Švęskite, nes jums buvo liepta

Šiuo straipsniu noriu išreikšti savo nuomonę ir pateikti pasiūlymą dėl „šventinių“ nedarbo dienų. Tokių  dienų Lietuvoje turime 12 (neskaitant pirmosios Velykų, Motinos ir Tėvo dienų, kurios visada būna sekmadienį), po vieną kiekvieną mėnesį, išskyrus rugsėjį ir spalį, mėnesius, kuriuose šventinių dienų nėra, ir gruodį, kuriame švenčiame 3 dienas.

Daugiau nuotraukų (1)

Kristupas V

Jan 19, 2013, 11:18 PM, atnaujinta Mar 13, 2018, 4:12 PM

Sausio 1-oji - Naujieji metai.

Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Kovo 11-oji - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Kovo 31-oji - pirmoji Velykų diena.

Balandžio 1-oji - antroji Velykų diena.

Gegužės 1-oji - Tarptautinė darbo diena.

Gegužės 5-oji - Motinos diena.

Birželio 2-oji - Tėvo diena.

Birželio 24-oji - Joninės.

Liepos 6-oji - Valstybės diena.

Rugpjūčio 15-oji - Žolinė

Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena.

Gruodžio 24-oji -  Kūčios

Gruodžio 25-oji - Kalėdos

Gruodžio 26-oji - antroji Kalėdų diena.

Dabar norėčiau, kad kiekvienas sau sąžiningai atsakytų, kurios iš šių dienų jums yra svarbios, kurių paminėjimui tikrai reikalinga laisva diena, o kurios jums – tiesiog nedarbo dienos, kai vakare linksminamasi, o ryte vartomasi lovoje arba triūsiama prie buities darbų, dienos be simbolinės reikšmės jums, reikšmės, kurią ši diena kaip tik ir turėtų įkūnyti.

Man asmeniškai savo simboline prasme svarbūs yra: Kūčių vakaras, pirmoji Kalėdų diena ir Naujieji metai, šias dienas aš švenčiu pagal tradicijas, ir laisva nuo darbo diena man reikalinga.

Tokios datos kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji man irgi svarbios, aš jas visuomet paminiu, nueinu į kokį nors patriotinį renginį ar pažiūriu šventinę TV programą, bet tą patį galėčiau padaryti ir vakare po darbo, nes tai užtrunka kelias valandas, ir laisvadienis man nėra reikalingas.

Visos kitos šventinės dienos man tiesiog laisvadieniai, kuriais linksminuosi vakare ir tinginiauju ryte, jokios simbolinės reikšmės jos man neturi ir ryšio su jomis aš nejaučiu. Drįstu manyti, kad ir jūs tarp šventinių nedarbo dienų radote tokių, kurios jums nėra nei įdomios, nei aktualios ir išvis kažin ar reikalingos, o kitos itin svarbios nėra įtrauktos į šį sąrašą.

Bėda ta, kad valstybė, pasinaudodama savo monopoline prievartos galia, mus tiesiogiai verčia nedirbti ir netiesiogiai verčia švęsti visas nedarbo dienas, tarp kurių mums, kiekvienam asmeniškai, yra visiškai svetimų ir nereikalingų datų. Pavyzdžiui, man asmeniškai yra nesuvokiama, kodėl gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena – turi būti nedarbo diena ir kodėl aš turiu ją švęsti, ar ne geriau būtų per darbo šventę tiesiog dirbti?

Arba Žolinė, aš nė žalio supratimo neturiu, kas ta Žolinė ir ką per ją reikia daryti, gal rūkyti žolę, o gal šienauti ar tiesiog būti ant žolės – žodžiu, tikra mistika, bet jei tai laisvadienis, aš su malonumu ūšiu ir linksminsiuosi išvakarėse ir voliosiuosi lovoje ryte. Dar gerai, kai tokios dienos pasitaiko pirmadienį arba penktadienį, ilgasis savaitgalis – visada šventė, net ir per Žolinę ar Darbo dieną galima kažkur pakeliauti, pastovyklauti, kažkokį svarbesnį darbą atlikti ar kitaip prasmingai praleisti laiką, todėl ilgasis savaitgalis yra gerai.

