Būdavo, paklupdys kieme prie laiptinės, kur būdavo keli butai ir vaikščiodavo kaimynai, o patys žiūri per langą ir laukia, kol kas iš jų praeis. Man tai būdavo didžiausias pasityčiojimas, vidus klykte klykė ir nieko negalėjau padaryti. Ne kartą esu gavusi nuo tėvo į kailį taip, kad iš galvos tekėjo kraujas. Gąsdindavo, kad papasakos vaikams kažkokias mano paslaptis, kad jie iš manęs juoksis.
Žinau, paklausite ką reikėjo prisidirbti, kad šitaip žiauriai baustų savo vaiką? Dažniausiai tai buvo dėl to, kad prastesnis pažymys. Toms bausmėms greit radau išsigelbėjimą – antrą pažymių knygelę, skirtą tik tėvams.
Arba bausdavo už neprižiūrėtą seserį. Toji yra šešeriais metais jaunesnė. Kadangi būdavau jai auklė, negalėdavau nė žingsnio laisviau žengti su draugais kieme. Tai prilupdavau ją, pasodindavau į kampą, kur ir liepdavau ramiai sėdėti. Bausdavo už viską, už nesutvarkytus namus, už mano melą, net už sesers melą, nes toji, norėdama būti pati pačiausia, dažnai prisikurdavo istorijų, kuriomis tėvai nuolankiai tikėjo, už susitikimus su draugais.
Anksti ištekėjau tik todėl, kad norėjau pabėgti nuo viso košmaro. Atšokome vestuves taip pat pagal tėvų scenarijų ir pradėjome tolti. Tėvų lankymas ilgainiui man pasidarė pareiga. Džiaugėmės, kad mus skyrė šimtas kilometrų.
Su kiekvienais metais įgaudavau gyvenimiškos patirties ir mokinau save pamilt tėvus. Ne todėl, kad to norėjau. O todėl, kad man atrodė siaubinga, kad suaugęs vaikas, išėjęs iš tėvų ir šeimos židinio, dar gali atsisukti ir įbedęs pirštą į krūtinę pasakyti, kad buvote niekam tikę tėvai. Siaubingai to bijojau, kad mano vaikai gyvenime man to nepasakytų.
Mokiausi... lėtai ir sunkiai. Per tą laiką ištekėjo ir mano sesuo. Kaip dabar nepamiršiu mano vyro žodžių sesers buvusiam vyrui, kuris ketino su ja apsigyventi kartu su mano tėvais. Sakė: jei nepasiimsi jos iš šitų namų, tai jūs negyvensit. Santuoka ilgai netruko. Tik tris mėnesius. Nes šalia dukrytės buvo mama, kuriai, norint palaikyti normalesnius santykius, turėdavai pataikauti ir nusileisti.
Kaip bebuvo blogai, stebuklas įvyko. Persikėliau gyventi į užsienį viena. Be artimų, be draugų. Dirbdavau netgi tada, kai miegodavau. Grįžtant iš darbo, kad neužmigčiau prie vairo, reikėdavo su kažkuo kalbėtis. Pradėjau skambinėti mamai. Ilgainiui mudvi taip suartėjom, kad pasakodavomės viską. Pokalbiai trukdavo po pusę valandos kiekvieną dieną.
Per tuos kokius penkis metus sužinojau apie tėvus tiek, ko turbūt nežinojau gyvendama šalia jų. Žinojau, kad sunku jiems. Kol tėtė gulėjo ligoninėj, grįžus į Lietuvą už paskutinius ir skolintus pinigus padariau jiems name remontą. Jie labai skundėsi man seserimi, kad ši neaugina savo sūnaus, kad jis numestas pas juos prie televizoriaus, be draugų ir bendravimo. Visą laiką skundėsi, kaip ji atėmė iš jų verslą, kaip apgavo su pinigais... Būdavo jų gaila.
