Kaune, keturių kambarių bute gyvenanti šeima augina septynis vaikus. Tėvas Algimantas (vardas pakeistas – aut. past.) tiksliai nežino, kiek vaikų turi – vieną kartą mini penkis, kitą – jau septynis. Vyriausioji dukra Aistė (vardas pakeistas – aut. past.) turi ketverių metų berniuką ir naujagimę mergaitę, jos sesuo Laima (vardas pakeistas – aut. past.) taip pat laukiasi. Visi gyvena kartu, nors ne vienam iš vaikų grėsė vaikystę praleisti našlaičių namuose.
Vos gimę – į kūdikių namus
Kiekvieną dieną čia netyla vaikų balsai, visi užsiėmę savais reikalais, ir tik per pietus visa šeima susiburia prie bendro, nors ir kuklaus pietų stalo. Nė vienas iš tėvų neturi jokio darbo, pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis – socialinės pašalpos. „Iš pašalpų pragyventi sunku, o būnant 49-erių darbą susirasti praktiškai neįmanoma“, – guodžiasi Algimantas.
Tačiau po padidinamuoju stiklu šeima pateko ir buvo priskirta prie socialinės rizikos šeimų tikrai ne dėl skurdo. Sunkumai prasidėjo, kai vienas iš šeimos vaikų gimė su sunkia negalia – stoma. Tėvai nebuvo pajėgūs jo prižiūrėti, todėl mažylį atidavė į kūdikių namus. Vėliau, kai vaikelio sveikatos būklė pagerėjo, jis buvo grąžintas šeimai.
Tačiau grėsmė vaikams ir vėl augti valdiškose institucijose atsėlino dar kartą. Prieš ketverius metus tuomet penkiolikmetė Aistė pastojo. Kadangi motina buvo nepilnametė, o tėvai finansinės pagalbos suteikti negalėjo, jos naujagimis buvo atiduotas į kūdikių namus. Kiek vėliau Aistei savo vaiką auginti buvo leista Kauno Kartų namuose, kuriuose ji ir išmoko būti mama. Šiuo metu Aistė mokosi vidurinėje mokykloje ir sėkmingai savo mažylį augina tėvų namuose.
Geriausia pagalba – valstybės išlaikymas
Socialiniai darbuotojai pas Algimantą lankosi kas porą savaičių. Vis dėlto vyras jų atžvilgiu nėra nusiteikęs labai draugiškai. „Socialinės darbuotojos tiesiog stebi šeimą ir viskas. Kitais atvejais galbūt ir padeda, jeigu ko nors reikia, padeda susisiekti svarbiais klausimais, galima kreiptis, jeigu trūksta informacijos. Tačiau finansinės pagalbos nesulauksi“, – tikina tėvas. Jis įsitikinęs, kad emocinės pagalbos ir stebėjimo iš socialinių darbuotojų jo šeimai nereikia, tai visiškai nenaudinga. „Geriausia būtų, kad toms šeimoms, kurioms trūksta lėšų, padarytų didesnį išlaikymą“, – tobulos valstybės modelį įsivaizduoja Algimantas.
Ir nors socialiniai darbuotojai Algimantui negali skirti tų pinigų, kurių jis norėtų, jų įprastinio darbo užteko tam, kad šeima ir toliau išsaugotų savo vaikus šeimoje. Su Algimanto šeima dirbusi socialinė darbuotoja Inga Bradūnienė tikina, kad šiuo metu su šeimyna jai dirbti nebereikia, šeimoje lankosi kitos socialinės darbuotojos, visi vaikai gyvena ne institucijose, o po savų namų stogu.
Kita vertus, dar visai neseniai jos požiūris į vaikų priežiūrą šeimoje buvo gana kritiškas: „Tėvams trūksta socialinių įgūdžių rūpintis savo vaikais, ši šeima turi nemažai kompleksinių problemų, jai tikrai reikia stebėjimo ir, gali būti, kad šiai šeimai socialinių paslaugų reikės, kol vaikai užaugs, tuo labiau, kad vienuose namuose glaudžiasi kelios šeimos.“
Vis dėlto pats Algimantas senų klaidų kartoti nebenori ir yra pasiryžęs šeimą išlaikyti drauge: „Net jeigu ir pats neturėčiau, ką valgyti, savo vaikus visada stengsiuosi išlaikyti šeimoje.“
Našlaičių nemažėja
Algimanto šeima – tik viena iš daugybės socialinės rizikos šeimų Lietuvoje. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos duomenimis, pernai metais tokių šeimų šalyje buvo daugiau nei dešimt tūkstančių, jose augo antra tiek vaikų. Iš viso šiuo metu be tėvų globos likę yra apie dešimt tūkstančių vaikų, didžioji jų dalis – iki trejų metų. Vaikų globos namuose auga apie keturis tūkstančius vaikų, šeimynose – apie keturis šimtus.
