Rūsti Šiaurės romantika: trys žvilgsniai

Prieš šešis dešimtmečius mūsų tautiečius prievarta vežė į Šiaurę. Daugelis jų ten ir liko. Amžiams. Ne Sibiro romantika tiems žmonėms tada rūpėjo. Juos alino nepakeliamai sunkus darbas, alkis ir šaltis. Esame laimingi tie, kuriems pavyko išvengti tos baisios lemties.

Daugiau nuotraukų (1)

Povilas Gaidelis

Mar 2, 2013, 7:31 PM, atnaujinta Mar 10, 2018, 6:12 PM

Vaikystėje labai mėgau skaityti Jacko Londono knygas apie aukso ieškotojų nuotykius šiaurės šalyse. Kaip ir daugumą jaunuolių, mane žavėjo ir traukė tų egzotiškų šalių romantika. Dabar po kelių dešimtmečių šie prisiminimai kai kam gali atrodyti labai nerealūs ir neaktualūs. Jauni žmonės negyveno toje santvarkoje, nepatyrė jos grimasų, todėl jiems sunku tai įsivaizduoti ir suvokti. Tačiau į praeitį visuomet verta atsigręžti. Tam, kad geriau galėtume konstruoti savo ateitį.

Grįžęs iš kariuomenės tęsiau mokslus miškų technikume. 1958 m. pavasarį technikumo vadovybė pasiūlė vykti į Kareliją, kur turėjome atlikti praktiką. Mūsų susidarė nemažas savanorių-romantikos mėgėjų ir nuotykių ieškotojų būrelis: dzūkas nuo Alytaus Jonas Minkelis (mirė 2009 m.), žemaitis Petras Rimkus, kuris dabar gyvena Smiltynėje ir kiti mano bendražygiai, kurių pavardės jau išblėso man iš atminties.

Rusijos revoliucijos lopšys

Pirmasis kelionės etapas baigėsi tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Buvusioje Rusijos sostinėje, kurią įkūrė Petras Pirmasis 1703 m. Kadangi teturėjom tiktai vieną dieną, nedaug ką ten galėjome pamatyti. Mus labai sužavėjo technikos stebuklas - metro, kuriuo važiavome pirmą kartą gyvenime. Važiavome ir džiaugėmės tarsi maži vaikai. Kartas nuo karto eskalatoriais pakildavome į miestą ir vėl nusileisdavome, panirdami kelias dešimtis metrų po žeme. Atrodo, kad šis metro yra giliausias Rusijoje. Taip giliai įsirausti privertė gamtinės sąlygos. Miestas išsidėstęs pelkėtoje vietovėje. Daugelyje vietų metro tuneliai neria ir po Nevos upe.

Visi žinome, kad šiame mieste 1917 m. Lenino vadovaujami bolševikai nuvertė Laikinąją Rusijos vyriausybę ir įvykdė karinį perversmą. Miestas garsus modernia architektūra, pakeliamais tiltais per Nevos upę, puošniais rūmais, paminklais ir „Baltosiomis naktimis“.

Vėliau čia teko lankytis dar daug kartų. Paskutinį kartą apsilankėme prieš pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Institute, kuriame kažkada I. Pavlovas atliko sąlyginių refleksų eksperimentus su šunimis, man teko ginti antrąjį mokslinį darbą. Pažymėtina, kad senieji šio miesto inteligentai labai skiriasi nuo maskviškių. Jiems nebūdingas tas imperinis pasipūtimas ir arogancija, ką neretai galima patirti Maskvoje.

Tarp muziejų unikaliausias ir turtingiausias eksponatais - Ermitažas. Manau, kad šį muziejų dauguma lietuvių aplankė. Deja, per vieną dieną, o tiksliau - per 4 valandas, mažai ką ten galima pamatyti. Tam reikia keleto dienų. Tiesa, grįždami į Lietuvą, po pusmečio, mes dar kartą aplankėme šį muziejų, kurį galima palyginti nebent su Paryžiaus Luvru.

Dar neseniai čia buvo Suomijos žemė

Vėlai vakare iš Suomijos geležinkelio stoties traukinys pasuko į šiaurę. Pro Karelijos sąsmauką, kur prieš 18 metų buvo garsieji Manerheimo įtvirtinimai ir vyko žiaurūs mūšiai, atvykome į Suojarvį, o iš ten pasiekėme nedidelę gyvenvietę - Gimolus. Šie pelkėti, tačiau pakankamai našūs, miškai iki 1940 m. priklausė Suomijai. Maža, didvyriška šiaurės tauta tada prarado dalį teritorijos, bet apgynė nepriklausomybę. Rusų persvara karine technika, ginkluote ir gyvąja jėga buvo milžiniška. Suomiai neteko 26000 karių ir daug civilių. Tuo tarpu rusų nuostoliai buvo dešimteriopai didesni.

