Vyras, kuriam gyventi buvo skirta tik iki 12 metų, nepamiršta jį išgelbėjusių gydytojų

Ilgai kankino dvejonės – rašyti ar ne. Ir tik pernai per vieną gerumo akciją pamatęs prof. Vytautą Sirvydį su lazdele supratau, kad tylėdamas taip ir nesuspėsiu padėkoti jums visiems, gydytojai.

Daugiau nuotraukų (1)

Jonas Matulevičius

Apr 10, 2013, 4:44 PM, atnaujinta Mar 8, 2018, 12:42 PM

1957 metais gimiau Sibire, Irkutsko krašte. Kai man buvo dveji, grįžome į Lietuvą. Nebuvau stiprus, vis „pavesdavo“ širdelė, tačiau gydytojai tikėjo, kad augantis organizmas nugalės visas negalias.

Būdamas trejų metų susirgau plaučių uždegimu, nors Kalvarijos medikai nustatė gripą. Po trijų savaičių giminaitis gydytojas J. Čižauskas išvežė mane į Kauną. Ilgai teko gulėti ligoninėje. Medikai gyvybę išsaugojo, bet širdis visai pradėjo streikuoti.

Fallot tetrada – tokia buvo mano širdies ydos diagnozė. Su šia diagnoze gyventi skirta tik iki 12 metų. Sunku buvo vaikščioti, tuoj tapdavau mėlynas. Nerimo mama. Rašė laiškus į Maskvą, konsultavosi su giminaičiais gydytojais J. Čižausku ir S. Tumosiene. Tuo metu Lietuvoje dar šių operacijų niekas nedarė. Tik vienas profesorius iš Novosibirsko – akademikas Jevgenijus Mešalkinas dirbo šioje srityje.

Ir štai 1963 metais išvažiavau į Maskvą. Atvažiavo prof. J. Mešalkinas. Tačiau vos atvykęs į Maskvą aš susirgau tymais. Pamačiau Leniną mauzoliejuje - ir vėl namo. O liga nelaukė: kuo toliau augau, tuo sunkiau darėsi judėti.

Vėliau gavau iškvietimą į Vilnių. Čia atvažiavo profesorius J. Mešalkinas, bet ir vėl – infekcija. Vėl likau be pagalbos.

1966 metai – profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus metai. Šiais metais padaryta viena sudėtingiausių įgimtų širdies ydų chirurginių korekcijų – radikali Fallot tetrata operacija.

Gruodžio mėnesį mane iškvietė į Vilnių, į tuo metu Kauno gatvėje veikusią ligoninę. Paguldė į palatą, kuriai vadovavo prof. Giedrius Uždavinys. Tai buvo viena pirmųjų savarankiškų prof. A. Marcinkevičiaus operacijų. Jam asistavo tuo laiku doc. V. Sirvydis.

Praėjo penkios dienos po operacijos, ir aš išvažiavau namo. Gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Ėjau kaip vėjas, tėvai nežinojo, ką daryti. Kaip smagu buvo su rogėmis lauke! Juo labiau, kad dabar ne tik pusbrolis Remigijus mane vežiojo, bet ir aš jį galėjau pavėžinti.

1967 metais pirmą kartą ėjau į mokyklą, į ketvirtą klasę (pirmąsias klases baigiau namuose). Bet tai buvo tik pradžia... Nesuaugusi aorta, o tai buvo tik pagalbinė operacija. Praėjo ketveri metai.

1972 metais balandžio 12 dieną išvažiavau į Vilnių, į Antakalnį konsultuotis. Pasitiko mane prof. P. Šimulis ir prikalbino atsigulti tyrimams. Buvau aštuntokas. Mokiausi be problemų, nuo egzaminų buvau atleistas.

Tai buvo velniškai sunkios dienos. Palatoje buvome keturiese. Visi sutarėme, kad reikia operuotis. Pirmą iš mūsų, 6–7 metų berniuką (nepamenu vardo), išvežė po kelių dienų. Po poros valandų pasigirdo jo motinos riksmas. Niekas tuo laiku jam padėti negalėjo, „džiūvo“ širdis.

Man paskyrė „zondą“. Tai tokie tyrimai. Bet tik suleidus vaistų aš juos išsyk išvėmiau. Atlikti tyrimo nepavyko. Mano situacija taip pat liko abejotina.

