Žadėjau neatskleisti vietos, kur vyksta seminarai, tačiau pirmadienio vakare berašant antrąjį straipsnį per klaidą (o gal ir ne?) gavau trumpąją žinutę apie Liucijos rengiamą dinaminės meditacijos užsiėmimą prie Margio ežero. Tokiu būdu pasitvirtina mano nuogąstavimai, kad šios grupės nariai į veiklą įtraukiami iš lėto tam, kad juos pačioje pradžioje neatbaidytų kontraversiškomis praktikomis.
Tokio tipo grupės taip elgiasi visada. Dinaminė meditacija visai nėra nekalta, ją sugalvojo toks Ošo Radžnešas, sukūręs judėjimą, pritraukęs daug turtingų žmonių. Galiausiai Ošo mirė nuo širdies smūgio būdamas 59 metų 1990-aisiais, tačiau žiniasklaida įtaria, kad nuo ŽIV, kuriuo užsikrėtė savo centre organizuodamas seksualines orgijas.
Lietuvoje Ošo centrą Teisingumo ministerija tris kartus atsisakė registruoti. Pasak VSD, nustatyta, kad Ošo sukurta dinaminė meditacija neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir gali pažeisti viešąją tvarką, žmonių sveikatą bei dorovę. Mano nuomone, viešumas sustabdė šio judėjimo plėtrą.
Liucija, kaip ir Ošo, teigia, kad kelyje į sąmoningumą reikia nugalėti visus psichologinius blokus, Ošo literatūroje daugiausiai dėmesio skiriama seksualiniams blokams. Jei atvirai, tai man terminas „dinaminė meditacija“ visai patinka. Gerai skambėtų: „Brangioji, gal šiandien vakare dinamiškai pamedituojam?“. O jei rimtai, tai po šios žinutės nusprendžiau neiti į kompromisą su savimi. Tokiai veiklai galima pasipriešinti tik jėga arba viešumu. Jėga yra antiįstatymiška, todėl pasirinkau viešumą.
Dėl visos informacijos apie sektas ir netradicines praktikas, kuria užverčiau savo buvusią merginą, taip pat dėl pirmojo straipsnio jos buvau išvadintas žmogumi, nevertu pasitikėjimo, žeminančiu save mažvaikiu ir Hitleriu. Ką gi, niekas nėra tobulas. Beje, žodį Hitleris kai kuriems žmonių tipams apibūdinti mėgsta Liucija, todėl manau, kad mano buvusioji jį pasiskolino. Kodėl būtent rašau apie Liuciją? Todėl, kad tai vieninteliai „New Age“ užsiėmimai, kuriuose esu buvęs. Nežinau, kokiais metodais dirba N. Wolmer, Lietuvos raganos, P. Kelertienė, Merkinės piramidės žynys (o gal faraonas?), tačiau, įtariu, kad labai panašiais, skiriasi tik auditorija ir, suprantama, informacijos pateikimas pagal ją.
Kaip aš ten atsidūriau? Praėjusių metų birželį mano tuometė mergina prasitarė, kad lanko užsiėmimus, kuriuos pradžioje vadino psichologijos ir savęs pažinimo. Aš sunerimau ir pasakiau jai, kad tai pavojinga, tačiau ji nuramino mane. Kaip ji pati prisipažino, Liucijos metodai jai taip pat pradžioje atrodė kontraversiški, tačiau šiuo metu ji jau gina vadovę, mano nuomone, kaip šuo savo šeimininką. Jei šokio terapija (įtariu, Toltekų žynių modifikuotas ritualas), spalvų terapija, seminarai apie santykius, pinigus, meilę ir seksą, „perėjimai“ yra ganėtinai nekalti žaidimai, tai dinaminė meditacija, agnihotra ir rebefingas (aktyvus kvėpavimas) yra praktikos ne žaidimui.
Kiek žinau, N. Wolmer kontorėlėje irgi bent jau rebefingu tikrai užsiimama. Lietuvoje jau ne vienas atvejis yra kai nuo rebefingo ir meditacijos žmonės atsidūrė psichiatrinėje. Nepulkite prieštarauti, žinoma ne visi, bet rizika padidėja. Taigi, po Naujųjų metų aš apsisprendžiau pamėginti ištraukti savo merginą. Tačiau, tam, kad ištraukčiau, reikėjo pačiam susipažinti, todėl patraukiau aš į Liucijos-Sanajos užsiėmimus.