Tenka pažymėti, jog karo metu rusų karinė technika galėjo judėti tik proskynomis, kurias sunku pavadinti keliais. Tankų ir šarvuočių kolonos ištįsdavo iki 20 km. Neretai suomiams pavykdavo šias kolonas suskaldyti į dalis, kurias jie apsupdavo ir sunaikindavo. Ypač pasižymėjo suomių snaiperiai ir mobilūs slidininkų dalinai. Šiaurės karo pėdsakus mes aptikome kiekviename žingsnyje. Šiaurės karas buvo pamoka, kurios neišmoko Hitleris.

Kadangi nuo karo pabaigos dar nebuvo praėję nė pora dešimtmečių, miškuose vis pasitaikydavo nesprogusių sviedinių ir minų. Pasakojo, kad keli miško darbininkai dėl neatsargumo susisprogdino minomis. Netoliese buvo aukšta kalva, kurią vietiniai žmonės vadina „Mirties kalnu“. Jo šlaituose žuvo daugybė rusų. Į vieną ežerą prasmego daug rusų technikos ir gyvosios jėgos, kuomet suomiai susprogdino ledą. Apkasų ar kitokių įtvirtinimų liekanų šiose apylinkėse nepavyko aptikti. Matyt, ir įrengti jų nelabai buvo galima, nes žemė pelkėta.

Netikėtų nemalonumų ir pavojų taip pat neteko patirti, nors aš labai mėgau vienas klajoti gūdžiais, pelkėtais miškais. Norėjau geriau susipažinti su šios šalies gamta, kuri buvo dar beveik nepaliesta civilizacijos.

Ekonomika turi būti ekonomiška

Gimoluose tuomet buvo įsikūręs Lietuvos miško pramonės ūkis. Iš Lietuvos atvykę darbininkai kirto mišką ir ežeru plukdė medieną į Gimolus. Čia rąstus krovė į vagonus ir gabeno į Lietuvą. Tokiu būdu tuometinė respublikos valdžia taupė savo miškus, kurie nuo karo buvo labai nukentėję. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai graži ir sveikintina iniciatyva. Tačiau neskubėkime vertinti. Mano nuomone, tai buvo eilinis „Monkės biznis“. Nors tuomet šalį valdė ne Brežnevas, o jo pirmtakas Chruščiovas, šiuo atveju labai tiktų garsioji Brežnevo frazė: „Ekonomika turi būti ekonomiška“. Reikalas tas, kad neapdorota mediena netransportabili. Dideliais atstumais jos gabenti geležinkeliais neapsimoka, nes mediena tuomet įgyja aukso vertę. Toli transportuoti verta tiktai medienos gaminius arba bent pusgaminius (lentas, tašus, popiermalkes).

Vieni dirbome Gimolų prieplaukoje, o likusieji - kitame Gimolų ežero krante. Šis ežeras nemažas. Jo ilgis apie 35, o plotis gal 10- 15 km. Pradžioje keletą dienų man teko dirbti Gimolų prieplaukoje. Čia ežeru atplukdomi rąstai. Visiems darbams vadovavo du meistrai. Dabar prisimenu tiktai vieno - Gaižučio pavardę. Jis ir kitas meistras kažkur gaudavo vietinės degtinės, kurią čia vadino „Sausiuku“ (rus. Sučiok). Ši degtinė gaminama iš medienos atliekų, matyt, todėl kitą dieną nuo jos labai džiovindavo burną ir kankindavo troškulys. Tokie dažni „festivaliai“ man nepatiko, todėl, džiaugiausi, kad Gimoluose neteko ilgai užtrukti. Po poros dienų penkiese išplaukėme į kitą ežero krantą.

Tik atvykus į Gimolus, ežero pakrantėje aptikau kažkieno pamestą seną, tačiau pakankamai neblogą, pagamintą iš nestorų eglės lentelių, karelų valtį. Ji buvo apie 5 m. ilgio, o svarbiausia - su kyliu, pritaikyta plaukioti dideliuose ežeruose. Nors ir sena, tačiau vandens beveik nepraleido. Reikėjo tik nedaug paremontuoti ir pagaminti vieną irklą, nes kitą pavyko rasti ant ežero kranto. Ilgi irklai buvo su atsvarais todėl irkluoti nesunku. Ši puiki valtis man ištikimai tarnavo per visą praktiką.