Statistika į gerąją pusę taisosi vangiai. Pasak Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjo, vaikų psichiatro Dainiaus Pūro, Lietuva šioje srityje žymiai atsilieka nuo kitų valstybių: „Lietuva atsilieka nuo slovakų, estų. Pavyzdžiui, tokios prasčiau už mus išsivysčiusios šalys kaip Bulgarija ar Rumunija mobilizavosi. Šios šalys planuoja, kad per dvejus ar trejus metus nebeliktų vaikų globos įstaigų, o Lietuva tik planuoja mažinti vaikų skaičių globos namuose, kol kas dar nėra konkrečių nutarimų dėl įstaigų naikinimo.
Lietuvai reikia lygiuotis į Vakarų, Šiaurės Europos valstybes. Kadangi Lietuva buvo komunistinėje sistemoje, kurioje valstybės pačios stengėsi auginti vaikus, todėl ir valstybinių įstaigų skaičius sparčiai gausėjo“, – aiškina D. Pūras.
Ministerija žada permainas
Padėtį keisti užsimojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šį mėnesį Seimui ji turi pateikti planus, kaip sumažinti vaikų skaičių globos įstaigose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrės Angelės Bajorienės teigimu, vaikų globos sistema Lietuvoje pagerėjo, tačiau tobulėti dar yra daug kur. Vyriausybė imasi paprastinti įvaikinimo tvarką – trumpinamas įsivaikinimo terminas, kuris dabar užtrunka apie pusę metų, kol visiškai būna patikrinamos šeimos pajamos, būstas, taip pat požiūris į šeimą, teikiamos socialinės garantijos šeimynoms, susirgus šeimynos nariui, skiriamos pajamos išlaikyti šeimos ekonominę padėtį.
Tačiau kas dar konkrečiai turėtų keistis, viceministrė vis dėlto įvardinti negali. A. Bajorienė įsitikinusi, kad permainoms reikia laiko, todėl visko taip greitai pakeisti neįmanoma. Ji teigia, kad daug mažesnė institucinė globa išliks, išliks ir specializuoti vaikų globos namai sunkią negalią turintiems vaikams, kurie kažin ar atras vietas globojamoje šeimoje ar šeimynoje.
„Šiuo metu yra tikrinamos vaikų globos įstaigos, pavyzdžiui, Ventos ir Utenos globos namai netenkina ministerijos dėl per didelio globojamų vaikų skaičiaus, dirba darbo grupės, kurios iki kitų metų turės pateikti siūlymus, kaip efektyviausiai išspręsti šią problemą“, – pasakoja viceministrė.
D. Pūro nuomone, politikų inicijuota globos įstaigų reforma teikia vilčių, bet džiaugtis dar anksti, nes per 23 metus ekspertas tokių pasisakymų esą girdėjęs labai daug.
Permainos, anot eksperto, būtinos, nes valstybiniuose vaikų namuose pažeidžiamos žmogaus teisės, be to, tokios institucijos ekonomiškai yra pati neefektyviausia sistema. „Didelėje globos įstaigoje galima užtikrinti ekonomines, socialines žmogaus teises – valgyti gauna, turi gyvenamas patalpas, bet tai – lyg gyvenimas fabrike, kai pasakoma, kada ką daryti.
Moderniame pasaulyje tai yra žmogaus teisių pažeidimas, tarsi gyvenimas nelaisvėje. Globos įstaiga yra pati neefektyviausia sistema, kokią galima sugalvoti, nes yra brangi, reikia išlaikyti pastatus ir trijų pamainų personalą“.
Kaip vieną iš galimų būdų D. Pūras siūlo daryti permainas skiriant milijonines Europos sąjungos struktūrinių fondų investicijas. „Paramą reikia nukreipti į kitą pusę, ne globos namams, o lėšas skirti veiksmingų paramos šeimai paslaugų plėtimui“, – įsitikinęs ekspertas. Be to, permainas psichiatras siūlo pradėti nuo pačių mažiausių, siekiant, kad per kelerius metus kūdikių namuose nebeliktų vaikų iki 3 metų.
Šeimynos irgi skeptiškos
Didelių liaupsių ministerijos užmačios negali pasakyti ne tik teoretikai, bet ir svetimus vaikus auginančios šeimos.
Prieš trejus metus Kaune įkurtoje Audronės Žemaitaitienės šeimynoje gyvena devyni vaikai. Jauniausiam – pusketvirtų metų, vyriausiam – 16. Moteris vaikus globoja jau 11 metų – prieš įkurdama šeimyną, vaikus, likusius be tėvų globos, augino savo pačios šeimoje. „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas“, – sako Audronė.