Įsivaizduokite, aš, proginis katalikas, vieną sausio trečiadienio vakarą (vyrai ir moterys renkasi atskirai, moterys – ketvirtadieniais) peržengiu bendrabučio tipo koridoriaus slenkstį Baltupių mikrorajone, Vilniuje. Duris man atidarė pati Liucija, 58 metų moteris. Eiti koridoriuje reikėjo tyliai, kad kaimynai vėliau nesiskųstų dėl triukšmo, o gal kad nesuprastų, kas tame bute vyksta. Įėjome į pakankamai moderniai įrengtą butą. Iš anksto pasakysiu: pinigų į rankas ji neima, liepia sudėti į vokelį ir atsižymėti. Čekių, kasos pajamų orderio nesulauksi. Gali ir skolos lapelį įdėti, jei laiku neatiduosi – nusilauši koją (vėliau man knietėjo su ta koja paeksperimentuoti, bet užteko kitų linksmybių).
Apžiūrėjau išdėtus ant staliuko diplomus. Ieškojau gydytojo, psichologo, pedagogo diplomų, tačiau tokių nebuvo. Vėliau sužinojau, kad šita moteris Kaune dirbo kirpėja. Diplomai buvo Helingerio konsteliacijų, hilerių kursų, kažkokių Rusijos pseudomokyklų diplomai. Liucija – mėgėja papasakoti, kad būtų gavusi ir kažkokį rimtą diplomą, jei būtų baigus aukštąją. Aš asmeniškai tuo abejoju. Pastebėjau, kad kažkurio diplomo galiojimas yra pasibaigęs. Liucija mane patikino, kad jai jau nebereikia jo pratęsti, nes ji toliau pažengusi. „Puikumėlis, – pamaniau,– pirmą kartą pakliuvau į sektą“. Sunku apibūdinti jausmą. Bandau įsivaizduoti, kad, pradžioje kreivų veidrodžių karalystėje taip jautėsi Alisa.
Labai laukiau, kad ji papasakos apie mane tiek, kiek aš pats nežinau. Deja, deja, pirmas nusivylimas. Nieko ji apie mane nepapasakojo, o ir negalėjo, nes mes visi darome tą patį. Kažką apie žmogų galime pasakyti tik ilgiau su juo pabendravę, tam didelių galių nereikia. Įdomu, kad apie kitus ji pasakojo gausiai ir noriai. Prikibo tik prie mano sėdėsenos, mat, anot Liucijos, jei abi kojos nėra pilna pėda ant žemės, tada tu nevaldai savo veiksmų. Išvertus į lietuvių kalbą, reikia sugalvoti kokią priežastį, dėl ko žmogus nuo kažko mažo pradėtų tau paklusti, kad vėliau paklustų didesniuose dalykuose. Čia kaip jauną šuniuką dresiruoti, principas tas pats.
Liucijos-Sanajos seminaruose nesureaguosi į kokią jos pasakytą nesąmonę, pavyzdžiui, K. Kastaneda buvo geras vyrukas, didis magas, tik vėliau tapo pinigų vergu. O ji tai žino, nes asmeniškai bendravo su Chuanu Matusu (vardas, jos teigimu, išgalvotas), K. Kastanedos mokytoju Vokietijoje (!). Mieli ponai, ir ką gi tam indėnų žyniui veikti Vokietijoje? Gal Meksikos narkotikų prekeiviai išvijo? O gal į Helingerio kansteliacijų kursus užsirašė?
Kodėl negalėjau reaguoti į tokius ir panašius svaičiojimus? Todėl, kad turėjau kelti ranką ir ji tik tada leidžia klausti. „Ohoho, – pagalvojau,– reikalai čia, vienok“. Mano tokie lengvi pasišaipymai atkreipdavo Liucijos dėmesį. Ji tai bandė pateikti man per savęs nevaldymo prizmę. „Jonai, – sakydavo, -pas tave tik didelė galva, o tu savo kūno nevaldai“.
Tarsi žiūrint ir klausant nesąmonių kampelio natūrali žmogaus reakcija sėdėti įkaltam kaip uola. Dėl to, kad nevaldau kūno, ji sausį išpranašavo man problemas po mėnesio su kairiuoju inkstu ir darbu. Nepataikė. Maža to, kad mano inkstas veikia kuo puikiausiai, tai dar ir pareigose pakilau. Bet tiek to, tęsiame...