Blakių karalystė

Įsikūrėme trobelėje ant ežero kranto. Vieni, kaip kokie robinzonai. Visi buitiniai patogumai: nedidelė pakura valgiui virti ir čia pat tyvuliuojančio ežero vanduo. Anksčiau trobelėje gyveno miško kirtėjai. Romantiška, gražu, jeigu ne vienas siurprizas, kurio mes visai nesitikėjome.

Jau pirmąją naktį (anokia čia naktis, kai saulė beveik nenusileidžia) pajutome, kad mes šioje trobelėje ne vieni. Vos tik sumigome, pavargę po dienos darbų, pajutome, kaip per kūną kažkas ropoja. Greit nustatėme, kad šie neprašyti svečiai - blakės. Tie nedideli, plokšti, bjauriai dvokiantys parazitai, gyveno po fanera, kuria buvo iškaltas trobelės vidus. Kai tik užmiegame, tos niekadėjos išlenda iš savo buveinių, ropoja į lovą ir ima siurbti mūsų kraują. Sugalvojome metalinių lovų kojas įstatyti į indelius su vandeniu. Manėme, kad blakės nemoka plaukti, todėl prie mūsų neprisikas. Tačiau ši mūsų gudrybė neišdegė! Tos kraujasiurbės bjaurybės, pasirodo, nekvailos. Jos užropoja ant lubų ir „bumpt“ iš viršaus - tiesiai ant mūsų!

Ko mes tik nedarėme. Bandėme dyzelinu suvilgyti tuos plyšius faneroje, atsitempėme iš miško gailių. Galvojome jog šių kvapas jas atbaidys. Niekas negelbėjo! Atsibusdavome sukandžioti, o paklodės buvo margos nuo sutraiškytų gyvių ir nuo mūsų kraujo. Beliko viena išeitis - kraustytis į lauką.

Romantiška, gražu, giedras dangus virš mūsų. Deja, užmiršome, kad Karelija - uodų karalystė. Bandėme miegoti po gaubtais, kuriuos sumeistravome iš marlės. Ir vėl nesėkmė. Uodai pro marlę nepralenda. Užtat puikiai pralenda, taip vadinami, mašalai. Jie labai maži ir dar bjauresni už uodus. Nuo jų kai kam sutinsta veidas ar kitos atviros kūno vietos. Teko gerokai pagalvoti, kol suradome išeitį. Iš rąstų pasigaminome plaustą. Ant jo įsirengėme guolius ir vakare išplaukėme į ežerą. Pasiimdavome ilgą, stiprią virvę, kurios vieną galą pritvirtinome prie didoko akmens, o kitą - prie plausto.

Nuplaukę ten, kur pakankamai stipriai dvelkia vėjelis (ežero paviršiuje jis jaučiamas beveik nuolatos), išmesdavome tą „inkarą“, kad mūsų plaustas nedreifuotų ir jo nenuneštų į kitą krantą. Tuomet ramiai galėdavome išsimiegoti. Pradžioje reikėjo priprasti miegoti šviečiant saulei. Apie vidurnaktį ji tik labai trumpam panirdavo už horizonto, o netrukus vėl pasirodydavo. Skaityti knygą buvo galima ištisą parą. Darbo metu mūsų veidą nuo šių parazitų neblogai apsaugodavo specialūs tinkliukai. Jokių efektyvių cheminių apsaugos priemonių neturėjome.

Darbas nebuvo labai sudėtingas, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti. Reikėjo taškuoti medžių rąstus. Pradžioje buvo nelengva, nes rąstai plaukiojo vandenyje. Ne kartą tekdavo ir išsimaudyti su drabužiais. Gerokai pavargome, kol įpratome specialia liniuote tiksliai išmatuoti rąstų plongalio skersmenį. Gautą reikšmę pažymėdavome ant rąsto ir įrašydavome žurnale tam tikrose skiltyse. Vėliau visi duomenys buvo sumuojami. Rąstų tūriai apskaičiuojami pagal formules.

Galiausiai tiek įgudome, kad rąsto diametrą, su leistina paklaida, nustatydavo iš akies. Nereikėjo nė matuoklės. Turėjome dar tokias kartis, kurių gale buvo metalinis kablys su nusmailintu antgaliu. Ja mes rąstus pritraukdavome arčiau kranto.