Kviečiausi ne kartą juos pas save, apmokėdama keliones ir jų išlaidas, apmokėdama visas ekskursijas, išlaikymą ir dienpinigius. Nebuvo gaila nieko. Ir nesigailiu. Žinodama tėvus, mėginau suprast ir seserį. Vienintelio ko nepateisinau, tai kad berniukas augo pas senelius ir be mamos, nes anoji neturėdavo tam pakankamai laiko.
Tada padariau esminę klaidą savo gyvenime. Su viltimi, kad sesuo paskui sūnų persikels gyventi pas mane, o paskui ją - ir tėvai, išsivežiau berniuką su savimi. Viskas - dėl šeimos. Juk išmokau mylėti, juk su mama buvau labai artima. Džiaugiausi atsivežus sūnėną, džiaugiausi, kad po poros mėnesių sparnus pakėlė manęs link ir sesuo. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Tik įkėlus koją į mano namus sesuo eilinį kartą perlipo sūnų ir uodegą nuvizgino paskui vyrą, kuris šiai dienai yra jų šeima. Be dokumentų, nelegaliai ir svečioj šaly. Be teisės sugrįžti ir aplankyti ten likusius tėvus.
Ir geruoju ir bloguoju stengiausi įtikinti, kad neskubėtų. Kad galvotų apie sūnų, o ne diedą, apie dokumentus ir legalizavimąsi, kol yra galimybė. Labai greit tapau priešu. Ir mano nuostabai, mano mylima ir atrasta mama, nužudydama manyje viską, kas taip sunkiai jausmų buvo išauginta, kategoriškai palaikė jos pusę net tada, kai mėginau jai pasakyti, ką jaučia dėl šios istorijos jų anūkas, sesers sūnus ir mano sūnėnas. Būdama beveik keturiasdešimties metų sugebėjau išsakyti savo mamai tai, kas buvo susikaupę per visus tuos metus, nepamiršdama paminėti, kad reikėjo laiko, kad reikėjo suaugti, kol išmokau pamilti.
Labai džiaugiuosi, kad atradau savyje drąsos paklausti, kodėl šeimoje buvau nemylimas vaikas, kodėl taip akivaizdžiai mano akyse buvo rodoma meilė seseriai, bet ne man. Aš labai džiaugiuosi, kad mama, kurią išmokau mylėti, sugebėjo man pasakyti, kad aš buvau jų gėda, nes buvau problematiškas vaikas, dėl to mus taip mylėjo skirtingai.
Jau beveik metus negirdėjau jų balso, nes po paskutinio pokalbio nei aš jai, nei ji man neskambino. Vienu metu buvo netgi baugoka, kad pajutau neapsakomą ramybę, kad jų man netrūksta, kad nepasigendu. Aš žinau, kad turiu mamą ir man to pakanka. Žinau, kad ateis laikas, ir išeis Anapilin. Galvojau, kad gal nagus nusigraušiu, jei neaplankysiu. Bet sugebėjau arba suvokti, arba save įtikinti, kad ir esant gyviems, aš jų beveik neturėjau.
Todėl gal ir žiauru, bet užmiegu ramia sąžine, su tokia ja ir atsibundu. Visus neigiamus dalykus, emocijas ir jausmus stengiuosi žiūrėti per teigiamą prizme. Nes toks gyvenimas mane užgrūdino. Nes tokio gyvenimo dėka aš nemažai pasiekiau. Man nereikėjo laukti tėvų pagalbos, nes aš žinojau, kad jos niekada nebus. Aš per gyvenimą žengiau pati. Yra beprotiškai skaudu, kai vienas iš šeimos turi pasitraukti tik todėl, kad likusi neiširtų.
Kodėl mano mama pati geriausia? Todėl, kad ji mano mama. Todėl, kad mes negalime pasirinkti tėvų. Todėl, kad ji vienintelė. Kitaip ir būti negali. Mylėkite ir Jūs. Nesvarbu kur ji, kiek ji Jums atidavė savęs ar iš Jūsų pasiėmė. Mylėkit... Kaip myliu aš, jai nežinant... Nes ji yra mano mama... Todėl ji geriausia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