Valandą laiko Liucija šnekėdavo, kas jai šaudavo į galvą. Šnekėjimas apie bet ką – tai toks metodas, kuriuo ji pajaučia grupę. Aš pavadinčiau „mini cold reading“ (atleiskite, nėra tikslaus vertimo), kai pagal žmones mėgini nuspėti jų nuotaiką, emocijas ir pan. Vėliau ji ir apie mane jau daugiau pasakydavo, nes, laikui bėgant, atvėriau savo tam tikras charakterio savybes. Pašnekėdavo apie tai, kaip mes pakeisim Lietuvą, kokie kiti dvasiniai mokytojai yra parsidavę pinigams (!), minėjo, kad jos medžiagą kopijuoja kiti seminarų rengėjai.
Dar linksmas atvejis buvo, kai paišėme ant popieriaus lapo spalvas, kurių kiekviena turi reikšmę. Pavyzdžiui, oranžinė, raudona, geltona reikš veiksmą, reikš, kad jūsų čakra, kuri yra užpakalyje ir atsakinga už veiksmus, yra uždaryta (gal ir gerai, kad uždaryta), žalia – jausmai (krūtinė), žydra – protas (galva) ir pan. Puikus Barnumo-Forerio efektas, tiesa, psichologai iš spalvų sprendžia apie žmogaus baimes, tačiau to nesuabsoliutina. Kas nežino apie šį efektą – marš į „Vikipediją“ pasiskaityti, astrologai juo kasdien remiasi. Kodėl oranžinę atsimenu? Todėl, kad ją pasirinkau, nes kreidutės gabalas buvo didžiausias ir juo patogiausia piešti, o ne dėl spalvos...
Seminaro apie meilę nepasakosiu, nes ten ezoterika atmiešta keliais pratimais ir užduotimis apmąstymui. Tiesa, konsteliacijos, seminarai ar kiti renginiai vyksta ir vyrams, ir moterims kartu. Kai tokia kaina, norisi pritraukti kuo daugiau asmenų. Čia Liucija turi savo arkliuką. Nebuvo nė vieno savaitinio užsiėmimo, kuriame ji nebūtų priminusi naujokams, kad ji – vienos garsios bei gražios merginos teta ir kad ji atvažiuos į kansteliacijas ir į seminarą apie meilę. Taip aš tos merginos ir nepamačiau. Nežinau, ar vyras jai neleidžia į tokius užsiėmimus, ar šiaip laiko neturi. Fotosesija spaudoje su apatiniu trikotažu tai įspūdinga kažkada buvo, būčiau užmetęs akį seminaro metu, nes Liucijos kalbėjimas be pertraukos 4 valandas migdo.
Beje, viena, manau, pilnai pajungta moteris, o vėliau ir vaikinas, nuolat riaugėdavo užsiėmimų metu. Liucija teigdavo, kad taip jiems bloga energija išeina iš kūno. Nežinau, kas išeina, bet kai moteris jau keturiomis ropoja ant žemės, tai kyla noras jai pasiūlyti kokio egzorcisto kontaktus.
Man asmeniškai buvo šlykštoka ir nejauku. Panašiai yra ir su viena jauna mergina, kurią pajungtos moterys kovo 20 d. atvedė už parankių į „perėjimą“ Lukiškių aikštėn. Liucija teigė, kad ji jau seniai būtų mirus, jei ne jos merginai perduodama energija, nes medikai padėti negali. Nesu tikras dėl priežasčių, bet mergina tikrai atrodė silpnokai.
Kovo 20 d. buvo mano diena paskutinė minėtoje grupėje. Važiuojant namo aršios diskusijos metu susipykau ir išsiskyriau su mergina. Ji jau pernai, Liucijos patarimu (taip įtariu), bandė skirtis, bet tada jausmai ėmė viršų. Šį kartą buvo kitaip, nė vienas nenorėjo eiti į kompromisą. Ji teigė, kad jai pasitikėjimo stoka, nes mano veiksmai skiriasi nuo žodžių (matote, neišmokiau dviračiu važinėti ir šokoladą pamiršau nupirkti, nors buvau pažadėjęs – metų laikotarpis), kad esu piktas (na, o kam nebūna, kad nesusivaldai?), kad jai vaikus tektų auginti vienai (čia jos baimė iš vaikystės). Savo ruožtu aš sunkiai galėčiau pasitikėti moterimi, dalyvaujančia kontraversiškoje grupėje, lengvai pasiduodančia manipuliacijoms ir turinčia polinkį į elitizmą („aš žinau ir galiu tai, ko negali ir nežino kiti“). Nuo praėjusio birželio aš nuolat jaučiau, kad tarp mūsų dviejų tegul ir šiek tiek puikybės apimtų žmonių, stovėjo trečias asmuo – Liucija-Sanaja.