Sutaškuotus rąstus stora viela darbininkai, padedant motorinei gervei, vandenyje rišo į didelius pundus. Tuos rąstų ryšulius sukabindavo vieną su kitu. Taip suformuodavo kelių šimtų metrų ilgio sielių vilkstinę. Tą vilkstinę į Gimolus tempdavo galingas buksyras (laivas). Kartą užklupusi audra išardė sielių vilkstinę. Laivas grįžo į krantą tuščiomis, o rąstus vėjas išblaškė po visą ežerą. Juos surinkti buvo neįmanoma.

Gimolų prieplaukoje riogsojo milžiniškos, keliolikos metrų aukščio, rąstų rietuvės. Specialios motorinės gervės juos traukė į krantą ir krovė į rietuves. Darbininkai rąstus krovė į vagonus. Pradžioje minėjau, kad neapdorotos medienos gabenimas iš Karelijos į Lietuvą, buvo bereikalingas lėšų švaistymas. Vėliau mes pamatėme ir kitą problemą. Šie rąstai, ilgą laiką išgulėję vandenyje, o po to ant kranto, imdavo pūti. Jų niekas nerūšiavo. Tokiu būdu į Lietuvą atkeliaudavo mediena, kurios dalis tiko nebent malkoms. Tačiau dėl to niekam neskaudėjo galvos.

Valtimi po ežero platybes

Kaip sakoma, man labai „nuskilo“, kad turėjau savo valtį. Ši priemonė buvo ne tiktai malonus laisvalaikio praleidimas. Atsivežti maisto produktai greitai išseko. Teko pirkti duoną, džiovintas bulves, cukrų ir kitus produktus, kurių pasirinkimas buvo labai skurdus. Parduotuvė - kitame ežero įlankos krante. Iki jos apie 8 km. Atstumas. Ežero krantai beveik nepraeinami, todėl valtis buvo vienintelė priemonė parduotuvę pasiekti. Tačiau ne kartą tekdavo ir tuščiomis grįžti atgal, nes parduotuvėje nieko mums tinkamo negaudavome.

Tuomet reikėdavo pasitenkinti mėlynių uogienės dieta. Šių uogų buvo daug, tik jas surinkti gana vargingas darbas, nes miške uodai itin aršūs ir pikti. Tiesa, augo grybai. Tikriausiai visiems žinomi bobausiai ir briedžiukai. Prisirinkome ir iškepėme. Buvo labai skanu! Deja, mes tada dar nežinojome šių nuodingų grybų paruošimo technologijos ir prieš kepimą pora kartų neapvirinome. Rezultatai pasireiškė netrukus: vėmimas, galvos skausmas, viduriavimas ir silpnumas. Išplaukęs į ežerą maitinau žuvis. Keista, tačiau po kurio laiko pasijaučiau geriau. Matyt, irklavimas ir puikus oras man tada padėjo. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi.

Nesu žvejys mėgėjas. Man tas užsiėmimas nuobodus. Tačiau Karelija buvo išimtis. Iš Gimolų ežero pavyko ištraukti daug lydekų, ešerių ir kitokių žuvų. Kibimas, kaip sakytų žvejai, buvo nuostabus. Žuvys labai paįvairino mūsų skurdų racioną. Žvejoti čia buvo visai paprasta. Prie valo pritvirtindavom blizgę. Vieną valo galą įsikąsdavom, o blizgę išmesdavom į vandenį. Plaukdamas, pagal valo įtempimą pajunti, kada žuvis užkimba. Ją prisitrauki ir nukabini, o blizgę vėl meti į vandenį.

Vasaros viduryje vanduo ežero paviršiuje įšyla. Tuomet ir maudytis jau galėjome. Plaukioti buvo malonu, tačiau nerti giliau nesinorėjo. Tik apie vieno metro storio vandens sluoksnis įšildavo iki pakenčiamos temperatūros, o giliau buvo tiesiog ledinis! Oras tą vasarą pasitaikė geras, tačiau labai nepastovus. Šviečia saulė. Oro temperatūra 20 laipsnių ir daugiau. Gali priiminėti saulės vonias ir maudytis. Staigašiaurės atplūsta šalto oro banga. Pakyla nemalonus šaltas vėjas. Pasijaučia arktikos dvelkimas. Tuomet reikia jau ir vatinukus apsivilkti.

