Jau sėdėdamas zonoje sužinojau apie „Veikliųjų žmonių bendriją“. Man viskas rūpi, kas nauja ir aš nueinu pažiūrėti. Vyrai ten atvažiuodavo tokie, kaip mes – praėję ir šilto ir šalto, bet įtikėję į Gyvąjį Dievą. Jie buvo linksmi, džiaugėsi gyvenimu. Aš jiems kažkiek pavydėjau, buvo tiesiog malonu į juos žiūrėti.
Išėjau į laisvę, susiradau sau mielą darbą. Noriu pabrėžti, kad tada išėjęs jau trečią dieną dirbau. Anksčiau to mano gyvenime nebuvo. Visą laiką galvojau – atsėdėjau, dabar reikia gyventi savo malonumui, bet tikėjimas kažką pakeitė mano gyvenime. Į darbą eidavau kaip į šventę, uždirbdavau tikrai neblogai.
Visi galėjo tik pavydėti – kalinukas ką tik grįžęs susirado darbą ir jam nieko netrūksta. Bet nelabasis visą laiką laukė momento, kai tik galės vėl mane silpnavalį sugundyti.
Jam ilgai laukti nereikėjo. Eidamas radau šimtą litų (dabar aš esu tikras, kad čia buvo velnio gundymas), o aš važiuoju į „Sodrą“ dėl pažymėjimo. Su draugu nusipirkau kaifo ir perdozavęs iškarto atsidūriau klinikose.
Galvojate, čia ir vėl sutapimas? Aš manau, kad tai stebuklas, žinoma, tada aš apie tai nesusimąsčiau ir toliau savo gyvenimą gyvenau, bet kaip dabar pasižiūriu, jau tada Dievas davė man žinią, kad aš gyvenu nedorą gyvenimą, tik aš to suprasti nenorėjau.
Važiuoju iš darbo ir sutinku Žilviną, savo pažįstamą. Išsikalbame. Aš jam pasakoju savo gyvenimą, kad kartais „įsiduriu“, o jisai man pasakoti pradeda apie tikėjimą, kad jie renkasi savaitgaliais ir liudija, ką jiems duoda tikėjimas Gyvuoju Dievu.
Jam visiškai nuvažiavo stogas, pagalvojau, užrašė man telefono numerį ir davė adresą. Pakvietė užeiti savaitgalį, bet man tuo metu to nereikėjo. Dabar pagalvoju, kad jisai buvo teisus: „Be tikėjimo mes esame niekas.“
Pradėjau daugiau vartoti narkotikų, susipykau su artimaisiais ir kai supratau, kad aš vėl esu priklausomas nuo narkotikų, atsisėdęs apsiverkiau – kaip besisuksiu, zonos nebeišvengsiu.
Už visus negerus darbus ateina laikas atsiskaityti. Aš vėl zonoje. Sėdėdamas zonoje sužinojau, kad ir į mūsų zoną atvažiuoja „Veiklieji“. Nuėjau į ją ir buvau labai nustebintas – pas mus atvažiavo tas pats minėtas Žilvinas.
Kokį aš jį pažinojau prieš kelis metus ir dabar – du skirtingi žmonės. Pas mus atvažiuoja mūsų pagrindinis ryšininkas su Gyvuoju Dievu Gintaras. Jis labai įdomiai mums pasakoja, ką Gyvasis Dievas padarė jo gyvenime, kaip pakeitė jo tikėjimą, liudijimus žmonių, kurie taip kaip mes buvo nusiritę į gyvenimo užkulisius, bet dabar tie žmonės turi darnias šeimas, savo verslą ir su Gyvojo Dievo pagalba gyvena pilnavertį gyvenimą.
Supratau, kad tik tikėjimas mus gali padaryti geresniais, nes be tikėjimo mes esame pasmerkti.
Ir mano gyvenime įvyko stebuklų: turėjau problemų dėl kojos žaizdų, kaip begydžiau, kokius vaistus bevartojau – niekas nepadėjo. Vieno užsiėmimo metu Gintas paklausė, kas turime sveikatos problemų. Aš paprašiau, kad pasimelstume dėl mano sveikatos problemų ir, ką jūs galvojate, nuo tos dienos man pradėjo gyti žaizdos, liko tik viena žaizdelė.
Su Gyvojo Dievo pagalba baigiu pasveikti. Jei Gyvajam Dievui atiduodu savo ligas, savo visas gyvenimo negandas ir tvirtai tikiu, tuomet mano problemas sprendžia Jisai, o man belieka šventai tikėti Juo.
Noriu dar kartą padėkoti Gintui, Žilvinui, Algiui, kurie atvažiuoja pas mus ir duoda mums, nors mažą kibirkštėlę tikėjimo. Mums reikia tik nuspręsti, ar mes su Gyvuoju Dievu, ar su savo senu gyvenimu. Asmeniškai aš tikėjau, bet mano tikėjimas ne toks didelis kaip jų, bet aš tikiu, kad ir aš taip išmoksiu džiaugtis gyvenimu, kaip jie.
Noriu visiems palinkėti, kad atsižadėtų savo gyvenimo ir žengtų pirmą žingsnį tikėjimo link, nes tik Gyvasis Dievas gali pakeisti mūsų baisius gyvenimus ir apginti nuo šėtono pagundų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