Balandžio 22 dieną atvažiavo mama. Priėjo, apkabino, ilgai kalbėjomės. Klausė, ar sutinku operuotis. Negalėjau nesutikti.

Kitą dieną mane operavo. Tai irgi buvo viena pirmųjų tokio tipo prof. A. Marcinkevičiaus operacijų. Jam vėl asistavo prof. V. Sirvydis. 1972 m. gegužės 2 d. (tai mano gimtadienis) manęs laukė perrišimas ir žodis „vaškas“. Tai reiškė, kad prasidėjo pūliavimas. Buvau staigiai perkeltas į kitą skyrių, paguldytas į aštuonvietę palatą. Jėgos tarytum pačios išėjo, darėsi vis sunkiau ir sunkiau.

Mane perkėlė į vienvietę palatą, kurioje ką tik buvo numiręs žmogus. Nebuvo laiko jos net dezinfekuoti. Reikėjo „atidaryti“ krūtinę, o narkozės jau duoti nebuvo negalima. Pritaikė vietinę narkozę, ir prof. V. Sirvydis ėmėsi šio darbo. Mane laikė dar trys vyrai. Ir vėl šalia buvo G. Uždavinys. Jis kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą užeidavo pas mane, papildomai perrišdavo.

Taip šių medikų dėka atgavau jėgas. Ilgai truko gydymas, ir tik liepos 23 d. grįžau namo.

Ligoninėje buvau visų numylėtinis: vaikščiodavau su savo drabužiais, išnarsčiau visą Antakalnį, na, ir nesulaukiau jokių pretenzijų. Skaudėdavo, kai valydavo žaizdą: pripildavo į pravirą krūtinę peroksido, o po to reikėdavo atsisėsti, kad jis išbėgtų. Krūtinė prasidarydavo 7 cm. Taigi, mačiau, kas pas mane plaka. Prisiminimuose išliko viena slaugė – Regina Dauginytė, kuri mane vadindavo tiesiog broliuku. Ji mane išmokė leistis vaistus į veną, statyti taures.

Medikai nustatė, kad įgimta širdies yda atsirado dėl to, jog mama, būdama nėščia, buvo verčiama dirbti su cheminėmis medžiagomis.

1973 metais buvo atvažiavę fotografai. Fotografavo mane. Sakė, kad veš nuotraukas į Charkovą, į mokslinę konferenciją – kaip pavyzdį vienos geriausių operacijų tuo metu. Nuotraukos ten nepateko. 1973 m. gruodžio 19 d. nukrito ten skridęs lėktuvas su medikais P. Baubliu, L. Steponaitiene ir kt. Visi žuvo.

O aš grįžau į mokyklą. Pirmame trimestre už lietuvių kalbą išvedė dvejetą. Šlubavo atmintis – narkozės pasekmės. Bet po truputį atsigavau. Baigiau mokyklą, vėliau – Vilniaus politechnikumą. Ilgą laiką dirbau vadovaujamą darbą ryšių sistemoje ir vis žvilgčiodavau į „fūras“. Išsilaikiau vairavimo egzaminą ir štai jau 15 metų aš - prie „šaldytuvo“ vairo.

Smagu. Užaugo vaikai, galiu džiaugtis penkiais anūkais. Tik gaila, kad net 3 iš jų gyvena užsienyje. O už viską esu dėkingas jums, gerbiamieji A. Marcinkevičiau, V. Sirvydi, G. Uždaviny ir tau, slauge R. Dauginyte.

Šiemet – 41 metai, kai aš džiaugiuosi gyvenimu. 41 metai, kai aš rimčiau nesusidūriau su medikais. Prieš 10 metų buvau iškviestas į Santariškes, Įgimtų ydų skyrių. Patikrino ir pasakė, kad širdis sveika.

Šiemet – 41 metai, kai jūsų nė vieno nemačiau, bet jūs visuomet su manimi. Žinot, rusai turi posakį „vračy ot boga“, išvertus – „gydytojai nuo Dievo“. Tokie jūs ir esate. Artėjančios jūsų profesinės šventės proga jums linkiu sveikatos ir laimės!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.