Kai dabar pagalvoju apie savo „žygius“ Karelijoje praktikos metu, prieinu prie išvados, kad mane lydėjo sėkmė. Valtimi ne kartą plaukiau į Gimolus. Atstumas apie 25 km., o gal ir daugiau. Vieną kartą, kai jau buvau beveik ežero viduryje, kilo stiprus vėjas. Didžiulės (2-3 metrų aukščio) bangos valtį mėtė tarytum šapelį. Laimė, kad vėjas pūtė išilgai ežero valties judėjimo kryptimi, o puiki kylinė valtis stabiliai klausė irklų. Labai pavojinga, kuomet valtis plaukia ne skersai, o išilgai bangų. Tokiu atveju salto beveik garantuotas. Nuo irklų pradžioje delnai buvo pūslėti. Vėliau oda priprato. Be to įsigijau pirštines, kurios gerokai švelnino irklų trintį į delnus.

Subarktinė Karelijos taiga unikali. Galingos pušys ir eglės auga gana skurdžioje, pelkėtoje žemėje. Pasitaiko labai klampių ir klastingų pelkių. Į jas pavojinga žengti be specialių priemonių, nes galima prasmegti. Sausesnėse vietose gausu mėlynių, bruknių, oranžinės spalvos uogų, kurių aš nežinau lietuviško pavadinimo. Rusai jas vadina morožkėmis. Kiek panašios į avietes, tačiau turi daug kietų sėklyčių. Jų privalgius, labai užkietėdavo viduriai.

Po Karelijos miškus mėgau klajoti vienas. Negaliu teigti, kad mano pasirinkimas buvo labai protingas. Miškuose dar pasitaikydavo minų. Kita vertus, nežinomoje pelkėtoje vietovėje vienam vaikščioti labai nesaugu. Žvėrių betarpiškai matyti neteko. Aptikau tiktai briedžių, elnių, lokių ir šernų pėdsakų ir išmatų. Ežeruose teko matyti daug ondatrų. Vietiniai jas vadina vandens žiurkėmis. Žmogų mačiau tik kartą. Nežinau, ar jis mane pastebėjo. Dėl atsargumo aš stengiausi nepatekti į jo matymo lauką, nes nežinojau jo ketinimų. Kadangi suomių siena visai greta, ne kartą teko matyti ežere patruliuojantį rusų pasieniečių katerį. Nežinau ar jie mane matė. Tikriausiai, matė. Laimei, su jais bendrauti neteko nė karto.

Ruduo atėjo nepastebimai. Dienos ėmė trumpėti. Prasidėjo šalnos. Baigėsi mūsų praktikos laikas. Dalis kurso draugų išvyko namo. Pasilikome tiktai keli savanoriai. Nutarėme užsidirbti pinigų, kraudami į vagonus medieną. Darbas nesudėtingas, tačiau sunkus. Plieniniais kabliais reikėjo tampyti storus rąstus. Sulygindavome jų galus. Po to rąstų ryšulį apjuosdavo plieniniu lynu. Autokranas kabliu užkabindavo už to lyno ir keldavo ryšulį į vagoną. Keli vyrai tampo rąstus, o vienas tvarko juos vagono viršuje.

Eilinį kartą aš tvarkiau rąstus ten viršuje, kranas pakelė kelių tonų krovinį ir jį leido iš viršaus į vagoną. Laimei, aš žvilgtelėjau į viršų. Staiga matau kaip kranas netenka pusiausvyros, o sunkiasvoris ryšulys greitai ima kristi ant manęs. Dar iki šiol negaliu suvokti, kaip tada sugebėjau taip žaibiškai sureaguoti ir mikliai, tarsi katinas, nušokti ant žemės iš 4 m. aukščio!

Jeigu būčiau nepamatęs, kad dėl perkrovimo krano strėlė su kroviniu krenta ant manęs ir jeigu žaibiškai iš ten nebūčiau dingęs, iš manęs būtų likęs tik šlapias blynas. Tai prisiminus, man net dabar, po daugelio metų, pašiurpsta oda.

Atėjo spalis. Saulė jau ilgiau pasislėpdavo už horizonto. Naktys tapo tamsios. Jeigu pasitaikydavo giedra, šiaurės pusėje aukštai pasirodydavo Šiaurės pašvaistės. Nepakartojamas reginys. Žydros, geltonos, violetinės spalvos pasakiškų formų lankų ir užuolaidų formų deriniai. Jie palaipsniui keičia formą ir spalvą. Lėtai transformuojasi, tarsi paslaptinga dangaus dvasia. Kuomet saulės aktyvumas padidėja, jos dalelės susiduria su žemės atmosferos deguonimi ir azotu. Žemės magnetosferos dėka ir įvyksta toks stebuklas, ten 100 km. Aukštyje.