Bet jeigu tokia diena antradienis, trečiadienis ar ketvirtadienis (kas statistiškai pasitaiko gerokai dažniau) tai vėl grįžtame prie anksčiau minėto „standarto“: balius vakare ir tinginystė ryte, arba kažko panašaus, kas visiškai nesusiję su tiesiogine tos datos reikšme. Kai tokia diena savaitgalį, ji tiesiog virsta eiliniu savaitgaliu, tiesa, tai dar priklauso nuo valdžios – jei valdžioje dešinieji, tai didelė tikimybė, kad tai tiesiog ir bus paprastas savaitgalis „su pavadinimu“, jei valdžioje kairieji, tikėtina, kad viena ar kita forma bus grąžintas „laisvadienių kompensavimo, kilnojimo ir atidirbinėjimo mechanizmas“, kuris šiaip gal ir neblogai darbuotojams ir valstybinių įstaigų klapčiukams, bet tikras peilis verslui. Todėl, mano nuomone, dabartinis modelis nėra geras ir dauguma tų dienų žmogui – jokios šventės, o tiesiog išsimėtę priverstinio tinginiavimo dienos.

Kad nepagalvotumėte, jog esu užkietėjęs dešinysis, besikėsinantis atimti iš darbo liaudies Šventas poilsio dienas, pateiksiu savo nuomonę, kaip teisingiausia elgtis su šiomis „šventinėm“ nedarbo dienom.  Teisingiausia ir logiškiausia būtų tokias dienas tiesiog suskaičiuoti ir pridėti prie kasmetinių atostogų, o žmogus tegul pats sprendžia, kaip ir kada jam jas panaudoti ir ar Žolinė tokia svarbi šventė, kad reiktų pasiimti laisvą trečiadienį jos paminėjimui, o gal jam Žolinė tokia svarbi, kad jis pasiims visą laisvą savaitę, kad ją atšvęstų taip, kaip įsivaizduoja, o gal jo pažiūros, kultūra ar išpažįstama religija apskritai nieko bendra neturi su, pavyzdžiui, Kalėdomis, ir jis mielai dirbs gruodžio 24–26 dienomis.

Todėl kyla klausimas, ar valstybė ne per daug kišasi į privatų gyvenimą ir individualų pasirinkimą? Negi kas nors iš jūsų nuoširdžiai tikite, kad valstybė gali geriau už jus žinoti (ir jos kompetencija yra spręsti), ką valgyti pietums, kokius drabužius dėvėti, kaip lovą pasikloti, kokiu mazgu batus užsirišti ar kada ir ką jums švęsti – juk tai visiškas absurdas. Įsivaizduokite, kad niekad už nieką savo kailiu ir pinigais neatsakingi biurokratai nusprendžia, kad oro temperatūrai viršijus 25 laipsnius, privalu vaikščioti trumpom rankovėm, su šortais ir basutėm. Absurdas!? Taip – visiškas, bet lygiai toks pat absurdas, kai valstybė priima sprendimus, kada ir ką žmogui švęsti.

Jeigu žengėme vieną žingsnį atsisakydami sovietinės diktatūros, kai būdavo jėga verčiama nedirbti ir dalyvauti masiniuose liaudies švenčių (pavyzdžiui, Gegužės 1-oji) renginiuose, paraduose ir eisenose, tai ženkime ir antrąjį, nebeversdami žmonių ne tik dalyvauti švenčiant, bet ir tinginiauti, pasikliaukime patys savimi ir patikėkite kiekvienam individualiai nuspręsti, ką, kada ir kaip švęsti.

Žinau, daug kas skeptiškai pažiūrės į šią idėją, nes argumentas bus, kad visame pasaulyje egzistuoja tokios nedarbo dienos, bet ar tikrai tai argumentas? Argi dėl to, kad pasaulyje yra vienaip, mes negalime pasidaryti taip, kaip mums atrodo geriau, juk lyderystė ir pirmavimas tik taip ir gali atsirasti, kai kažką darai kitaip, negu visi – šiek tiek geriau.

Neabejoju, kad yra daug žmonių, pasitikinčių savimi ir savo priimamais sprendimais, galvojančių kad savo asmeninius reikalus, tarp jų  darbo, poilsio ir švenčių laiką jie gali  gerokai sėkmingiau planuoti patys, nei kas nors kitas iš šalies, net jei tas kitas – Valstybė (iš tikro biurokratai).

Bet taip pat žinau, kad yra nemažai žmonių, bijančių priimti sprendimus ir prisiimti už juos tenkančią atsakomybę, net kai šneka eina apie jų darbo ir poilsio laiką bei šventes. Jiems patinka negalvoti ir jausti, kad kažkas jais pasirūpina, net jei tai daro ir nelabai taikliai ir efektyviai, bet dėl šventos ramybės geriau jau paskui keiktis ir piktintis kažkuo tolimu, svetimu ir patogiai ne iki galo suvokiamu, negu pačiu savimi. Tiesiog norėčiau tikėti, kad pirmojo tipo individų mūsų visuomenėje yra bent truputį daugiau nei antrojo.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.