Aš ir pati neraudonuodama galėdavau prisipažinti esanti priklausoma nuo telefono. Jis – mano naujasis gražuolis „iPhone 5“ - su manimi visur: keliuosi ir einu miegoti su juo.
Jei man jau prirašėte kokią šlykščią diagnozę, paaiškinsiu, kiekvieną dieną dirbu su informacija, ir ji – žmonių lūpose, kompiuterio ekrane, televizoriuje, telefone – yra mano profesinė liga. Pusryčiaujant, laukiant autobuso ar kavinėje kavos pirštas taip ir juda ekranu per mobiliąsias programėles – lrytas.lt, Facebook, Gmail, Twitter, Delfi, 15min...
Nuo pat savo pirmojo telefono paauglystėje – vienos iš „Nokia“ plytukių, tik didžiausiame košmare galėjau įsivaizduoti dieną be mobiliojo ryšio. Kai kurią dieną iš namų išeidavau be telefono, jausdavausi kaip visam savaitgaliui be cigarečių likęs rūkalius. Ar kaip pyplys, dėl savo eibių netekęs mėgstamiausio žaislo.
Ir vieną įvyko TAI – likau absoliučiai be mobiliojo ryšio. Ne, telefonas niekur nedingo, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių keičiant mobiliojo ryšio tiekėją, buvau atjungta nuo galimybės skambinti ir sulaukti skambučių.
Kaip jaučiasi žmogus, netekęs galimybės bet kurią akimirką griebti savo telefoną ir skambinti ar atsiliepti į telefono skambučius?
Pirmąją dieną panikavau, kad kažkas karštligiškai bando man paskambinti ir pranešti kažką, kaip įprasta, „laaabai svarbaus“. Ranka nevalingai tiesdavosi telefono, kad akys įsitikintų – niekas neskambino, gautų žinučių taip pat nėra...
Natūraliai atradau laidinio stalo telefono malonumą darbe. Pati juo skambindavau ir, kaskart suskambus, akimirką smalsiai spėliodavau, kas manęs laukia kitame laido gale? Ir nekildavo mintis – atsiliepti ar ne. O juk kaip dažnai matydami mobiliojo telefono ekrane skambinančiojo vardą pasirenkame neatsiliepti, užtildyti garsą ir sau pažadėti: „Perskambinsiu vėliau“... ir neperskambinti. Nes taip jau esame įpratę 24/7 online ritme – vis tiek žinai, bet anksčiau ar vėliau pasieksi jį ar ją.
Nepaisant fakto, kad negalėjau nei pati skambinti, nei sulaukti skambučių, ranka nevalingai tiesdavosi pasiimti telefono, kai reikėdavo atsikelti nuo darbo nuo stalo. Įpročio galia – eini pietų, ir būtinai pasiimti piniginę, raktus ir mobilųjį telefoną. Prisėdi prie stalo, išsitrauki telefoną, nes „gal kas skambins“...
Kai „pavesdavo“ laidinis telefonas ar būdavau mieste, gelbėdavo bevielio interneto zonos ir Feisbuko, Skaipo ar Gmail pašto programėlės tame pačiame telefone. Ir viskas atrodė taip paprasta.
Paklausite, ar per tas 10 dienų tikrai nebuvo nė karto, kai trūks plyš reikėjo mobiliojo ryšio „čia ir dabar“?
Tik vienas. Kartą sutarusi susitikti kavos, bičiulės laukiau... pusvalandį. Paklauskite savęs, po kiek laiko nuo sutartos susitikimo datos jau būtumėt kėlę ragelį: „Kur tu?!“ O kol mano bičiulė nervingai ir nesėkmingai bandė man prisiskambinti ir įspėti, kad siaubingai vėluoja jos taksi, aš galvoje varčiau etiketo vadovėlių puslapius ir svarsčiau: kokios trukmės vėlavimas dabar laikomas norma? Bičiulės laukiau pusvalandį... Kai galiausiai susitikome, dar ilgai juokėmės, kiek esame (ne)priklausomos nuo savo mobiliųjų įrenginių.
Tad koks šio eksperimento prieš savo pačios valią moralas? Per tas 10 dienų sąlyginiu offline ritmu supratau: gerokai pervertinu mobiliojo telefono, arba bent jau mobiliojo ryšio svarbą savo gyvenime. Visi žmonės, kurie manęs ieškojo, vienaip ar kitaip surado – pasiekė laidiniu telefonu, elektroniniu paštu, Skaipu ar Feisbuku.
Suvokiau, kad mobilusis telefonas ta tradicine prasme jau nebėra taip gyvybiškai svarbus net informacijos vandenyne kasdien nardančiam žmogui, kai neribotas galimybes teikia internetas plačiąja prasme.
Galiausiai, iš naujo gavau progą suprasti SUSITARIMO svarbą. Kai lieki be galimybės bet kurią akimirką griebti telefoną ir paskambinti, kad praneštum, jog vėluosi ar nori atidėti susitikimą, tiesiog suimi save į rankas. Nes žinai – susitarei, davei žodį, ir dabar jau tavo reikalas pasistengti, kad nenuviltum. Bent man, amžino skubėjimo amžiaus pilietei, tai – geriausia šio eksperimento pamoka.