Automobiliu į Kareliją. Vėl Leningrade

Šiame gūdžių miškų, pelkių ir ežerų krašte dar kartą teko apsilankyti po 15 metų. Mums kompaniją dabar sudarė technikumo laikų kolega, mano draugas Olgertas Kvedaravičius su žmona Banga. Išvykome automobiliu. Šį kartą apsistojome Peterhofe. Mus sužavėjo nuostabūs rūmai ir skulptūros. Rusijos imperatorių rūmai buvo pastatyti 1710 m. caro Petro pirmojo įsakymu. Karo metu tą Leningrado priemiestį buvo užėmę vokiečiai. Mūšių metu visi architektūrinai ansambliai labai nukentėjo. Po karo jie buvo restauruoti. Šie unikalūs rūmai ir parkas kartais palyginami su Prancūzijos Versaliu. Nuostabus parkas, kuriame aptinkama akinama puokštė įspūdingiausių skulptūrų ir veržliai trykštančių fontanų. Galinga didžioji kaskada išteka iš po rūmų. Ji, apgaubdama Didįjį Samsoną, besigrumiantį su liūtu, nugarma į Baltijos jūrą.

Prieplaukoje įsėdome į greitaeigę „Raketą“ ir netrukus pasiekėme Leningradą. Dabar laikas buvo mūsų dispozicijoje, todėl miesto ir muziejų apžiūrai galėjome skirti daugiau laiko, nei mano pirmojo vizito metu Nuodugniau apžiūrėjome Ermitažo ekspozicijas, aplankėme garsiąją Laurą, kur palaidotas rusų karvedys Suvorovas. Nevos prospekte užlipome į Soboro kupolą. Deja, ten sėdinti griežta, nesukalbama senutė mums uždraudė fotografuoti miestą. Tikriausiai bijojo, kad neužfiksuotume kokio labai svarbaus karinio objekto, pavyzdžiui, kreiserio „Aurora“, stovinčio Nevos upėje?

Gaisruose skendinti Karelija

1973 metų vasara Karelijoje pasitaikė labai sausringa. Kai atvykome į Olonecą, mus labai nustebino kelio užtvara ir skelbimas didelėje lentoje: „Dėl miško gaisrų įvažiavimas į Kareliją draudžiamas“. Tačiau ne be reikalo sakoma: nėra padėties be išeities. Susiradome „svarbų asmenį“ , kurio galioje buvo leidimas įvažiuoti į šalį. Po draugiško pokalbio su šiuo žmogumi, sutvirtinto puse litro spirito, problema buvo išspręsta labai operatyviai. Mes galėjome važiuoti toliau. Tik perspėjo, kad negalima išsukti iš kelio ir apsistoti miške.

Didžiulio Onegos ežero pakrantėje besidriekianti Karelijos sostinė Petrozavodskas labai nesužavėjo architektūra ar kokiomis nors įžymybėmis. Laivu nuplaukėme į salą. Čia aplankėme nuostabiausią Rusijos medinės architektūros šedevrą- vieną pirmųjų Rusijoje muziejų po atviru dangumi. Jame eksponuojamos medinės cerkvės, Karelijos valstiečių namai, o taip pat įvairūs mediniai rakandai ir UNESCO saugomas Kižų šventorius (rus. Pogost). Jį sudaro dvi cerkvės, statytos 18a. ir medinis aštuonkampis bokštas su laikrodžiu. Dievo atsimainymo cerkvė papuošta 22 skirtingo dydžio ir formos kupolais. Pasakojama, kad ši medinė cerkvė pastatyta vien tik kirviu, nenaudojant vinių. Visi pastatai dengti medžio skiedromis.

Grįždami iš Petrazavodsko sutojome kaime prie kelio. Norėjome arčiau susipažinti su karelų buitimi. Nors buvome nelaukti svečiai, tačiau nusivilti neteko. Šie paprasti žmonės buvo labai draugiški. Vaišino kuo galėjo. Mes išsitarėme, jog norėtume parsivežti iš Karelijos kokių nors suvenyrų atminimui: elnių, briedžių ragų ar lokių kailių. Žmogus pasiguodė, kad dabar neturi šių daiktų ir pasiūlė nuvykti į kaimą miške, kur jie anksčiau gyveno. Jau vakarėjant, trys vyrai išsiruošėme į tolimą kelionę. Pradžioje žygiavome pėsti.

