Apeliacinio teismo sprendimas yra ginčytinas. Visų pirma, pirmos instancijos teismas - Šiaulių apygardos teismas didžiąją dalį darbuotojų išteisino, tik priteisė susimokėti kelis darbuotojus, atsakingus už dažų skyriuje esantį materialinį turtą, kurio dalis dingo.
Atrodė, kad teisingumas triumfavo, bet kai gavome Apeliacinio teismo sprendimą, likome nesupratę - visgi už ką mes gavome tokią bausmę, dėl ko mes visi privalome atsiskaityti?
Teisme sužinojome apie kolektyvinės atsakomybės sutartį
Tie, kurie nežino, kaip atrodo ir kaip buvo išdėstytas Šiaulių Lyros gatvėje buvęs prekybos centras, pateiksiu trumpą apžvalgą.
Prekybos centras buvo dviejuose aukštuose - pirmajame ir trečiajame aukštuose. Per vidurį buvo maisto prekių parduotuvė, iš kurios yra išėjimas ir per jį galima išeiti ir iš pirmojo bei trečiojo aukštų.
Pagrindinis kaltininkas šioje byloje - dažų skyrius buvo įsikūręs trečiajame aukšte. Visi darbuotojai dirbo savo skyriuose. Kasininkės dirbo savo kasose, apsauginiai - per visus tuos. Administracija anksčiau dirbo apatiniame aukšte, kol buvo nuspręsta persikelti į trečiąjį aukštą, netoli dažų skyriaus.
Taip mes ir dirbome. Kiekvieną kartą keičiantis direktoriui, mums tekdavo pasirašyti ant lapų. Užklausus, kodėl to reikia, vienintelis atsakymas būdavo - tiesiog reikia pasirašyti naują darbo sutartį su nauju direktoriumi. Mes taip ir pasirašinėdavome.
O nuosprendį paskelbus Lietuvos apeliaciniam teismui sužinojau, kad mes visi buvome pasirašę kolektyvinę sutartį, kad visi bendrai esame atsakingi už parduotuvės materialinį turtą.
Darbuotojai turėjo pamatyti prekių trūkumą?
Taip ir dirbome, nemigravome iš vieno skyriaus į kitą, o jei ir nueidavome, tai tik darbiniais reikalais - tai grąžinimo lapus nunešti, kad surinktų, tai vidaus darbams prekių išsirašyti. Ir viskas.
Visą laiką, kiek teko man teko dirbti, buvo kalama į galvą - nepalik skyriaus. Jeigu vadovas kartais pamatydavo kažkurį darbuotoją ne savo skyriuje, tuoj pat jis būdavo sudrausmintas ir liepdavo grįžti į savo skyrių.
Dažų skyriaus darbuotoja buvo ilgametė, ji dirbo tame prekybos centre nuo pat pirmų dienų. Valdžia šią darbuotoją laikė pavyzdžiu mums visiems, jos skyriuje visada būdavo pasiekiami planai, geriausiai suprekiaudavo. Tad ir kilti įtarimų, kad ji kažką darytų, nebuvo pagrindo.
Bet taip ir nutiko, kad tame skyriuje atsirado milžiniškas – kelių šimtų tūkstančių litų vertės prekių trūkumas. Vieni per kitus pradėjome stebėtis, kad tokia pavyzdinga pardavėja tokį didžiulį trūkumą padarė.
Vėliau jau sužinojome, kad mes turime pasirašę tokią visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Dar vėliau sužinojome, kad turime visi už atsiradusius prekių trūkumus susimokėti.
Kyla klausimas, o dėl ko mes tai turime daryti, jeigu prekės dingo ne iš mūsų skyriaus, jeigu mes savo skyrius prisižiūrėdavome?
Apeliacinio teismo sprendime parašyta, kad Dažų skyriuje atsiradusį prekių trūkumą mes, paprasti pardavėjai iš kitų skyrių galėjome lengvai pamatyti. Galiu pasakyti iš savo atminties, kad dažų skyriuje prekių buvo tikrai nemažai ir kažkokių tuščių lentynų mes nepastebėdavome. O kas dedasi sandėlyje, kuris priklausė dažų skyriui, mes net nematėm, nes tas sandėlys buvo užrakinamas.
Vienodai atsakingi ir direktorius, ir valytoja?
Labiausiai keista mums valytojos situacija. Net nežinau, ar taip yra kituose prekybos centruose, bet valytoja iš viso negali būti atsakinga materialiai už prekes, nebent dėl jos kaltės būtų sugadinta prekė. Dabar valytoja, kuri valo tik prekybos centro salę, neturi jokio priėjimo prie kompiuterio ir stebėti prekių likučius. Tai pasakykite man, kaip valytoja gali pastebėti trūkumus dažų skyriuje?
Mūsų nuomone, Apeliacinis teismas priėmė sprendimą atmestinai, visiškai nesigilindamas, kokiomis sąlygomis prekybos centre mes dirbome ir kaip visi vienodai galėjome būti atsakingi už materialinį turtą.
Daugumai mūsų yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Jau dvejus metus negalime laisvai naudotis banko sąskaitomis.
Bet jeigu mes jau tokie blogi, atsainiai dirbantys darbuotojai, kodėl nė vienas iš mūsų negavo tarnybinių papeikimų, nuobaudų, o atvirkščiai - prašė pasilikti dirbti toliau?
Laikas parodys, ar mums dar reikės kreiptis į Strasbuūrą vien dėl to, kad direktorius ir valytoja bei kiti pardavėjai šioje byloje laikomi vienodai atsakingais už dingusį turtą.