Yra gyvūnų globos draugijos, bet kas apgins žmogų? Nesvarbu, ar tu sergi, ar sveikas – esi priverstas kentėti. Užsidarai langus, užsikiši ausis ir egzistuoji, nes pas mus šunys aukščiau žmogaus. Ar tai ne smurtas prieš žmogų? Tenka net kreiptis į psichologus. Viena pseudopsichologė patarė: „Žinai, jei tau dėl šuns lojimo blogai, tu gali pakeisti savo požiūrį arba savo elgesį, bet ne kito žmogaus, antraip tik save varai į depresiją“. Tapo aišku, kad toms psichologėms pačioms reikia psichiatrų.
Kalbėtis su šuns šeimininke beprasmiška – jai šuo svarbiau už žmogų, ji greičiau mums ant kaklo uždėtų specialų antkaklį, nei savo įnamiui. Kadangi ir šuns, ir jo šeimininkės mąstysena kaimiško lygio, prašyti ją šunį vesti į socializacijos kursus, kuriuose šunys išmokomi namuose būti vieni, nėra prasmės. Net namo komendantas nesugeba jos įtikinti nupirkti šuniui specialų antkaklį. Ką daryti tokiu atveju – sunku pasakyt.
Policija skuba apklausti kaimynus, o jei tiems kaimynams lojantis šuo netrukdo, nes jų paprasčiausiai beveik nebūna, jie darbe ir dar statosi namą? O šuns šeimininkės butas 1 aukšte ir apačioj – rūsys. Kyla klausimas, ar gali nelaimingas ar agresyvus žmogus auginti protingą ir laimingą šunį? Šuo yra žmogaus atspindys.
Žmogus net neįsivaizduoja, kiek daug iš jo šuo išmoksta ir net „perima“ jo ligą – tvirtina šunų elgsenos modelių tyrinėtojai. Nedresiruotam šuniui vieta – kaime prie būdos. Pirkitės privatų namą ir skalykit ten per dienas ir naktis su savo „geriausiu draugu“.
Vokietijoje - griežti įstatymai
Kol mes gyvename sutrikusios teisėtvarkos šalyje, neieškant kaltų, būtina laikytis įstatymų arba – elementarių elgesio taisyklių. Šunį juk reikia dažnai vedžioti ir dresuoti, kad nelotų ant visko, kas juda, todėl jų net nepatartina laikyti ankštame bute.
Šuniui reikia erdvės išsilakstyti, su juo reikia užsiimti ir skirti daug laiko, o dažniausiai juk jis išvedamas pasivaikščioti tik trumpam ir vėl uždaromas mažame butelyje. Dar gerai, jei išvedamas, nes gyvena mūsų name viena būtybė, kuri pravėrusi laiptinės duris šunį išleidžia vieną pasilakstyti ir patręšti žolę tiesiog po visų langais... Tiesiog kaimiška idilė. Beje, ir tos būtybės šuo dažnai kaukia visą dieną paliktas vienas, komendantas žino, bet niekas nesikeičia.
Kodėl šunys neloja Vokietijoje? Todėl kad ten yra įstatymai nuo viso triukšmo, įskaitant ir gyvūnų keliamo triukšmo. Nesvarbu, ar garsi muzika, ar šuns lojimas. Todėl ir šuns triukšmas leistinas tik 8-13 val. ir 15-19 val., bet ne ilgiau kaip 10 minučių per kartą ir iki pusės valandos per visą dieną. Visi patenkinti – ir gyvūnų augintojai, ir jų kaimynai. Baudos aukštos.
Šunims, kurie negali neloti, dedami specialūs antkakliai, slopinantys jų lojimą. Norintys auginti naminius gyvulius keliasi gyventi į ūkininkų zonas, kur tokie apribojimai negalioja. Vienu žodžiu – ten yra tvarka.
Baudos - per menkos
Ko pasiekta pas mus? Už pažeidimus numatyta bauda iki 200 litų, tačiau pirmą kartą šeimininkai paprastai atsiperka įspėjimu, ypač jei pasižada pasitaisyti – neregistruotą gyvūną skuba užregistruoti arba pasižada lojantį šunį vesti į gyvūnų socializacijos kursus.
Ekskrementų nesurinkimas vertinamas griežčiau. Jei žmogus gailisi, jam skiriama 50-100 litų bauda. Tačiau, kaip teigia savivaldybės atstovai, pasitaiko atvejų, kai žmogų tenka bausti kelis kartus. Bet praktikoje niekas nesukontroliuoja bendrijų, kuriose gyvuoja neregistruotų šunų ferma.
Turim higienos normas dėl leistino triukšmo lygio daugiabučiuose, kurios privalomos, taip pat viešosios tvarkos įstatymą – jie absoliučiai privalomi visoje šalyje ir už jų pažeidimą taikomos sankcijos. Tad jei kaimynų šuo kelia problemų – galima skųstis dėl netinkamos šuns priežiūros veterinarinei tarnybai ir policijai.
Šeimininkas nežino, kaip šuo elgiasi būdamas vienas
Turim pakankamai teisės aktų, kurie neišmanėlius pamoko, kad gyvūnas namie ne užgaida ir čia net nereikia kalbėti apie veisles ar kad „mano šuo neloja“. Kaip elgiasi šuo likęs vienas, šeimininkas net nežino ir negali žinot, nebent namie paliktų diktofoną. O štai pensininkai, mamos su vaikais, bedarbiai namie praleidžia didžiąją laiko dalį ir patiria tą „džiaugsmą“. Bet reikia kovoti dėl savo ramybės.
Visuomenės sveikatos specialistai primena triukšmo higienos normas. Gyvenamųjų patalpų miegamuosiuose kambariuose nuo 6-18 valandos ekvivalentinis garso lygis gali būti 45 decibelai, maksimalus – 55 decibelai. 18-22 valandomis ekvivalentinis garso lygis gali būti 40, maksimalus – 50 decibelų. Nuo 22-6 valandomis atitinkamai 35 ir 45 decibelai.
Visada prisiminkite, kad jūsų keliamas triukšmas gali erzinti aplinkinius, trukdyti jiems išsimiegoti ir pailsėti. Įprastinės kalbos garso lygis 50-60 decibelų, barantis jau ir 70 decibelų, šnabždesys – 30-40 decibelų. Lapų šnaresys – 30 decibelų, lietaus barbenimas – 50 decibelų.
Elektrinė barzdos skutimosi mašinėlė – 60 decibelų, telefono skambutis ar durų trinksėjimas – 80 decibelų.
Kartais būna „pertrauka“ – apsiraminam, pradedam geriau miegoti, bet iškankinta siela krūpčioja vien nuo minties apie šuns lojimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
