumi „Auroros“ irgi neapkaltinsi. Niekaip. Jau pirmosios filmo minutės, kai turime progą iki soties prisimėgauti raibuliuojančia tamsa, padvelkia kažkokiu radijo teatro spektakliu, įrašytu geriausiu atveju 1989-aisiais. Vienas mokslininką vaidinantis aktorius kalba taip, lyg būtų ką tik pakilęs iš kapo duobės ir nekantrautų ten kuo greičiau sugrįžti. Tačiau klausimas, kaip tokių dalykų galima nepastebėti filmuojant, turbūt irgi gali kilti tik filmo žiūrovui, jokiu būdu ne kūrėjui.
Turbūt gyviausiu personažu galima pavadinti Dariaus Meškausko herojų – jis ne tik stebuklingu būdu išlieka „nelietuviškai“ natūralus, bet ir sugeba suskelti bajerį. Tiesa, vienintelį visame filme.
Kas dar? Seksas? Taip, seksas. Turbūt dar jokioje lietuviškoje juostoje jo nebuvo tiek daug. Sex sells, kino industrijoje – ypač, tačiau vien juo užsižaisti irgi keistoka, juolab kad jis visas čia – kažkoks nesveikas: tai su prievartos, tai su onanizmo elementais, o didžioji jo dalis – iš viso sapnas.
Beje, pačios sekso scenos – ganėtinai gražios ir dailiai nufilmuotos. Tik grupinė scena su suaugančiais kūnais man pasirodė visiškai „nukosėta“ nuo filmo „End of Days“, apskritai garsėjusio mistiškomis vizijomis. Lyg nekaltai „pasiskolinti“ ir keli kiti dalykai – deformuotas namas paplūdimyje labai priminė yrantį vasarnamį ant jūros kranto, matytą juostoje „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ (beje, ji irgi apie žaidimus su pasąmone), o epizodas teatre taip pat turėjo sukelti deja-vu „Mulholland Drive“ ir apskritai Lyncho gerbėjams. Aišku, visa tai galima būtų vadinti ir kino citatomis.
Beje, nesakau, kad pagrindiniai herojai vaidina blogai. Ir jau tikrai neimsiu virkauti, kad į Jampolskį kino ekrane sunku žiūrėti po visų nesibaigiančių jo pasirodymų televizijoje, kaip kad savo recenzijoje virkavo visų menų ir visų galų kritikas Valdas Gedgaudas. Priešingai – jei herojai vaidintų blogai, ši juosta būtų tokia bloga, kad ją galima būtų žiūrėti pramogai, namuose, su buteliu vyno, linksma kompanija ir nepadoriais komentarais. O dabar filmas ir labai blogas, ir labai geras vienu metu. Čia puikiai padirbėjo dailininkai (išskyrus grimo meistres, kurios tokį vakarinį makiažą geriausiu atveju galėtų pasiūlyti Borato seseriai, jei prisimenate, kuo ji vertėsi). Operatorius, atrodo, irgi gražiai susitvarkė su užduotimis.
Todėl „Aurora“, nors ir turėdama beveik visus tradicinius lietuviško kino trūkumus, yra nevienareikšmė: neišbaigta juosta už vieną milijoną eurų, pakibusi kažkur tarp „ten“ ir čia“, visiškai kaip Luko ir Auroros bučinys nei šiapus, nei anapus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