Po to motorine valtimi pasiekėme kitą didelio ežero krantą ir vėl ėjome pėsti pelkėtais miškais ir kažkokia proskyna. Mūsų palydovas pasakojo jog šia proskyna vėlyvą 1939 m. rudenį milžiniškos rusų tankų voros veržėsi į Suomiją. Kaimelį, pasimetusį miškų glūdumoje, priėjome jau sutemus. Vaizdas buvo toks idiliškas ir nepakartojamas, kad sneįmanoma apsakyti. Apleisti, negyvenami karelų namai stūksojo mėnulio šviesoje, tarytum milžiniški vaiduokliai. Negirdėt nei šuns lojimo, nei jokio kito garso! Atrodė jog patekome į vaiduoklių karalystę. Paskutinis gyventojas apleido šį kaimą jau seniai. Čia jiems nebuvo ką veikti, todėl žmonės išsikėlė kitur. Arčiau miestų ir kelių. Ten, kur jie galėjo gauti darbą.

Mūsų vedlys užsiropštė ant namo aukšto. Ten buvo pora lokio kailių ir dideli briedžio ragai. Į namus grįžome jau gerokai po vidurnakčio, todėl apie žadėtą karelų pirtį, kurią rengėmės išbandyti, jau nebuvo nė kalbos. Kuomet sumokėjome už suvenyrus, karelas mums pasakė, jog jis nepažįsta mūsų, o mes nepažįstame jo. Todėl privalome greitai dingti iš jo namų! Pavažiavus keliolika kilometrų, jau nebegalėjau vairuoti, nes miegas tiesiog lenkė prie žemės. Aikštelėje sustojome, pasistatėme palapinę ir sumigome. Kai pabudome saulė jau buvo gerokai pakilusi. Pažvelgę į bagažinės dangtį, visi raitėmės iš juoko. Bagažinės dangčio kraštus meniškai dekoravo visu perimetru pro plyšį išlindę ilgi, rudi meškos plaukai! Laimė, kad nepasitaikė pareigūnai. Būtume įkliuvę su brakonieriavimo daiktiniais įrodymais. Tas meškos kailis ir briedžio ragai iki šiol puošia mūsų bibliotekos sienas.

Grįždami namo nutarėme užsukti į Novgorodą ir Pskovą. Šie miestai mums buvo įdomūs, nes jie turi sąsajų su Lietuvos istorija. Tai atsispindi ir paminkle, kurį matėme Novgorodo centre. Tarp figūsų, pavaizduotų paminkle, matėme ir LDK kunigaikščius.

Ši kelionė buvo daugelio mūsų kelionių automobiliais po Sąjungą pradžia. Tačiau jau tada mes turėjome savo metodiką ir taktiką. Kelionėje svarbiausia-saugumas. Tuo įsitikinome ir šio žygio metu. Tik antra mūsų nakvynė buvo civilizuota. Tada nakvojome Tartu mieste, mūsų kolegos profesoriaus L. Allikmetso namuose. Kitas naktis praleidome palapinėje, nes dar neturėjome patogesnių priemonių. Petrazavodske sutikome grupę tautiečių. Berods aštuoniese važiavo mikroautobusu „Latvija“. Vėl juos sutikome Novgorode. Vieni aptvarstytom galvom, kiti šlubavo. Žodžiu, dauguma sužeisti. Pasirodo jie sustojo nakvoti jau netoli Novgorodo. Dabar negaliu tiksliai papasakoti tikslių to incidento aplinkybių. Svarbiausia jų klaida-nakvynė šalia kelio. Atrodo, juos užpuolė chuliganai, miegančius palapinėje. Žmonės buvo tarsi maiše. Juos daužė, o išlįsti iš to maišo juk ne taip lengva, kai nupjautos palapinės atatampos! Mes prie kelio niekuomet nenakvodavome. Visuomet įvažiuodavome giliau į mišką. Ukrainoje pavažiuodavome toliau nuo kelio ir sustodavome miško juostoje.

Paskutinis apsilankymas Šiaurėje

Paskutinį kartą teko lankytis šiaurėje 1986 metų rudenį su universiteto darbuotojais. Lėktuvas nusileido Murmanske. Tai buvo neeilinis įvykis mano gyvenime. Pirmą kartą atsidūriau už Šiaurės poliarinio rato! Už šio rato bent kartą per metus žiemą saulė nepakyla, o vasarą-nenusileidžia. Kuo arčiau ašigalio, tuo tokių dienų skaičius didėja. Šiaurės ašigalyje pusę metų būna diena, kitą pusę metų-naktis. Čia taip pat teko gėrėtis šiaurės pašvaiste.

