Gyventojai grįžo namo dėl to, kad bendrabutyje sudėtas visas mūsų turtas. Gyvenu bendrabutyje trejus metus, labai daug įdėjau į jį, kad mano vaikams būtų jauku ir gera. Tad kai suteikė mums laikiną būstą, kaip aš galėjau viską palikti, ką užgyvenom, ir laukti, kol pasakys, kad galiu grįžti?
Sudėtinga visų bendrabučio gyventojų situacija. Šiuo metu iš mūsų degusio aukšto 3 žmonės ligoninėje, dviem jų - plaučių uždegimas, kitam – problemos dėl širdies. Kiek tai lėmė gaisras, negaliu tvirtinti. Ir mano abu berniukai kosėja, jiems pakilusi temperatūra. Kitų kaimynių vaikai taip pat serga.
Mano vyras per gaisrą sirgo plaučių uždegimu, po gaisro dar nėra atsigavęs, dabar dažnai dūsta.
Aš neneigsiu, kad mūsų bendrabučio kontingentas yra žemo lygio, tai tikrai „rinktiniai“ žmonės. Bet apie kiekvieną žmogų negaliu aiškinti ar pasakoti. Esmė ta, kad tai žmonės, kurie gyvena šia diena. Gauna socialinį būstą, pensiją, bedarbio pašalpą.
Kodėl į tokius žmones niekas neatkreipia dėmesio? Jei bendrabutis yra savivaldybės turtas, tai tegul žiūri, kokie žmonės jų turte gyvena. Kiek kartų buvo prašyta, kad atkreiptų dėmesį į asocialius asmenis...
Aš nesu sau naudos siekiantis žmogus, aš tik labai noriu, kad nors kiek būtų teisybės. Mano vaikai auga, nenoriu, kad iš jų juoktųsi, kad jie gyvena bendrabutyje (bomžyne). Savivaldybė neskiria butų, anot jų, yra eilė, kurioje ir skiria. Aišku, ne visada sąžiningai, bet tiek to, tai ne mano reikalas. Vis dėlto šiuo metu gyvenu šitame bendrabutyje, kurio lygis - žemiausias.
Mano vaikai serga bronchine astma, alerginiu rinitu (turi invalidumo grupę). Taigi mums griežtai draudžiama būti tokioje vietoje, kaip mūsų bendrabutis. Bet aš neturiu kitos išeities, nes čia yra viskas, ką mes užgyvenę. Labai norėčiau, kad valdžia pažiūrėtų į mus kaip į žmones, kurie turi savo nuomonę, nėra tik naudos ieškantys ir gyventi geriau norintys žmonės. Labai noriu visiems padėti, bet dažnai lieku pasmerkta, nes niekas manim netiki.
Žinokit, šitame bendrabutyje gyvena ir žmonės, kurie dirba nuo ryto iki vakaro, yra tikrai išsilavinę ir protingi. Bet jų niekas nemato būtent dėl tos priežasties, kad jie ramiai gyvena ir niekur nelenda. Žinot, dirbi ir galvoji, kaip padėti, kad tik būtų sutvarkytas bendrabutis. Gaila šeimų, kurių daiktai sudegė. Bandom padėti, kiek leidžia galimybės. Bet, žinot, žmogus prieš valdžią vis dėlto bejėgis.
Vis dėlto noriu padėkoti už tą pirmąją pagalbą Elektrėnų savivaldybės atstovui Zigmantui Mališauskui. Dėkojame merui, administracijos direktoriui. Prašom jūsų, padėkit mums išnaikinti tą smalkių tvaiką, tas tamsias juodas sienas, kurios baugina žmones, ypač vaikus. Padėkit mums vaikų galvelėse ištrinti tuos baisius prisiminimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
