Pagaliau, pagal kokius kriterijus reikėtų vertinti konkrečią gatvę? Gražus adresas ne tik gražiai skamba, bet ir sufleruoja apie gatvės prestižiškumą, saugumą ir atstumą iki artimiausio parko ar prekybos centro.
Dar galima kalbėti apie gatves, kuriose užaugome arba gyvename dabar. Bet nebūsime objektyvūs. Vaikystės prisiminimai šiek tiek sutirština spalvas, o žinodami visus gatvės pliusus ir minusus vis tiek galvojame, kad šita gatvė pati geriausia, jei joje gyvename... dabar. Iš gatvių vertinimo sąrašo dar būtų galima išbraukti gatves, įtrauktas į turistinius žinynus.
Galbūt prestižiškumo gatvei suteikia jos istorija, tačiau nedaug žmonių pageidautų gyventi ant turistų mindomo tako.
Visai atsitiktinai į rankas papuolė knyga „Vilnius 37ºC“. Dvi Jurgos – Juoda ir Balta - tarsi žvelgdamos pro juodai baltą foto objektyvą taikliomis įžvalgomis užfiksavo mažiau pastebimas Vilniaus gatves. Daugiausia, žinoma, Senamiesčio. Tai joks netikėtumas - įvairiausios apklausos sutaria, jog patraukliausia vieta gyventi Vilniuje yra miesto centras. O Senamiestis žavi savo romantiškomis istorijomis, architektūra ir... pačiu trumpiausiu atstumu iki miesto centro.
Šią knygą buvo įdomu buvo skaityti ne tik dėl nežinia kaip ir iš kur surankiotų faktų ir impresionistinio rašymo stiliaus, bet ir to keisto daugumą miestiečių užplūstančio jausmo - daugelis gatvių pavadinimų girdėtos, bet jų istorijas skaitai pirmą kartą ir dar reiktų pasitikslinti, jei kas nors paprašytų iki konkrečios nuvežti...
Tačiau apie vieną šioje knygoje aprašytą gatvę perskaičiau itin atidžiai. Ji greičiausiai neįtraukta į jokius turistinius žinynus. Šioje gatvėje nei augau, nei gyvenu dabar. Galbūt kada nors norėčiau, tačiau šiandien mėgstu po Šaltinių gatvę tiesiog pasivaikščioti. O tai jau pakankamai svarbi priežastis apie ją pasidomėti daugiau.
Šios gatvės pavadinimas kildinamas nuo netoliese buvusių Vingrių šaltinių dabartinėje Vingrių gatvės vietoje. Vingrių šaltiniai garsėjo labai geros kokybės geriamu vandeniu ir dėl to vietinių netgi buvo vadinamas Šv. Jono vandeniu. Tik iš „Vilnius 37ºC“ sužinojau, kad ši gatvė dar buvo vadinama ir Anglių dėl joje gyvenusių anglininkų. Beje, minima, jog jau šiais laikais šioje gatvėje gyveno ir nemažai rašančių žmonių – nuo Vytauto Girdzijausko, Vytauto Račicko iki semiotiko Kęstučio Nastopkos iki Jurgos Ivanauskaitės. Bet ne šių žmonių pavardžių sąrašas traukia sugrįžti į šią gatvę.
Nors Šaltinių gatvė oficialiai priskiriama Senamiesčiui, ją būtų galima vadinti ribine. Ji viena tų, kuri prasidėjusi Naujamiestyje nuo Algirdo gatvės kerta Senamiesčio ribą žyminčią Aguonų ir sustoja ant Naujamiesčio kalno šlaito. Dėl to Šaltinių gatvė į dauboje esantį Senamiestį žvelgia šiek tiek iš aukšto, bet ne arogantiškai: iš čia, ir ypač gyvenamojo kvartalo „Šaltinių namai“ teritorijos, atsiveria dar viena nuostabi Senamiesčio panorama.
Unikalus šios gatvės geografinis dvilypumas tik dar labiau pabrėžia Senamiesčio privalumus bei užmaskuoja jų trūkumus. Prestižiniu ir madingu laikomas Senamiestis diktuoja savo gyvenimo taisykles. Atrodo, kad Šaltinių gatvei kai kurios iš jų paprasčiausiai... negalioja.
Vienas didžiausių Senamiesčio trūkumų – miesto triukšmas tarsi ištirpsta iki šios gatvės. Šaltinių gatvė, beje, kaip ir Senamiesčio ribą žyminti Aguonų, neįtikėtinai rami. Knygoje „Vilnius 37ºC“ paminėtas faktas, kad „akmenimis grįstoje gatvėje buvo galima netrukdomai žaisti kamuoliu“. Kad šiandien jau nėra vakar sufleruoja tik akmeninį grindinį uždengęs asfaltas ir abejose gatvės pusėse stovintys automobiliai. Automobilių judėjimas čia praktiškai nevyksta dėl jau paminėtos priežasties - automobiliu nuo Šaltinių gatvės tiesiai į Senamiestį tiesiog nenusileisi. Bet taip net geriau - palikus jį čia iki Kruopų gatvelės trisdešimt šešiais laipteliais galima nulipti pėsčiomis, o nuo čia iki Rotušės - tik papildomos 5 minutės.
Į Šaltinių gatvę neužklysta ne tik triukšmas, bet ir turistai, ieškantys išskirtinės architektūros, nebent norėtų pamatyti namą, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė ir paglostyti jos atminimui pastatytą „Katiną“. Šaltinių gatvė atsirado 1875 metų perspektyvinio miesto plėtros plane, pagal kurį Naujamiestis buvo suskirstytas stačiakampiais kvartalais. Dauguma šios gatvės namų statyti 1860-1914 metais, kai Naujamiestyje, kaip ir visame Vilniuje, vyko intensyvios statybos ir pradėti statyti daugiaaukščiai mūriniai pastatai.
Šis eklektiškas XIX amžiaus pabaigos architektūrinis stilius atsikartodamas daugumoje Šaltinių gatvės namų sukuria išties autentišką, šiek tiek melancholišką atmosferą, kurią šiltuoju metu laiku tik dar labiau sustiprina įspūdinga sužaliavusių senų medžių alėja...
Į Šaltinių gatvę vis sugrįžtu. O pasivaikščiojimas jau nebėra vienintelė šių sugrįžimų priežastis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