Murmanskas - neužšąlantis uostas. Jį šildo Golfo srovė. Miestas išsidėstęs Barenco jūros Kolos įlankoje. Jis įkurtas 1916 m. Pavadinimas kildinamas nuo normanų, kurie šiose vietose gyveno nuo senų laikų. Rusai juos vadino murmanais. Miestas pasižymi uostamiesčiui būdingais bruožais. Įlankoje prie krantinės daugybė įvairaus dydžio laivų. Jų tarpe milžiniškais gabaritais ir impozantiška išvaizda išsiskiria atominis ledlaužis „Leninas“. Kitame įlankos krante ant kalvos stūkso didingas paminklas, skirtas Antrojo pasaulinio karo pergalėms. Karo metu miestas labai nukentėjo, nes frontas buvo vos už kelių dešimčių kilometrų.

Labai įspūdinga buvo kelionė autobusu į tundrą. Važiavome prie Norvegijos sienos. Pasitaikė nuostabi, saulėta spalio diena. Vietiniai sakė jog mums labai pasisekė, nes dienos čia tokiu metu dažniausiai būna apsiniaukusios ir lietingos. Žvyruotas, siauras kelias, tarytum žaltys, rangosi tarp neaukštų kalvų, apaugusių žemaūgiais keružiniais berželiais, kerpėmis ir uogienojais. Visur riogso daugybė didelių ir mažesnių akmenų bei milžiniškų uolų nuolaužų. Vienoje ir kitoje kelio pusėje tarpais sublizga mažų lazūrinės spalvos ežeriukų akys, kuriose atsispindi rudenėjančio dangaus kamuoliniai debesys. Netoli Norvegijos sienos sustojome. Karo metu čia buvo fronto linija. Įlipame į neaukštą kalvą. Jos viršūnėje, po didžiule granito uola, vokiečiai buvo įsirengę vadavietę. Iš čia jų generolas vadovavo mūšiams, kurie visą laiką vyko beveik vienoje vietoje, nes gamtinės sąlygos kariauti šiose vietose, tikrai, nedėkingos.

Nelabai tinkamos čia sąlygos ir gyventi. Amžina naktis žiemą trunka keletą mėnesių. Vietiniai žmonės sakė, kad tuomet būna taip liūdna, jog nors vilku kauk. Kartais žiemą pasitaiko toks stiprus vėjas, kad žmogus į lauką negali ir nosies iškišti. Kurie tuo metu drįsta išeiti, neretai aptinkami sušalę vos už kelių šimtų metrų nuo namų. Siaučiant pūgai jie greitai pasiklysta. Sniego čia priverčia tiek, kad kaimo trobelės dažnai visai palaidojamos po storu sniego sluoksniu. Dėl to visų trobelių durys atsidaro į vidų. Kad žmonės galėtų išeiti ir atkasti sniegą. Malonu gėrėtis nuostabia tundros gamta, atvykus čia trumpam. Tačiau lietuviams, kurie į šiuos atšiaurius kraštus buvo ištremti, nebuvo džiaugsmo. Daugelis jų mirė nuo šalčio ir bado ir amžiams liko gulėti šioje žemėje.

Mus nustebino žuvų gausa Murmansko parduotuvėse. Tuo metu čia buvo galima nusipirkti didžiulę gyvą jūros menkę. Apstu ir kitų jūros gėrybių: krabų, jūros žvaigždžių, aštuonkojų. Tačiau kitų maisto produktų, pavyzdžiui mėsos, asortimentas labai skurdus. Aplankėme didįjį žvejybos tralerį. Neužmirštamą įspūdį paliko šis milžiniškas plaukiojantis žuvies fabrikas. Lankėmės požeminėje Verchnetulomsko hidroelektrinėje, kuri yra už 70 km. netoli Suomijos sienos. Važiuodami greta Tulomos upės, pirmą kartą gyvenime pamatėme unikalų reiškinį- upės tekėjimą iš žemupio į aukštupį.

Tuo metu Barenco jūroje buvo potvynis, todėl įlankos vanduo šniokšdamas veržėsi į auštupį. Vėliau man teko stebėti potvynį Ramiajame vandenyne prie Vankuverio salos Kanadoje. Tačiau anas vandenyno potvynis nepaliko tokio įspūdžio, kaip ši veržli atbulinė upės tėkmė.

Anksčiau šioje vietoje suomiai turėjo išėjimą prie Barenco jūros. Deja, po Žiemos karo jie prarado dalį teritorijų ir išėjimą į jūrą, tačiau išsaugojo nepriklausomybę.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.