Nuoširdžiai buvo keista, kad be visų šitų praktikų vadovė save dar vadina stačiatike, nors tai akivaizdžiai prieštarauja Stačiatikių bažnyčios mokymams. Išrinkus naująjį Romos katalikų popiežių, ji pareiškė, kad jai katalikai pradėjo patikti. Tik kyla klausimas, kaip suderinti ezoteriką, okultizmą ir šamanizmą su krikščionybės doktrinomis? Kaip su pirmuoju Dievo įstatymu „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“?
Tokios grupės skirtos ne tikintiems ar ateistams, o abejojantiems arba tiems, kurie tiki, kad gaus slaptas žinias į nušvitimą (suprask, vos ne išrinktieji). Deja, laimingi bus tie iš jų, kurie išneš sveiką kailį, o ne atsidurs psichiatrinėje arba kolumbariume...
***
„Savas pasaulis visur“ asociacijos vadovės Liucijos Bezpalovienės-Sanajos komentaras:
„Kai dirbu su žmonėmis, nesu saldainis, visiems nepatiksiu. Pas mane ateina visokie, ir psichiniai ligoniai.
Čekių man nereikia mušti. Dirbu pagal individualios veiklos pažymėjimą. Dirbu tris dienas po pusdienį, tris kartus per metus vedu dviejų dienų seminarus. Viskas sužymėta, mokesčius sumoku.
Tas vyrukas sprogo, kai seminare prašiau jo iš širdies pasakyti, kad jis myli savo merginą. Jis to negalėjo padaryti.
Ta mergina nesiruošia tekėti už jo. O vaikinas dar ir grasino merginai, sakė: „Jei tu nepersigalvosi, šakės Sanajai.“ Bet aš nekreipsiu dėmesio ir prašiau merginos nesiaukoti dėl manęs.
Merginai niekada nepatariau skirtis su juo. Sakiau jai: „Paklausk savęs, savo širdies, ar nori būti su juo. Tau reikės visą gyvenimą su juo gyventi ir gimdyti jam vaikus. Jei nevedęs ir taip daro? Kuo tai baigsis?“ Niekada nesakau žmonėms, ką daryti. Pasiūlau ant lapo susirašyti pliusus ir minusus ir pačiam nuspręsti.
Neimu kitų klaidų ant savo galvos.
Vedu judesio terapiją, kvėpavimo praktikas, žmonės atsipalaiduoja. Kai po užsiėmimų visi atsigula, sakau: „Jei tau blogai, jei tavęs kažkas nekenčia, mąstyk pozityviai, daryk kažką kitaip.“ Gal tai manipuliacija, nežinau. Gal jis tai laiko perprogramavimu?
Aš jam sakiau, kad jis žiaurus, piktas, agresyvus ir jam reikia gerumo. Galėjau jį įžeisti, nes sau jis atrodo protingas ir geras. Jis dabar tą mergaitę įvarė į tokią būseną! Ji jaučiasi klaikiai kalta ir prieš mane.
Bus visada žmonių, kuriems neįtiksiu. Kai sakau tai, ką galvoju ir jaučiu, žmonės piktinasi, ypač tie, kurie gyvena daugiau galvoje nei realybėje. Ypač tie, kurie sėdi internete ir neina į realų gyvenimą. Esu jų priešas.
Kokioje būsenoje to vyro psichika, jei jis skiria laiko rašyti visą tai? O dar tos kalbos apie sekso orgijas! Užsiėmimus darau atskirai vyrams ir moterims, kad jiems jokių net minčių nekiltų, o jis kaltina mane sekso orgijomis!
Mokau merginas, kad nebūtų puodukai, iš kurių visi geria. Tegu būna tokie puodukai, į kuriuos visi eina pažiūrėti ir moka pinigus. Esu prieš nusivalkiojimą.
Aš esu katalikė, einu į bažnyčią. Ne sekmadieniais, bet einu, einu į Katedrą, Benediktinų bažnyčią. Einu ten, sėdžiu, meldžiuosi. Ne dėl pliusiuko, bet dėl to, kad man reikia. Ypač, kai dirbu su įvairiais žmonėmis“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
