Pradėjom vien tam, kad pavaidintume prieš panas. Degtinė, alus jau buvo nusibodę. Kai tik prisigerdavome, prisidirbdavome, turėjome bėdų su nepilnamečių inspektoriumi, vėliau – su policija.
Mokykloje – narkotikai, profesinėje – narkotikai. 16 metų atidaviau narkotikams. Gyvendavau rūsiuose.
Apvogiau butą, paskui – kelias parduotuves. Trūkdavo pinigų narkotikams. Ėmiau pats juos gaminti, jais prekiauti. Už tai buvau nuteistas.
Gavau 3 metus, kalėjime praleidau beveik 2 metus, neskaičiuojant areštų.
Išėjęs iš kalėjimo, 2002 metais sukūriau šeimą. Su mergina susilaukėme dukters. Dabar mergaitei – 11 metų. Vis dar vartojau narkotikus. Po poros metų smukau dar giliau į narkotikų liūną. Išsiskyrėme su mergina. Ketinau žudytis.
Nebūtų užtekę drąsos užsidėti kilpą ant kaklo. Dėl to ėmiau naudotis svetimais švirkštais, kad užsikrėsčiau ŽIV ir greičiau nusibaigčiau. Bet savo švirkšto kitiems neduodavau – nenorėjau užkrėsti kitų.
Nusipirkęs narkotikų, išbėgdavau į laiptinę, rasdavau seną švirkštą ir durdavausi.
Ne tiek norėjau to viruso, kiek norėjau, kad pasibaigtų kančios dėl narkotikų. Pradėjau nesugyventi su mama. Šeima byrėjo, nusilpau fiziškai – nepavykdavo atsistoti ant kojų, jos pradėjo pūti.
Ar esat praėjęs pro šalį, kai koks gyvūnėlis negyvas guli ir pūva? Tas pats buvo ir man – ėmiau dar gyvas pūti.
Ačiū mamai, ačiū Dievui, ačiū draugams, kad dabar neturiu nė vienos žaizdelės. Bet visą mano kūną nusėdę randai.
2005 metais man diagnozavo ŽIV. Jau ir taip buvau viską praradęs – šeimą, sveikatą, norą gyventi. Buvau įklimpęs į narkomanijos liūną. Apėmė dar didesnis stresas.
Maniau, kad ŽIV – nepagydoma, kad gyvenimo nebėra. Kam aš toks reikalingas? Bijojau pasakyti kam nors apie savo ligą. Iki šiol bijau.
Viskas pasikeitė, kai likimas suvedė su organizacija „Pozityvus gyvenimas“. Ji vienija ŽIV turinčius žmones. Ten radau labai daug bendraminčių. Tie žmonės man suteikė vilties.
Šioje organizacijoje pradėjau kitaip žiūrėti į ligą. Atsirado noras gyventi.
Penkti metai kaip nebevartoju narkotikų. Metai laiko kaip gyvenu su nauja šeima. 3 draugės vaikus priima kaip savo. Gyvename visi kartu.
Ji viską apie mane žino. Su mergina mylimės tik su apsauga. Iš pat pirmų dienų pasakiau, kad turiu tokią bėdą.
Norėčiau ir jos artimiesiems pasakyti, bet bijau, kad jie nesupras.
Pusę metų geriu retrovirusinius vaistus. Jaučiuosi gerai. Galiu judėti, einu į šokius, kartais su drauge užsukam į naktinį klubą.
Tiesa, turiu negalią. Mano kraujotaka sutrikusi, bet kada gali vidinės atsinaujinti žaizdos. Pamatę nepasakytumėte, kad esu neįgalus. Bet didesnių fizinių krūvių negaliu imtis. Esu nedarbingas 70 proc. Galiu dirbti tik sėdimą darbą.
Iš dalies dėl to nerandu darbo. Nors darbdaviui užtenka išgirsti, kad esu 5 kartus teistas ir dar nešioju ŽIV ir jie būna šokiruoti. Dėl mano ligos kai kurie stomatologai net negydo manęs, bijo užsikrėsti.
Gyvenu iš 350 litų prarasto darbingumo pensijos. Mano draugė dirba valgykloje pagalbine darbuotoja. Iš to ir gyvename.
Gydytojai prognozuoja, kad kuo sveikiau gyvensiu, tuo ilgiau. Reikia nerūkyti, negerti. Aišku, mano kaip narkotikų vartotojo jau ir kepenys ne tokie kaip sveiko žmogaus.
Kažkada planavau iki 25 metų gyventi. Kitą savaitę švęsiu 35 gimtadienį. Dar planuoju, tiksliau, norėčiau nugyventi bent 10 metų.
Noriu paraginti visus, turinčius ŽIV, – nebijokit pasakoti apie save, nebijokit susiburti su likimo draugais. Kuo mūsų daugiau, tuo paprasčiau su ta bėda kovoti.
Organizacijoje „Pozityvus gyvenimas“ sutikau žmonių, kurie irgi nebevartoja narkotikų. Nesijaučiu vienišas savo bėdoje. Draugystė man padeda atsilaikyti prieš narkotikus ir priimti ligą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