Įkurti šeimyną moteris sumanė dėl didesnių pinigų ir geresnių socialinių garantijų. Mat 540 litų, kuriuos šiuo metu per mėnesį už kiekvieną vaiką gauna globėjų šeimos, nėra dideli pinigai, o globėjų socialinio draustumo nebuvimas gali neigiamai atsiliepti senatvėje ir sukuria papildomų išlaidų dabar. Tuo tarpu globėjai šeimynose yra socialiai apdrausti, o už kiekvieną vaiką mokami papildomi 540 litų, tad už vaiką per mėnesį šeimyna gauna 1080 litų. Be to, pagal įstatymus, šeimoje gali būti globojami ne daugiau kaip penki vaikai, o šeimynoje – ne daugiau kaip dvylika.
„Šeimynoje ar šeimoje augdami vaikai labiau priartėja prie šeimos gyvenimo sąlygų nei globos namuose“, – vaikų gyvenimo skirtingose aplinkose ypatumus aptaria Audronė, pridurdama, kad globos namuose nėra galimybių kiekvienam vaikui sukurti jam reikalingų sąlygų: gyvendami šeimoje ar šeimynoje, vaikai patys gamina valgyti, tvarkosi, turi daugiau laisvės – jie labiau paruošiami gyvenimui.
Ji taip pat pastebi, kad vaikų globos namuose augantys vaikai jaučiasi tarsi visuomenė jiems būtų skolinga, lyg ji turėtų jiems kažką duoti. Tokį požiūrį, sako Audronė, būtina keisti.
Vis dėlto politikų užmojus mažinti vaikų globos namų skaičių ir skatinti vaikų globą šeimose ir šeimynose Audronė vertina skeptiškai: „Greitai tai neįvyks. Pirmiausia turi būti žmonių, kurie globotų vaikus. Tokių žmonių labai trūksta“. Jos manymu, procesui pagreitinti padėtų didesnis finansavimas bei socialinio draudimo šeimoms užtikrinimas. Pati Audronė tikina, kad, taupant ir planuojant, jos šeimynai valstybės paramos užtenka, bet labiausiai trūksta patalpų – šiuo metu tai yra didžiausiais sunkumas globojant vaikus.
Lietuvos sistemos tobulėjimo link
Viena iš priežasčių, kodėl našlaičių vaikų namuose nemažėja, yra neefektyvus darbas su socialinėmis šeimomis. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės patarėja Eivilė Žemaitytė teigia, kad socialiniai darbuotojai nemoka pažinti problemos užuomazgos šeimoje, nemoka jos laiku išspręsti. Socialinių darbuotojų kvalifikacija turi būti keičiama, didinamas darbuotojų skaičius, keliami atlyginimai, nes darbas išties sunkus.
Tačiau socialinės apsaugos ir darbo viceministrė ginčija, kad, specialistų tikrai netrūksta. A. Bajorienės duomenimis, 2010-aisiais Darbo biržoje buvo daugiau nei tūkstantis išsilavinusių socialinių darbuotojų. Praėjusiais metais, anot politikės, atlyginimai socialiniams darbuotojams buvo padidinti dešimčia procentų, darbdaviams palikta galimybė atlyginimus biudžetinėse įstaigose dirbantiems socialiniams darbuotojams didinti iki 45 procentų. Tiesa, A. Bajorienei atrodo, kad atlyginimus vis dar reikia didinti, nes eiti į socialinės rizikos šeimas pavojinga. „Kitokia apmokėjimo tvarka bus skelbiama rudenį“, – žada viceministrė.
Kita svarbi problema yra ta, kad vaikams nėra efektyviai stengiamasi surasti globą arba šeimyną – jie dažniausiai iškart keliauja į institucijas. „Nustačius globą, visų pirma turi būti ieškoma galimybių vaiką apgyvendinti šeimoje. Antras variantas turėtų būti šeimyna ir tik paskutinėje vietoje vaikų globos namai. Deja, praktika rodo, kad visų pirma yra institucija“, – teigia E. Žemaitytė.
Ekspertų nuomone, norint lygiuotis į pažangias pasaulio valstybes, Lietuvai būtina plėsti šeimynų tinklą ir lengvinti vaikų įsivaikinimą. Ypač svarbus yra darbas su socialinės rizikos šeimomis. Algimanto šeima – puikus pavyzdys, kaip, padedant socialiniams darbuotojams, galima išspręsti problemas ir vaikus sugrąžinti į šeimą.
Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos kodas“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
