Haskiai – tokie šunys, kuriems svarbiausias instinktas – bėgimas. Jiems turbūt nėra nieko artimiau širdžiai – kaip bėgti kur tik akys veda, kiek kojos neša.
Na, mūsų haskytė lygiai taip pat dievina bėgti. Todėl ir paleidžiame. Paleidome ir tą sykį, apie kurį jums ir noriu papasakoti.
Gyvename Antakalnyje, netoli miško. Kaip ir kiekvieną dieną išėjau pasivaikščioti (pabėgioti) su savo šuniu. Apėjus nemažą ratą miške, nežinau ar pamačius kokį miško žvėriuką, ar paukštį, manoji gražuolė pasileido bėgti. Na, o kai haskiai bėga, pasivyti nelabai yra šansų.
Taigi pasileidau jos ieškoti ta kryptimi, kuria ji nubėgo, visą kelią šūkavau, kad sugrįžtų, deja, bergždžiai.
Praėjus pusvalandžiui, grįžau namo, sėdau į automobilį ir apvažiavau nemažai ratų aplink rajoną, tačiau vis tiek paieškos buvo bergždžios. Tikėjausi, kad grįš pati ar koks geras žmogus priglaus, kol rasime.
Po kelių valandų paskambino draugas ir papasakojo socialiniame tinkle „Facebook“ pamatęs skelbimą, kad rastas šuo Antakalnyje, labai panašus į maniškę.
Nieko nelaukus su draugu paskambinome duotu numeriu, kuriuo atsiliepė nelabai rišliai kalbanti moteriškė. Liepė atvažiuoti po pusvalandžio, nes ši kaip tik vedžiojantį mūsų šunį.
Na, kaip liepė, taip ir padarėme. Palaukėme pusvalandį ir sėdome į mašiną. Paskambinome moteriškei, kad jau atvažiuojame. Ji pradėjo neaiškiai mykti apie veterinarijos klinikų paslaugų apmokėjimą. Na, galvojame, teisingai, moteris ieškojo mikroschemos, kuri paprastai įsiuvama po gyvūno oda, kad būtų galima atrasti jo šeimininkus (mes jos įsiuvę neturėjome, tad tai buvo mūsų klaida, kurią artimiausiu metu taisysime).
Nuvažiavusius mus pasitiko moteris su mūsų šuniu, - įsitikinome, kad tai tikrai mūsų gražuolė, kurios taip ieškojome. Valio!
Tačiau džiūgauti ilgai neteko. Moteriškei pravėrus burną supratome, kad ji gerokai išgėrusi, nuo jos nemaloniai atsidavė alkoholio tvaiku. Ir ji pradėjo mums nerišliai, sunkiai rinkdama žodžius, pasakoti, kaip anksti ryte rado šunį.. (šuo pabėgo 16 val. 10 min.).
Teko ilgokai aiškintis, kad šunį pametėme ne ryte, o gerokai po pietų. Išsiaiškinti padėjo moters sūnus, matyt, atėjęs pažiūrėti ar susišnekėsime su jo mama, jis patikino kad šunį rado apie 16 val. 30 min..
Viskas būtų dar kaip ir gerai, bet moteriškė pradėjo mums su draugu aiškinti, kaip ji nuvedė mūsų šunį pas veterinarą, tikrino dėl mikroschemos, taip pat kažkodėl norėjo patikrinti ar sterilizuota, ar ne. Nors manau, kad praėjus 20 minučių po šuns radimo tai nėra pats svarbiausias ir reikalingiausias dalykas. Galiausiai rėžė, kad mūsų šuo liesas ir neprižiūrėtas.
Po to, ji pridūrė, kad nupirko brangaus maisto mūsų šuniui (2 kg – apie 50 litų), pavadėlį (20 litų) ir vaistų nuo kirminų.
Mes buvome dėkingi, bet paklausėme, o kodėl ką tik rastam šuniui pirkote naują pavadį, ir tokio brangaus maisto? O ji užuot atsakius dėbtelėjo: "Taigi jūs man skolingi 80 litų, plius radybos".
Mes bandėme aiškintis, sakėme: "Ponia, palaukit, mes dėkingi, kad radote mūsų šunį, bet nebuvo būtina pirkti to maisto ir pavadėlio". Na, bet tiek to, nusileidome, ir sutikome atlyginti nuostolius.
Tačiau ji nesutiko, ir pareiškė, kad neatiduos šuns, kol negaus bent 100 litų radybų, juk ji mūsų šunį rado, vedžiojo, 5 valandas prižiūrėjo, pagirdė ir elnienos net atšildė (o palaimintas mūsų šuo!).
Bandėme gražiuoju tartis, kad atsiskaitysime už veterinarijos išrašytą sąskaitą, ir kad esame dėkingi už pastangas (buvome nupirkę baltojo vyno butelį, norėdami atsidėkoti, tačiau jai daugiau alkoholio tikrai nebereikėjo...).
Tuomet moteriškė pyktelėjo ir pagrasino šuns neatiduosianti – juk už jorkšyro terjerus radybų „stavkė“ - 300 Lt! Ir pasivedė mūsų šunį toliau nuo mūsų - gal čiupsime ir pabėgsime!
Graudžiausia buvo tai, kad moteriškės sūnus, dar paauglys, kone maldavo apgirtusios mamos, kad atiduotų mums šunį – juk pažadėjome sumokėti už patirtas išlaidas.
Taip besiaiškinant praėjo geras pusvalandis, kol galiausiai moteriškė išrėkė, kad daugiau „gerų“ darbų nedarys, ir nebesives svetimų šunų namo! Žinoma, juk jokios naudos.
Taigi pagriebė iš mūsų 80 litų, kuriuos laikiau rankoje, atsegė ir paleido mūsų šunį tiesiai į gatvę (gerai, kad vakaras ir nebuvo mašinų), ir apsisukus nuėjo su mūsų apmokėtu pavadėliu rankoje.
Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad kartu su mūsiške, moteriškė rado ir kitą šunį, kurį taip pat parsivedė namo, bet kai nepavyko iš mūsų išpešti pinigų, išmetė ir tą šunį į gatvę, juolab jis ne veislinis – tai supraskit - neuždirbs! Toks tad naujas Vilniuje uždarbio šaltinis – prašyti išpirkų už pasimetusius šunis.
Taigi noriu ir kitiems patarti - jei netyčia jūsų šuo pasimes, apkvaitęs nuo pavasario smagumo, ir jei rasite skelbimą, kad jis Antkalnyje, Rudens gatvėje, geriau iš anksto pasiruoškite tam tikrą pinigų sumą. Kokią – spręsti reikia pagal veislę.
O visiems kitiems norėčiau patarti, jei jau pamatėte pasimetusį šunį, priglauskite, jei turite sąlygas ir galimybes, jeigu ne, paskambinkite atitinkamoms tarnyboms, įdėkite skelbimą, tačiau tai darykite iš gerų paskatų – o ne norėdami užsidirbti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
